A. Jakavonytė. Graži kariūnų dovana partizanui

Saulėtą rytmetį į Kasčiūnų kaimo Dainavos apygardos partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodybą atvyko gražus būrys Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono karių. Batalionui vadovauja šaunus pulkininkas leitenantas Darius Meilūnas, kuris ir aplanko partizaną, ir niekuomet nepamiršta pasveikinti su šventėmis. Šaunieji kariškiai atvyko ne šiaip į svečius pasiklausyti partizano pasakojimų, o todėl, kad prisidėtų, prie partizanų vadų J. Vitkaus-Kazimieraičio ir A. Ramanausko-Vanago vadavietės aplinkos sutvarkymo.

Visą dieną tvarkė aplinką šalia Pietų Lietuvos partizanų vadų bunkerio stačiame Merkio šlaite, į kurį mano devyniasdešimtmečiui tėvui jau sunku įkopti. Pjovė ir rovė suvešėjusius krūmynus, valė šabakštynus, kad bunkerio lankytojai galėtų pasigėrėti įspūdingu Merkio vaizdu.

Tas vingis mano tėčiui Juozui Jakavoniui yra labai brangus, o brūzgynai užstoja vaizdą į jį. Esame labai dėkingi, kad jau kelinti metai į sodybą atvyksta šaunūs Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariškiai ir padeda aptvarkyti aplinką šalia bunkerio. Nuoširdus ačiū visiems talkininkams, kad Merkio vingio ir aukštų jo krantų panorama vėl atsivėrė ne tik čia gyvenantiems, bet ir visiems bunkerio lankytojams.

Kariškiai džiaugėsi galėdami prisidėti prie talkos, tuo pradžiugindami „Tigrą“, kuris vis dar randa jėgų pasitikti gausius lankytojų būrius savo sodyboje. Deja, jo sveikata jau per menka pačiam tvarkyti didelį ūkį (liepos mėnesį sukaks 95 metai), tad pagalba iš šalies yra labai reikalinga. Po talkos visus kariškius aš pakviečiau į trobą, pasivaišinti dzūkišku kugeliu.

Kariškiai sėdėjo erdvioje seklyčioje, susispietę aplink staliuką su archyviniais dokumentais. O mano tėvas partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, turėdamas puikią atmintį, jiems papasakojo daugybę įvykių, vykusių šioje sodyboje, apie tardymus, tremtį… Nieku gyvu nenorėjo prisipažinti, kad pavargo… Jam rūpėjo, kad tie jauni žmonės gautų kuo daugiau istorinių žinių.

Į NKVD pasalą jaunas partizanas Juozas Jakavonis pakliuvo nešdamas į gretimą kaimą pogrindinę spaudą, dainos tekstus ir atsišaukimus, kad padėtų sutartoje vietoje. Bandė bėgti, bet „man su automatu kažkas smogė per galvą. Jie buvo apsupę namus. Kaip vilkai, nutvėrę auką, jie nutempė mane į trobą, pradėjo mušti ir kankinti, rėkė ir reikalavo pasakyti, kur draugai, kur bunkeris. Mačiau, kaip išsisuko šautuvo šampalą, tai yra, plieninę vielą, su kuria taip kirsdavo, kad trūkdavo oda ir bėgdavo kraujas. Nutvėrę grėblio kotą, tol daužė, kol jis sulūžinėjo. Iš pradžių visą kūną beprotiškai skaudėjo, paskui jis pasidarė lyg nesavas. Aš buvau pasiryžęs – tegu užmuša, bet nė žodžio neištarsiu“, – kalbėjo  J. Jakavonis.

Atvežtas į Merkinės stribų būstinę vėl buvau kankinamas, o iš ten nugabentas į Varėną, kur saugumiečiai Vukolovas ir Zvonovas vėl ėmėsi „darbo“. Vėliau Jakavonis atsidūrė Vilniaus saugumo rūmuose. O jų požemiuose buvo šimtai tokių kaip jis. Tarp suimtųjų atsidūrė ir mirtininkai, nuteisti sušaudyti Tuskulėnuose.

Po garsiosios „troikos“ nuosprendžio, Jakavonis, kaip ir jo likimo draugai, „tėvynės išdavikai“, buvo nuteisti 10 metų lagerio ir 5 metų tremties bausmėmis. Esą buvo padaryta malonė – atleisti nuo mirties bausmės, nes buvo nurodyta, kad jam tik 16 metų. Traukiniais, laivais, baržomis, net sugedusiais lėktuvais buvo gabenami į Tolimuosius Rytus. Daugelis susirgdavo dizenterija. Numirėliams prie kojos pririšdavo gelžgalį ir mesdavo į jūrą. Tuos, kurie išliko gyvi, Magadane išlaipino ir kareiviai su automatais ir lojančiais šunimis vedė į lagerio zoną. Jis atsidūrė Zyriankos lageryje, kur dabas buvo labai sunkus, o maistas labai prastas. Vėliau buvo permestas į fabriką, kur nuo perdirbamo mineralo kasterito dulkių ėmė atsikosėti kraujais.

Septynerių metų darbas lageriuose, anglių kasyklose, statybose, kenčiant nuolatinį alkį ir žeminimą, pakirto sveikatą. 1953 metais jam buvo pranešta, kad paleidžiamas į laisvę. O iš tikrųjų ta laisvė buvo tremtis, iš kurios gniaužtų „laisvieji“ tremtiniai neturėjo teisės išsivaduoti – palikti vietovės, į kurią buvo nutremti. Kanjono kaimelyje, pramintame Mirties slėniu, dirbo pirito kasykloje. 1955 metais susiekė su tėvu, kuris buvo ištremtas į Krasnojarsko krašto kaimelį Tanzibėjų. 1959 m. sugrįžo į Lietuvą…

Kasčiūnų bunkeris yra istorijos simbolis. Jis primena Lietuvos žmonių pastangas išsilaisvinti iš bolševizmo priespaudos. Kariūnai kalbėjo, kad, dalyvaudami talkoje, jie tarsi prisilietė prie gyvosios istorijos apie Lietuvos pokario kovas už laisvę: „Mums labai miela padėti laisvės kovotojui, kuris nieko nebodamas aukojo savo jaunystę ir sveikatą. Jis vienintelis likęs gyvas Varėnos krašto Dainavos apygardos partizanas“.

Kariūnų talka Kasčiūnuose yra puikus pilietiškumo ugdymo renginys. Čia buvo ne tik pasakojama istorija, bet fiziškai padirbėjama, tvarkant atminimo vietą, prisidedama prie jos išsaugojimo. Tai geras pavyzdys, kaip šiandien reikia mylėti savo Tėvynę: ne tik žodžiais, bet ir gerais darbais. Tokių širdies dosnumu pasižyminčių kariškių Lietuvos kariuomenėje, matyt, daugės. Tai teikia vilties, kad Lietuva nebus apleista krizės bei galimų sukrėtimų atveju. Šaunieji kariūnai stebino savo žiniomis apie partizanų kovas. Manau, kad pulkininkas leitenantas Darius Meilūnas savo pavyzdžiu išugdys jaunąją karių kartą, kuri bus pasiruošusi bet kokiems netikėtumams ir nesutriks prieš galimus priešo išpuolius…