Z. Tamakauskas. Paskutinis susitikimas su Lietuvos didvyriu

Minėdami Juozo Jakavonio-Tigro mirties keturių savaičių sukaktį, pateikiame mūsų paskutinio susitikimo su juo keletą prisiminimo nuotrupų. Nežinojome, kad šis susitikimas bus tikrai paskutinis.

Rodos dar taip neseniai – spalio 10-ją su būreliu draugų, keliaudami Dzūkijos krašto partizanų takais, lankėmės ir Kasčiūnų kaime. Buvome Juozo Jakavonio laukiami svečiai.

Jis mus sutiko apsirengęs  šventiška partizano apranga. Šnekėdami su buvusiu Lietuvos partizanu jutome jo sklindančią, jokių gyvenimo audrų nepalaužtą Tėvynės meilės tvirtąją dvasią, jo dėmesingumą ir atidumą. Gėrėjomės jo atminties šviesa, nueito kilnaus gyvenimo keliu.

Jis mums pasakojo apie vykusį partizaninį karą su sovietiniu okupantu, apie partizanų drąsą, jų pasiaukojimą, apie buvusią čia pat partizanų vadavietę.

Prisiminė kaip per vieną kratą, atvykęs pulkas čekistų kasinėjo žemę tvarte, su aštriais plieniniais strypais  vaikščiodami aplink sodybą badė žemę, ieškodami čia įtariamojo bunkerio.

Žemė, slėpusi bunkerį, liko nepaliesta nuo jų smaigstomų durtuvų vos per metrą… Juozas įsitikinęs, kad bunkerio nerasti padėjo jo mintimis kalbėta malda.

Šis bunkeris buvo Dzūkijos partizanų vadavietė. Į jį vedė kelių metrų tunelis. Jame savo laiku gyveno Pietų Lietuvos partizanų vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, vėliau tapęs visos kovojančios Lietuvos partizanų vadu.

Vanagas, tos kratos metu būdamas tame bunkeryje, rašė savo išgyvenimus sąsiuvinio puslapiuose, girdėjo vaikščiojančių čekistų žingsnius, jų rusiškus keiksmažodžius, šūkaliojimus.

Šioje vadavietėje buvo spausdinamas „Laisvės varpas“, įvairūs atsišaukimai. Joje buvo suplanuotas ir garsusis Merkinės puolimas.

Dabar šį bunkerį, atnaujintą Juozo Jakavonio rūpesčiu, gali pamatyti kiekvienas atvykęs į jo sodybą. Norėdamas geriau pajusti bunkerinį jausmą, į jį nusileido ir mūsų kelionės draugas Juozas Kučiauskas.

Jakavonis prisiminė ir buvusių stribų siautėjimą, pasitaikiusias išdavystes. Čia pat prisiminėme skelbtus spaudoje partizanų ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago Merkio rinktinės štabo dienoraštyje įrašytus žodžius: „Sužinojom, kad š. mėn. [gruodžio] 8 d. pas ūkininką paimtas gyvas ryšininkas partizanas Tigras… Tigras daug žino. Jeigu išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos“. (XXI amžius, 2021-11-26). 

Lietuvos partizanas Juozas Jakavonis-Tigras tęsėjo savo laisvės kovotojo priesaiką – nieko neišdavė, neišdavė savo Tėvynės, savo Tikėjimo.

Palinkėjome jam kuo geriausios sveikatos, tolimesnės stiprybės daiginant žmonių širdyse pasiaukojančios meilės sėklą savo Tėvynei, palinkėjome ir tolimesnės Dievo palaimos jo gyvenimo kelyje.

Gaila, kad tą gražų jo gyvenimo kelią taip staiga nutraukė paprasta žmogaus akimi nematomas klastingasis virusas, pavadintas covid-19.

Šių metų lapkričio dvidešimt trečiąją, skambant Lietuvos kariuomenės minėjimo muzikos akordams, nutrūko buvusio Lietuvos partizano, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus, Laisvės premijos gavėjo Juozo Jakavonio-Tigro gyvenimo styga. Jis su kilnia šypsena išėjo į Viešpaties namų buveinę.

Į šiuos namus jį su žemiškais žingsniais ir dideliu susikaupimu palydėjome lygiai prieš mėnesį. Prezidentas Gitanas Nausėda savo pareikštoje užuojautoje rašė: „Šis didvyris už Lietuvos laisvę kovojo nuo pat jaunų dienų.

Jo nepalaužė nei gyvenimas bunkeryje, nei į nugarą alsuojantis priešas, nei ilgametės kančios tremtyje. J. Jakavonis-Tigras yra meilės Tėvynei pavyzdys visai jaunajai kartai, mums visiems“.

Ypač šie žodžiai ir partizano Juozo Jakavonio gyvenimo pavyzdys tikrai turėtų mus visus stiprinti siaučiant šių dienų propaguojamiems globalaus kosmopolitinio liberalizmo vėjams, išlaikant savo nesuterštą lietuvišką žodį,  nesuterštas savo tautos dvasines kilnias patriotines vertybes.

Autorius yra Lietuvos laisvės kovos dalyvis