Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja Jūratė Šovienė viešai pareiškė, kad referendumui surengti reikalingų parašų skaičių reikia sumažinti. Ir pratrūko valdančiųjų bei juos aptarnaujančiųjų ilgai slėptas pyktis dėl vykstančios referendumo iniciatyvos. Tačiau nuo beatodairiško pykčio iki melo – tik vienas žingsnis.
Pirmas sureagavo Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) absolventas (magistras), dabar TS-LKD Seimo narys Mindaugas Lingė, paskelbęs, kad „Gitano Nausėdos vadovaujamoje prezidentūroje išjungti valstybingumo saugikliai“ – „Rusijos ambasada turbūt jau džiugiai raportavo tarnyboms Kremliuje apie prezidentinę paramą, kad Lietuva taptų valdoma referendumais.“
Ir dar paaiškino, kad „viena didžiausia Kremliaus pergalių – sužlugdyta Visagino atominės elektrinės statyba prieš rinkimus pasinaudojus ir įsūdžius referendumą. Rezultatas – Astrave. Tai tik vienas pavyzdys, kai demokratinis instrumentas panaudotas antivalstybiniams tikslams.“
Jei šis instrumentas ir buvo panaudotas „antivalstybiniams tikslams“, tai padarė ne kas kitas, bet Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. liepos 16 d. nutarimu Nr.Xi-2207. Negaliu nesutikti su nuomone, kad Lietuvos Seimas, ypač paskutinysis, veikia prieš mūsų valstybę.
Nedelsdamas į šią kakofoniją įsijungė ir VU TSPMI docentas Mažvydas Jastramskis, pareiškęs, kad „Referendumas yra tiesioginės demokratijos atmaina – istorijos reliktas iš tų laikų, kai demokratija veikė tik miestuose-valstybėse.“
Politinės minties „šedevrų“ šis docentas, kurį dėl tokios jo kvalifikacijos nedelsiant reikėtų atleisti iš jo užimamų pareigų, paskelbė ir daugiau: „Ta pati priežastis, kuri suteikia mums politines teises, užkerta kelią tiesioginiam dalyvavimui.“
Kokie mes vargšai, esame keli milijonai, kaip mes išdiskutuosime mums rūpimą klausimą!? Todėl LRT eteryje ir „diskutuoja“ svarbiausiais Tautai klausimais nepakeičiami veidai: „jastramskiai“, „miliūtės“, „tapinai“, „valinskai“, „makaraitytės“… Paskutinį kartą LRT Televizija Zigmą Vaišvilą kvietėsi 2013 m., diskutuojant dėl Žemės referendumo.
Mokslo darbuotoju vadinamas M. Jastramskis mus, referendumo iniciatyvinės grupės narius, išvadino „abejotinos reputacijos marginalais“. Jų tarpe – ir penkis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus, dalyvavusius valstybės atkūrime, nepriklausomybę atkūrusios Aukščiausiosios Tarybos komisijų narius ir pirmininkus – filosofijos profesorių Bronislovą Genzelį, teisininkus Eimantą Grakauską ir Egidijų Klumbį, kuris, kaip ir pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, yra dar ir medikai, Zigmą Vaišvilą, kuriam, kaip „abejotinos reputacijos marginalui“, 1991 m. sausio 13-osios naktį Lietuvos Aukščiausioji Taryba patikėjo Ministro Pirmininko pavaduotojo, o vėliau – ir VSD vadovo pareigas.
„Abejotinos reputacijos marginalais“ M. Jastramskiui tapome, nes pasiūlėme referendumo kartelę ir Lietuvoje nuleisti iki 100 tūkstančių piliečių valios.
Kaip „abejotinos reputacijos marginalas“, paaiškinsiu apie, anot M. Jastramskio, Antikos laikų reliktą – referendumą, kurio šiuolaikinėje Lietuvoje, anot jo, nereikia. Gi kelių milijonų banda (atsiprašau Lietuvos žmonių, bet tik taip galiu suprasti šio „politikos mokslų“ docento postringavimus apie mūsų visų protinius sugebėjimus) susigaudys, kaip balsuoti!
Teks paaiškinti šiam šiuolaikiniam „politikos mokslininkui“, kaip mūsų Tauta per paskutiniuosius tris dešimtmečius tinkamai ir laiku sutramdė „atstovaujamąją valdžią“, kuri, anot M. Jastramskio, šiais laikais ir tegali sugebėti spręsti sudėtingus valstybės valdymo klausimus.
