Matas Pretorijus – etnologams labai gerai žinomas autorius, o plačiajai visuomenei? Todėl nusprendžiau pristatyti šią knygą. Aptarinėsiu III tomą „Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“. Į jį įeina IV knyga „Senovės Prūsų idololatrija“, V knyga„Senovės prūsų šventės“, VI knyga „Senovės prūsų konsekracijos“. Kaip ir visus M. Pretorijaus raštus, knygą parengė Ingė Lukšaitė, bendradarbiaudama su M. Girdzijauskaite, S. Drevello, J. Kiliumi, M. Čiurinsku. Trečiasis tomas buvo išleistas 2006 metais Vilniuje, išleido Lietuvos istorijos instituto leidykla.
Matas Pretorijus (Matthaeus Praetorius) gyveno apie 1635–1704 metus. Gimė apie 1635 metus Klaipėdoje etniniu požiūriu mišrioje šeimoje. Buvo pusiau vokietis, pusiau lietuvis.
Mato Pretorijaus tėvas Kristupas Pretorijus (1601–1674) buvo išsilavinęs žmogus. Į Prūsijos Kunigaikštystės Mažosios Lietuvos teritoriją jis atvyko iš Branderburgo markos rytinio pakraščio, taip pat etniškai mišraus krašto. Savo veiklą Prūsų Lietuvoje pradėjo 1629 m. pietinėje Kuršių marių pakrantėje, Įsės evangelikų liuteronų bažnyčioje. Tai buvo lietuviška parapija, todėl čia mokėsi lietuvių kalbos. Kristupas Pretorijus 1631 m. gavo Klaipėdos vokiečių bendruomenės diakono vietą ir vedė Jono Bretkūno (1536–1602) palikuonę, tos pačios parapijos vyresniojo kunigo Mato Kerberio (Matthӓus Cӧrber) dukterį, o nuo 1647 m. iki mirties ėjo vyresniojo Klaipėdos vokiečių evangelikų liuteronų kunigo pareigas. Šeimoje kalbėjo dviem kalbomis: lietuviškai, ir vokiškai.
Taigi Matas Pretorijus augo ir brendo išprususioje šeimoje, kuri formavo jo polinkius, santykį su keliakalbe visuomene. M. Pretorijus 1655–1657 m. studijavo Karaliaučiaus, o 1657–1660 m. – Rostoko universitete, ten gavo laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsnį. M. Pretorijus buvo susikūręs ir plačią kultūrinę aplinką. Bendravo su daugeliu to meto žymių kultūros veikėjų.
Pretorijų parašyti plačią Prūsų istoriją skatino Jono Bretkūno ( 1536–1602) veikla istorijos srityje, jo parašyta Chronicon des Landes Preussen (Prūsijos krašto kronika), to meto istorinės minties branda ir Prūsijos Kunigaikštystės istoriografijos kaita, susikurtoji kultūrinė aplinka. Nybudžiuose M. Pretorijus pradėjo istoriko, kultūros istoriko ir etnografo darbą, ėmė rinkti medžiagą Prūsijos krašto istorijai, iki 1684 m. padarė didžiąją darbo dalį ir rašė veikalą Deliciae Prussicae, oder preussische Schaubühne (Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla). Išleido Karaliaučiuje. Po knygos įžanga istorikas Matas Pretorijus pasirašė taip: Magistras Matas Pretorijus Klaipėdietis, Jo Lenkijos Karališkosios Didenybės istoriografas ir sekretorius.
Tuo metu buvo labai populiaru aprašinėti baltų tikėjimą. Tuo užsiėmė daugelis to meto žymių veikėjų.
Pretorijus aprašė gyventojų papročius, tikėjimus, pagoniškuosius tikėjimus, prietarus. Šaltiniai buvo krašto žmonių tikėjimai, aprašymai, žodinė informacija, sakytinė kultūros sritis, ypač mitai (archajiškieji ir naujieji), legendos, baltiški kalbų faktai. Istorinei daliai M. Pretorijus ieškojo medžiagos istorijos šaltiniuose bibliotekose, rankraščių kolekcijose, ieškojo senųjų kronikų, jų nuorašų, atidžiai sekė istorijos veikalų publikacijas. Taip pat medžiagą rinko iš antikos istorikų ir geografų veikalų, fizikų, teologų knygų, kelionių aprašymų.
