Psichologas E. Šidlauskas: Mes rizikuojame sukurti pavlikų morozovų kartą, kuri priešinama su tėvais

„Kiek susiduriu savo darbe, vaikai bijo pasisakyti, kad nenori skiepytis, jaučia milžinišką spaudimą, menksta jų savivertė.

Atsiradusi persekiojimo baimė neigiamai veikia asmenybę: pradeda kalbėti aptakiai, nes bijo drąsiai pasakyti savo požiūrį dėl paprasčiausios priežasties – pasmerkimo, žeminimo, patyčių, atstūmimo.

Liūdna teigti, tačiau pasiekėme tokią ribą, kai dalis visuomenės yra įbauginta. O baimė sukelia dvi reakcijas – arba pyktį, arba bėgimą. Tikiuosi, kad nieko iš to nenutiks“, – teigia psichologas Edvardas Šidlauskas.

Jis yra vienas iš tų aktyvių žmonių, kurie trečiadienį Prezidentui Gitanui Nausėdai įteikė peticiją dėl galimybių paso stabdymo su 112 tūkst. gyventojų parašų.

Be E. Šidlausko, su Prezidentu daugiau nei valandą bendravo aktoriai Gediminas Storpirštis, Rimantė Valiukaitė ir Ramūnas Cicėnas, Inesa Paliulytė, sportininkas Žydrūnas Savickas.

Psichologas Edvardas Šidlauskas sako, kad galimybių paso sumanymas prieštarauja ilgametei švietimo puoselėjamai įtraukaus ugdymo politikai.

„Visų pirma, vaikai diskriminuojami ir izoliuojami, jie nebegali lankyti teatrų, būrelių, kino teatrų, dalyvauti draugų gimtadieniuose, jeigu šie rengiami kavinėse, pramogų erdvėse.

Kitas dalykas – patyčių pavojus iš neva prastesnių ir mažateisių vaikų. Juk vaikams daug nereikia, gali užkliūti kitoks megztinis ar šukuosena, o čia atsiveria visas pretekstų tyčiotis laukas: vaikai negali socializuotis, yra izoliuoti ir atstumti, jei nepasiskiepiję.

Kiek susiduriu savo darbe, vaikai netgi bijo pasisakyti, kad nenori skiepytis, jaučia milžinišką spaudimą, menksta jų savivertė.

Atsiradusi persekiojimo baimė neigiamai veikia asmenybę: vaikai (taip pat ir suaugusieji) pradeda gudrauti, kalbėti aptakiai, nes bijo drąsiai pasakyti savo nuomonę dėl paprasčiausios priežasties – pasmerkimo, žeminimo, patyčių, atstūmimo.

Tikėtina, kad jau įsigaliojęs galimybių pasas vaikams nuo 12 metų amžiaus didins psichologinio smurto galimybę.

Liūdna teigti, tačiau pasiekėme tokią ribą, kai dalis visuomenės yra įbauginta. O baimė sukelia dvi reakcijas – arba pyktį, arba bėgimą.

Tikiuosi, kad taip nenutiks, nesulauksime nei pykčio proveržių, nei naujos emigracijos bangos. Turime laiku atsipeikėti ir užkirsti šioms grėsmėms kelią.

Traumuojantys įvykiai gali paskatinti paranojinį mąstymą, veikia pasitikėjimą savimi ir pačia visuomene. Klausimas – ar tikrai norime, kad augtų piliečiai, kurie nepasitiki savo valstybe?“ – retoriškai klausia psichologas.

Kaip itin svarbų dalyką E. Šidlauskas mini galimus vaikų konfliktus su tėvais. Anot žiovo, vaikai gali pradėti neapkęsti tėvų, į juos nukreipti pyktį, kad negali dalyvauti tam tikrose norimose veiklose be galimybių paso.

„Gal ir patys to nenorėdami, mes rizikuojame sukurti pavlikų morozovų kartą, kuri priešinama su tėvais lygioje vietoje. Tai labai neatsakinga ir žalinga.

Tokia agresija – tai smūgis ne tik vaikams, tai smūgis Lietuvos ateičiai, visuomenės vienybei, stiprybei. Juk ne veltui sakoma, kad tautos jėga vienybėje.

Tačiau galimybių pasas ją skaldo. Tai gal jau užtenka? Mano įsitikinimu, galimybių pasas turėtų būti kuo greičiau atšauktas“, – įžvalgomis dalijasi psichologas.