N. Marcinkevičienė. Andriejus mergicas monina?

Užrašinėjant, filmuojant senuosius kalendorinių švenčių papročius teko keletą kartų lankytis Dieveniškių apylinkėse. Manyčiau, kad XXI amžiuje jau niekur kitur Lietuvoje nepavyktų užrašyti tiek daug prisiminimų apie kalendorinių švenčių senąsias apeigas, tikėjimus, burtus kaip šiame krašte.

Diena, skirta Šv. Andriejaus garbei, – lapkričio 30-oji, todėl norėčiau su skaitytojais pasidalyti vienu kitu šio meto tikėjimu, burtu, dar neseniai  praktikuotu šiame Lietuvos pakraštyje.

Šis šventasis pradeda žiemos sezoną, adventą, naujus bažnytinius metus, kalėdinį laiką, t. y. ši diena –  tarsi tam tikras laiko lūžis. Toks metas buvo laikomas paslaptingu, pilnu dangiškų (ir nelabai dangiškų) jėgų veikimo. Gal todėl šiam šventajam paminėti skirta diena pasižymi ne tiek krikščioniškomis maldomis ir maldavimais gerovės šeimai, ūkiui, o jaunimo spėjimais, būrimais vienu svarbiu tikslu – Šv. Andriejus privalo vienokiu ar kitokiu būdu duoti ženklą apie susitikimą su būsimuoju jaunikiu.

Nuostabu, kaip ilgai šio krašto jaunimas tikėjo Šv. Andriejaus galiomis parodyti likimo skirtąjį. Seniausi būrimai – Šv. Andriejaus išvakarėse, sutemus tris kartus apeinant apie šulinį, atgalia ranka sėti aguonas ar kanapes. Kad būrimas būtų įtikinamesnis, sėjant reikėjo sakyti žodžius. Dažniausiai sutinkamas užkalbėjimas (beje, ir lietuviakalbių dažniausiai sakomas lenkiškai): Svienty Andžieju konopiel sieju. Daj bože znat, s kem ja bendem spat. Arba: Svienty Andžieju konopiel sieju. Daj bože znat, s kem ja bendem žat. Arba: Svienty Andžieju konopiel sieju. Daj bože znat skiem viek benda žyt. Pateikėjai šiuos žodžius verčia maždaug taip: Šventas Andriejau, kanapes sėju, duok, Dieve, žinot, su kuo gyvenimą pragyvensiu.

Kodėl kreipiamasi būtent taip ir į šį apaštalą, geriausiai nusako etnologė Regina Merkienė straipsnyje „Apaštalo Andriejaus šventės papročių savitumai. Baltų ir slavų merginių iniciacijų XIX–XX a. pirmoje pusėje pėdsakais“. Jame, be kita ko, rašoma, kad baltiški ir slaviški kreipimosi tekstai panašūs nepaisant didelio jų paplitimo arealo ir kitų apeiginių elementų įvairovės. Stebinantis tekstų panašumas verčia galvoti apie jų bendrą kilmę. Daugiau ar mažiau alegorine kalba prašoma parodyti būsimą jaunikį: kas padės kanapes ar linus nuimti, stos prie altoriaus, ves, kas visą gyvenimą drauge pragyvens ir pan. Andriejaus vardas kartais minimas greta kreipimosi į Dievą. Tokiu atveju Andriejui skiriama tik informacija apie sėją. Kitokios sandaros analogiškos paskirties vokiškose apeigose labiausiai išplėtotas kreipimasis prasideda lotyniškai. Šių tekstų arealas XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje apėmė katalikiškus ir stačiatikiškus kraštus, kuriuose buvo išplitęs šventųjų, ypač apaštalo Andriejaus kultas. Apeigų metu tariamus žodžius galime laikyti liaudies religijoje ilgam įsitvirtinusia krikščioniška malda į Šv. Andriejų, kaip turintį galių parodyti prašomą veidą. Šio tikėjimo ištakos siekia krikščionybės pradžią. XX a. pagal religinį kalendorių užsibaigęs vedybų sezonas savaime kėlė merginoms norą sužinoti artimiausią vedybinę ateitį: ar greitai pasiseks sulaukti piršlių ar vestuvių (p. 8. http: // www.elibrary.lt).