Šiose knygose M. Pretorijus apibūdino senovės prūsų ir Mažosios Lietuvos valstiečių tikėjimą, visų prūsų dievų ir deivių pasaulį, su juo susijusius papročius, apeigas, tas apeigas atlikti galinčius dvasininkus, pranašautojus, būrėjus, kalendorines, žemdirbystės, šeimos šventes, jų metu atliekamas apeigas.
Pretorijus neatskleisdavo pateikėjo asmens, nes, pagal visas taisykles, jis būtų privalėjęs apskųsti pateikėją, tačiau Pretorijus aprašydavo, kaip elgeta pasakojęs, kaip žaibo (Perkūno) sudegintų daiktų pelenai suteikią žmogui gebėjimą užkalbėti ugnį, pasakojo apie žolininkus, jų pasakojimus, kaip žolėmis nuraminti bangas, zerkolučių pranašavimas, kaip, pamerkus į vandenį veidrodį, atspėti, ar žmogus gyvens, ar mirs, aprašė vaidylučių sluoksnio tilusuonio apeigas, per kurias šis sustingdavęs ir žiūrėdavęs į žvaigždes, ir turėdavęs atspėti, ar dar gyvi apeigas susirinkusiųjų žiūrėti artimieji.
Kai kuriuos dalykus apibūdina kaip velnio darbus, nes Romuvoje amžinai žaibuodavę, trankęsi žaibai, tai Pretorijus susiejo su krivio galiomis. Pastebi, kad pagoniškasis pasaulis primena antikos laikus.
Didelę publikuojamų knygų teksto dalį sudaro M. Pretorijaus senovės pažiūrų, tikėjimo, apeigų aprašymai. Jis ir pats kuria arba plėtoja kai kuriuos istoriografijoje fiksuotus mitus, jo darbe yra visa prūsų kultūros plotmė (gyvenimo būdas, tikėjimas, papročiai, šventės).
Ypatingas M. Pretorijaus bruožas yra tas, kad jis neprimityvino pagoniško tikėjimo. Jis niekur neteigė, kad to meto prūsai būtų garbinę medžius, vandenis ar kokius kitus materialius dalykus. Atvirkščiai, Pretorijus suformulavo, kad to meto prūsai tikėję į dievus, o medžiai, vandenys buvę jų buveinėmis, kuom nors ypatingi žvėrys, gyvuliai, augalai – dievų ar dievybių atributai, tinkami įsikūnyti palydovai ar tik mėgstami, t. y. aukojimui derami dalykai. Šioje srityje labai svarbu, kad Pretorijus buvo gerai išstudijavęs antikos mitus, graikų ir romėnų interpretacijas. Pretorijus lygina senovės prūsų tikėjimą ir su Skandinavijos teritorijoje buvusių gotų tikėjimu.
Iš knygos galima sužinoti labai įdomių dalykų: apie senovės prūsų šventes, apie laiką, jo skirstymą į mėnesius ir dienas bei jų pavadinimus, apie iškilmių dienas, apie sėjos šventę, apie žolių ir gyvulių šventę, apie rugiapjūtės šventę, apie šventę samborios, arba grūdų šventę, gyvulių įvedimo tvartan šventę, apie Gabjaugių šventę, apie mėšlavėžį, asmenines šventes Taip pat apie šventinimus: sodybvietės, statybvietės išventinimus, gyvenamojo namo, karvių, arklių, bičių, skalsos, namų palaiminimus. Taip pat apie sužadėtuves ir vestuves, krikštynas, laidotuves, apie skirtingas prūsų pažiūras į sielą ir mirusiųjų prisikėlimą bei kitas tikėjimo tiesas.