„Atstovajamosios valdžios“ malonės nelaukėme ir prieš 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, 1990 m. kovo 11 d. atkūrusią Lietuvos valstybės Nepriklausomybę. Priėmus 1989 m. lapkričio 3 d. Lietuvos TSR referendumo įstatymą, demokratų partija pradėjo rinkti gyventojų parašus dėl referendumo dėl Tarybinės armijos karių pašalinimo iš rinkimų.
Iniciatyvą parėmus Lietuvos Persivarkymo Sąjūdžiui, buvo surinkta 422111 piliečių parašų. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nepripažino 296783 parašus. Pašalinę šiuos „trūkumus“, privertėme tarybų valdžią ir be referendumo išspręsti šį klausimą.
Valdžios monopolį prarandanti komunistų partija siūlė keisti Lietuvos TSR Konstituciją ir 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose tiesiogiai rinkti Lietuvos TSR Prezidentą, tikėdamasi, kad Algirdo Brazausko populiarumas padės komunistams.
Šį užsidegimą sustabdė žmonių remiamas Sąjūdis – net Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas plenarinio posėdžio metu tarė: Kol gajūs autoritarizmo įpročiai, vieno asmens rankose sukaupti valdžią būtų gana problemiška ir neatsargu.
Po kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių 1991 m. vasario 9 d. plebiscite dalyvavo 84,74 proc. visų Lietuvos piliečių, kurių 90,24 proc. balsavo už nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Šis teisės aktas tebegalioja! Šio referendumo dėl mūsų atkurtos Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo reikalavo Vakarų valstybės, kurioms 1990 m. kovo 11 d. Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo nepakako.
Kaip ir TSRS Prezidentui Michailui Gorbačiovui. Rusijos Federacijos vardu Lietuvos Respubliką pirmiau pripažino Borisas Jelcinas, pasirašęs 1991 m. liepos 29 d. sutartį su Lietuvos Respublika.
1992 m. gegužės 23 d. referendume (69,27 proc. iš dalyvavusių 59,18 proc. piliečių) pasisakė prieš tuometinio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko Vytauto Landsbergio siekį – atmetė įstatymą dėl stipraus Prezidento institucijos atkūrimo, atitinkamai keičiant Lietuvos laikinąjį pagrindinį įstatymą.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos paruoštą kompromisinį Konstitucijos projektą Tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendume – 90,67 proc. iš dalyvavusių 76,05 proc. piliečių.
Mūsų Tauta neišsigando ir tarybų valdžios, ir A. Brazausko, ir V. Landsbergio. Tad kodėl šiandien bijome „savo“ apgailėtinos valdžios ir jos klapčiukų? Gi turime galingą įrankį – referendumą! Dėl to šią valdžią, bijančią kalbėtis su piliečiais, aptarnaujantieji taip beatodairiškai ir nusišneka.
„Politikos mokslininkas“ M. Jastramskis paaiškino, kad ne tik „abejotinos reputacijos marginalai“, bet ir „kažkodėl prezidento patarėjai siūlo iki 100 tūkstančių kartelę nuleisti ir Lietuvoje“. Nors nesu „politikos mokslininkas“, tik Lietuvos Respublikos pripažintas mokslų daktaras, M. Jastramskio dėmesį, visų pirma, atkreipsiu į tai, kad Respublikos Prezidento pareigos rašomos iš didžiosios raidės.
Atkreipsiu šio „politikos mokslininko“ dėmesį ir į tai, kad jis „pamiršo“ dar ne vieną mūsuose vykusį referendumą, visų pirma, dėl Lietuvos Respublikos stojimo į Europos Sąjungą. Spėju, kad „pamiršo“ ir vargu, ar studentus to moko, nes nežiūrint į išskirtines šio referendumo organizavimo aplinkybes (referendumo vykdymo dvi dienas, „Maximos“ atvirai vykdyto nebaudžiamo balsuotojų papirkinėjimo) ir agitacijos pažeidimų, kuriuos atvirai vykdė Lietuvos „atstovaujamosios valdžios“ pirmieji asmenys in-corpore LRT eteryje pirmosios referendumo dienos pabaigoje, už Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą balsavo tik 57 proc., bet ne šiam mūsų suvereniteto atidavimui Europos Sąjungai būtini 75 proc. visų balsavimo teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių.