Aš norėčiau akcentuoti senovės prūsų stabmeldiškų apeigų vietas ir būtent Romuvos ąžuolą. Nors prūsai gerbė ir kitus šventuosius medžius, aukodavo aukas Pykuliui ir Patrimpui, garbino griaustinio dievą Perkūną, taip pat Gurchą ir kitus dievus, garbino roplius, taip pat pelėdas, briedžius ir kitas šventenybes, taip pat knygoje galima pasiskaityti apie senovės prūsų dievaičių tarnus, dvasininkus, krivaičius, vaidulučius.
Kodėl svarbiausias yra būtent ąžuolas ir kokia jo simbolika? Gerbė prūsai ir kitus medžius. Bet dažniausiai jie būdavę keistai nuaugę. Taip pat Matas Pretorijus yra užfiksavęs prūso liudijimą, kad negalima nieko dirbti iš medžio, į kurį trenkė Perkūnas, nes kitaip tas daiktas užsidegsiąs.
Nuo senų senovės Dievui buvo tarnaujama neuždaroje erdvėje – atvirame lauke, kalnuose, alkuose. Tam rinktasi alkai ir skynimai, nuo jų pagonių dievai gavo vardus. Ir prūsai taip pat darė. Pagrindiniai dievai buvo Pykulis, Perkūnas, Patrimpas. Romuvos ažuolas esą visą laiką žaliuodavęs, amžinai degdavo ugnis, būdavo pridengtas, gal dėl to, anot Mato Pretorijaus, ir žaliuodavęs. Buvo aukojamos aukos, taip pat ir žmonių, ir dievai patenkinti gurguliuodavo. Iš prūsų vietovių, kurios buvo pašvęstos stabmeldystei, dažniausiai nurodoma Romava ir Rykajotas.
Romava, arba, pasak senųjų prūsų tarties, Rombhowe, buvo vadinama vieta su keistu sąaugiu, buvusiu tenykščiam ąžuole, kilusi iš žodžio romiu, rombiu, rombothi, kuris prūsiškai reiškia „suaugti“, kalbant apie medžius, ypač kai viena šaka suauga su kita arba įauga į kitą. Kadangi toje vietoje stovėjo taip keistai suaugęs ąžuolas, kurį senieji prūsai laikė šventu ir ypatinga savo dievų buveine, tai jie šitą vietą, arba veikiau ąžuolą, vadino Romava. Taip pat dar buvęs Torunės ąžuolas, spėjama, kad jis buvęs labai didelis.
Taip pat buvęs ąžuolas prie Šventapilės, jame savo buveinę turėjęs Gurchas, kurį kai kas laiko šventuoju prūsų dievaičiu. Valgių ir gėrimų dievaitis. Maisto aukos būdavo sudeginamos, degusi ugnis, jis taip pat visus metus žaliavęs.
Thomas Treteras aiškina, kad šitą ąžuolą Gurchui pašventė dar Vaidivoutis, prūsų ir alanų karalius, tačiau Anzelmas, pirmasis Varmės vyskupas, liepė tą ąžuolą nukirsti. Taip pat dar buvęs ąžuolas prie Vėluvos, Apių kaime, po 1590 m. stovėjęs sode, buvo milžiniško dydžio, labai storas. Buvęs tuščiaviduris, jo drevė plati.
Matas Pretorijus taip pat mini, kad stovėjęs vienas ąžuolas Marienburge ir daugelis mano, kad ten stovėjo trijų dievaičių ąžuolas. Bet, anot Mato Pretorijaus, ten stovėjęs tik didelio storio ąžuolas, prie kurio gyveno dvasininkai arba vaidelotas.
Šventų medžių negalima buvo liesti, nes kitaip liečiantieji nukentėdavo. Ypač šią savybę turėjęs ąžuolas. Vieno prūso liudijimu, žmogui, nulaužusiam švento ąžuolo šakas ir jas trypusiam, atsivėrė žaizdos ir atsirasdavusios visiems, kurie jas gydė.
Alkai ir linksmybių girios buvo populiarūs visame pasaulyje. Prie tokių alkų gyvendavę patriarchai, kuriems dažnai pasirodydavęs Dievas. Jupiteris buvo pavadintas Fagitalis nuo skroblų giraitės. Kadangi, kur apsigyvendavęs dievas, gaudavęs nuo tos vietos vardą. Karo dievą Marsą romėnai vadindavo Sylvanus, giriu dievu, nes jis sergsti girias ir jose esančius žvėris, tokius kaip vilkai, lokiai.
Ne mažiau ir mūsų prūsai savo dievus senų senovėje garbino giriose ir tai mums liudija didysis romėnų valstybės veikėjas Tacitas. Kalbėdamas apie germanus, prie kurių priskiriami ir prūsai, jis sako, jie šventais laiko alkus ir giraites ir pagerbia juos dievų vardais, o į jų paslaptingumą žiūri tik su pagarba. Todėl šitokių alkų jie neleidžia žaloti, kaip buvo įpratę daryti romėnai, ir apie tai rašo Ovidijus:
Stovi senas ir metų metus nekirstas miškas,
Galima patikėti, kad jame esanti dievybė.
Romėnai Jupiteriui pašvęsdavo ąžuolą, Apolonui – lauro medį, Minervai ir Merkurijui – alyvmedį, Venerai – mirtos medį, Herakliui – guobą, Bakchui – figmedį, Panui – eglę, Genijui – klevą, Juventai ir Plutonui – kiparisą, Harpokratui – persiko medį, deivei Konkordijai – granato medį. Pažymėtina, kad Verderijus sako, jog pagonys ypač ąžuolus laikė ne tik šventais, bet ir dievais. Štai romėnams šventi buvo deivės Cereros ąžuolai, tai mums išdėsto ir Vergilijus šitaip dainuodamas:
„Ir niekas
Pjautuvu tol tegul neliečia pribrendusių varpų,
Kol apvainikavęs galvą iš ąžuolo lapo nupintu vainiku
Nesušoko nemiklaus šokio ir nesudainavo dainų Cererai“.
Šventas ąžuolas buvo skirtas ir Jupiteriui, kuris buvo garbinamas Chaonijoje, Molosų karalystės provincijoje, ir būtent vietovėje prie ąžuolo, kur jis ir pats žmonėms atsakė balto balandžio pavidalu. Ąžuolas buvo pašvęstas ir Bakchui. Deivė Rėja irgi turėjo šventą ąžuolą, ir jos altorius visą laiką buvo puošiamas ąžuolo lapais, kaip liudija Apolonijus.
Tą patį galima pasakyti ir apie gotus, ir apie kitas šiaurės tautas – kad jos kai kuriuos medžius laikė šventais ir prie jų aukojo savo stabams ir jiems meldėsi.
Ąžuolas ir šiaip yra vertingas medis ir dėl jo lapų, jo vaisių, naudingo pavėsio, jo esminio dalyko – šiose vietose atspariausios medienos – yra mėgstamas ir giriamas medis. Ir kryžius taip pat daromas iš ąžuolo. Ąžuolas buvo naudojamas pagonių dievams garbinti, taip pat ir istoriškai Dieviškojo rašto esame pamokyti, kad prie ąžuolų ne tik stabmeldžiai žydai ir izraelitai atlikdavo savo apeigas stabams ir ten pat aukodavo, bet ir pamaldūs bei šventi žmonės ąžuolą pasirinkdavo savo pramogų ir garbės buveine.
Didysis iš patriarchų – Abraomas, kuris sulaukė tokios malonės, kad jį lankė angelai ir kuris pats norėjo kalbėti su pačiu Dievu, sau butu pasirinko ne namą ar mūro rūmus, kuriuos, be abejo, būtų galėjęs turėti, nes buvo toks galingas valdovas, kad pajėgė vienu metu grumtis su keliais skirtingais karaliais (ir vien savo tautos pajėgomis), taigi savo buveine jis buvo pasirinkęs gražų, puikiai išsišakojusį ir sodriai žaliuojantį ąžuolą, kuris jam buvo gyvenamasis namas, jo lovos vieta ir kuris buvo pripažintas esąs vertas į savo pavėsį priimti šventuosius angelus. Ir ten priimti palaiminimą, kuriuo palaimintos viso tautos žemėje. Jo anūkui Jokūbui, ne mažiau gerbiamam patriarchui, irgi prie ąžuolų buvo pakeistas vardas ir jis gavo palaiminimą.