Tauta, gerbianti savo Konstituciją, apgynė valstybę. Tačiau jos „atstovaujamoji valdžia“ Tautą išdavė – pažeisdama Konstituciją, pasirašė stojimo į šią sąjungą sutartį ir balsavo už ją Seime, bet ne referendume.
Neturint net oficialaus sutarties teksto vertimo į lietuvių kalbą, nerodant jos ne tik Tautai, bet ir Seimo kanceliarijos darbuotojams, kurių privalomų suderinimo vizų mūsų „atstovaujamoji valdžia“ išsigando paprašyti – Seimo autobusu paskubomis juos išsiuntė į ekskursiją Baltarusijon…
Mieli Lietuvos žmonės, mus nori įtikinti, kad nieko nepakeisime. Skelbia, kad mes nesusitarsime, nes mūsų „net keli milijonai“. Ar tikrai mes nieko neišmanome? O koks M. Jastramskio ir M. Lingės išmanymas? Už ką Tauta per „atstovaujamąją valdžią“ jiems moka VU TSPMI docento ir Seimo nario užmokesčius?
Gana! Gana klausytis atviro ir primityvaus melo, nepagarbos skleidimo mūsų Tautai.
Metas imtis atsakomybės patiems ir iššluoti šią mus „atstovaujančiąją valdžią“ ir jos klapčiukus!
Autorius yra Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras
Gerb. Zigmai, “iššluoti”, atleiskite, kaip? Organizuoti sukilimą ar kaip kitaip?…
Teip teip, “sukilimas” 🙂 Jau galit eit prie Mažvydo bibliotekos, susirinkt palapinių gyventojus ir rikiuotis 🙂
Is kokio medzio Jastrskis nukrito. Koncervai 30 metu gasdina su savo “rusai puola”. Tai Tautos gasdinimas ir skaldymas. Tauta pati nuspres, be visokiu Milyciu, Jastramskiu, Tapinu lojimo.
Šaipykitės, Zigmai, kiek tik norit iš žmogaus, tačiau M. Jastramskis visiškai teisus.
Demokratijose visuomet naudojama atstovaujamoji demokratija, nes referendumais nebūtų įmanoma valdyti šalies. Net pačiose moderniausiose demokratijose arba iš viso nėra referendumų teisės (pvz., Vokietija), arba jie taikomi tik išimtinais atvejais (pvz., priimant naują konstituciją ir pan.).
Referendumais įstatymai galėtų būti priimami nebent tik nykštukinėse, bet šias laikais, kai įstatymai nebėra tokie “elementarūs”, kaip anksčiau, ir tai vargu ar pavyktų.
Šveicarija – labai sena demokratija su giliomis referendumų tradicijomis. Toje šalyje taip pat yra nuomonių, ar nevertėtų pereiti prie atstovaujamosios demokratijos. O mums lygintis su Šveicarija būtų absurdiška.
Pritariu Jastramskiui – dabartinė referendumų surengimo tvarka tikrai nėra per griežta ir jos nereiktų keisti. Beje, jums ir nepavyks jos pakeisti. Pirmiausia todėl, kad jūsų surinktų parašų skaičius nebus didesnis nei 50 tūkst. (nesieks nei 100 tūkst, o apie 300 – net diskutuoti neverta). O antra – netikiu, kad net ir surinkus parašus gyvemtojai balsuotų už tokias absurdiškas populistines iniciatyvas.
Taip pat, Zigmai, Jums reiktų suvokti, kad žmones keičiasi. Kažkada buvę konstruktyviais politikais virsta marginalais, pasitaiko ir atvirkčiai – jauni subręsta, tampa konstruktyviais politikais.
Tad gal geriau, Zigmai, ramiai pasidėkit, pamąstykit. Dar geriau – pastudijuokit politologinę literatūrą, daugiau iškilių Lietuvos politologų straipsnių perskaitykit (ne tą vieną, kurį čia taip aršiai kritikuojat). Vietos to, kad vėl lėktumėt į Seimą ir ten rengtumėte eilinę savo spaudos konferenciją – tai jau komedija tapo. Ir iš viso, manau, reikia keisti Seimo stautą (ar kokius ten įstatymus, kurie tai reguliuoja), kad nebeleisti ne Seimo nariams eikvoti valstybės lėšas (apšvietimas, įranga, specialistai ir t.t.) ka-kokioms tai spaudos konferencijoms. Išsinuomokite kokią nors sąlę miete ir renkit kad ir po penkias kasdien 🙂