Čia norėjo gulėti pranašė Debora. Po ąžuolais buvo palaidoti Sauliaus ir jo vaikų palaikai. Prie ąžuolo Jošuė pastato sanctuarium Dei – Dievo šventovę. Dievo padengtą. Net šventieji angelai pasirinko ąžuolus, po kuriais jie darė nuostabiausius dalykus, tokius kaip anksčiau minėtuosius su patriarchu Abraomu, bet taip pat ir tai, kas dėjosi su Gideonu ir kitais. Jeigu jau šitą medį taip brangino pamaldieji, tai pagonių, taigi ir mūsų prūsų, paklydimas, kad jie kai kuriuos medžius taip didžiai gerbė, nelaikytina blogybe, anot Mato Pretorijaus.
Taigi toks ąžuolo išskirtinumas, o pabaigai, – kaip pristato ąžuolą simbolių žodynas, kokius simbolius ąžuolas atveria.
Ąžuolas – vienas tų medžių, kurie turi ypač didelę simbolinę reikšmę. Dėl medienos kietumo dažnai simbolizuoja nemirtingumą arba ilgaamžiškumą. Iki šiol žinomi posakiai, kad žaibas dažnai trenkia į ąžuolą („Bėk nuo ąžuolo, nes griaudžia perkūnija“). (O, anot Mato Pretorijaus, prie Romavos ąžuolo kunigai gulėdavę trankantis Perkūnui, o būti nutrenktam reiškė patekti į dausas, pas Dievą. Taip pat prūsai neturėję ir mirties bausmės). Antikos laikais ąžuolas buvo pašvęstas žaibų ir dangaus dievui Dzeusui/Jupiteriui, kuris Dodonės giraitėje apreikšdavo savo valią ąžuolo lapų šniokštimu.
Senovės Romoje miško karaliaus valdoma giraitė būdavo pašvęsta Jupiteriui prie Nemio ežero, o ąžuolo lapų vainikai laikyti senovės Italijos regentų garbės ženklais. Ąžuolus, ant kurių augo amalai, didžiai vertino ir keltų druidai, ir germanai, kurie dažnai įsirengdavo bendruomenės susirinkimo aikštę jų paunksmėje bei čia garbino griaustinio dievą Torą/ Donarą, panašiai kaip lietuviai Perkūną. Ąžuolų dievas (Kašima no kami) žinotas ir senovės Japonijoje. Antikos liaudies tikėjimuose ąžuolai buvo laikomi driadžių (medžių elfų, iš gr. drys – ąžuolas (buveinėmis).
Ąžuolų lapams buvo priskiriamas gebėjimas užburti liūtus, ąžuolo medienos pelenai esą sunaikina rūdis javuose. O ąžuolinis baslys atbaidąs gyvates. Romantikams ąžuolas simbolizuoja nepalaužiamą galią („Ištikimas ir nepalaužiamas kaip vokiškas ąžuolas…“), be to, naujaisiais laikais ąžuolo lapai tapo ir ordinų atributu. Prieš pranašaudami druidai valgydavo giles, jos taip pat buvo vyriško seksualumo simbolis. Nešiotos kaip ir amuletai. Be to, gilės, kaip spalva, figūruoja ir vokiškuose kortų lošimuose. (1)
Parengta pagal: Matas Pretorijus. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla. Trečias tomas. IV knyga „Senovės prūsų idololatrija“, V knyga „Senovės prūsų šventės“, VI knyga „Senovės prūsų koncekracijos“. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2006.
Naudota literatūra (1); Hans Biedermann. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius: Mintis, 2002.
Parengė Beatričė Rastenytė