Keletas autentiškų prisiminimų: Sėjom aguonas ir kanapių turėjom, tai ir tas gali sėc. Sėjam sutemį pas šulnį, aplinkui pasėji ir dar pasakai: „Svientyj Andžiej kanopli sieja. Dai bože, znat skiem benda spat“. Sapnavau jį ir per Andriejų, ir per Kūčias. Atrodo, kad jis atėjo. Jis netoli, Kazilionkos kiemi, gyveno ir aš jį pažinojau, dabar dvi pirkios likę jo kiemi. Nedraugavom, net ir nepasibučiavom. Jis man prisisapnavo. Jis man ir dabar prisisapnuoja. Jis man padeda, tai bulvių pasodint, tai dar ką padaryt… Kai blogai, man padeda. (Janina Staniulienė, g. 1931 m. Kaziulių k.) Pas mus parapijoj švento Andriejaus nebuvo, bet, sako, va šiandien Andriejus – adventas ateina. Mergos bernus išsirinkdzinėjo. Aš tai būrtais netikėjau, man būrtų nereikėjo, bet girdėjau sėjo aguonas prie šulnio dėl sapnų… Aguonos – tai miegas. Pasėk Andrieju aguonas, tai susapnuosi bernų. (Paulina Staniulienė, g. 1928 m .Kaziulių k.). Kap būna šv. Andriejus, tai aguonas sėjo. Man tai neprisejo sėc, itai 22 metai buvo kap aš ištekėjau. Kitos sėja ir sako: „Svientyj Andriejų, kanapielkų siejų. Dai Bože znat skiem būdų spat.“ Dar vyriškas kelnes po paduško kiša ir turi prisisapnuot bernas… (Genė Staniulienė, g. 1928 m. Šaltinių k). Šventas Andriejus buvo, buvo, visa buvo. Sėjam kanapes ir kalbam ale mes baltgudiškai kalbam. Aš pati lipdavau ant pirkios viršaus, ten būdavo kanapių sėklos. Aš nevejau, prisirinkau saują sėklų, daugiau nei saują, ba buvo merginų pilnas namas. Sėjam. Reikia apeic aplink visus kaimo šulinius. Visus šulnius ir apeit ir barstyt kanapes aplinkui šulinį. Sakysiu gudiškai… Eina ir sako: „Sieju kanapelki na Andreiko. Dai Bože znat s kem būdų vek viekavat?“ Arba: „Nočkų načievat.“ Va taip! (Jadvyga Ščikno, g. 1927 m. Skraičionių k.).

 Kaip pastebėjote, šiandienos pateikėjai dažnai mini sėję aguonas, nors į šv. Andriejų kreipiasi tarpininkavimo, sakydamos, kad sėja kanapes. Kanapės kaip vyriška kultūra šiuose burtuose galėjo būti pirminė ir tik vėliau ją sėkmingai pakeitė aguona. Iš senų senovės žinota, kad ji, kaip ir kanapė, išsiskiria iš kitų augalų narkotizuojančiomis, gilų miegą lemiančiomis savybėmis, o Andriejaus pripirštas jaunikis ateina per sapną. Yra užuominų, kad aguona gali ir kitaip atvesti į namus sėkmę, kad ir vėl puikaus jaunikio pavidalu. Pvz.: „Andriejus, itai Kūčia in tako sėja aguonas, sėja i dudena: pasėjau aguonėlas juodus drabnus grūdelius“ Itai mergos tadu klauso kur šunys loja, kur bernas gyvena, iš kur svotai… (Michalina Dvynelienė, g. 1900 m. Žižmų k).

Buvęs populiarus tikėjimas, kad jaunikis apsilankys sapne, jei jam paruoši improvizuotą tiltą – padaryk ciltų po lovu – sapnuosi bernų. Tam labiausiai tiko dubuo su vandeniu ir per jį permesta balana: „Puodukų ar ti bliūdų vandenio po lova ir tokias balanėles deda – cyltas, bernas ateis pas tavi cyltu …(Janina Staniulienė, g. 1931 m. Kaziulių k.). Aš per Andžiejų susapnavau ir teisingai išėjo. Aš buvau ne tokia špatni ir vis tiek rūpėjo. Aš nulindau sėklų paimt kanapių an pirkios, o jie man padarė tokį tiltą po lovca – bliūdą vandenio ir balanų prilaužė – padarė tiltą. O aš nežinojau. Atsiguliau ir sapnuoju, kad mes einam į Kaziulių kaimą, ten večerynkos buvo ir mane merginos kviečia: „Jadze, eikim kartu!“ Sakau, jūs eikit, o aš su Stasiu eisiu. Kiek aš turėjau bernų! Stasio neturėjau. Ba mes buvom turtingesni kap visi ir jai man prisėjo vakaruškose būt, tai patys gražiausi bernai mane veda šokt. Kur tik gražus bernas iš kito kaimo pasirodo, kuris tik su tokia kaina, kad aukštesnis, geresnis už kitus, tai aš turiu su juo draugaut, jis turi mane palydėt ar čia su manim pabūt… O kai reikėjo tekėt, tai ištekėjau už seno – 10 metų už mane senesnio, už Stasio, kaip ir susapnavau Andriejuj. Sapnuoju, kad eisiu vakaruškose su Stasiu ir ištekėjau už Stasio. Yra teisybės. (Jadvyga Ščikno, g. 1927 m. Skraičionių k.).

Merginos, norėdamos būti tikresnės, kad pranašiškas sapnas parodys jaunikį, kartais pasitelkdavo  sudvigubintus ar net sutrigubintus burtus. Pavyzdžiui, kad bernėkas atskrist per sapnį in tavi, tai jau reikia 12 valandą prieš Andriejų apeiti apė šulinį tris kartus ir atbulai barstyti kanapes. Reikia sėt ir sakyt, Šventas Andriejau, aš noriu žinot, su kuo man reikės miegot. Kai eina miegot, tai būtinai reikia paieškot vyriškų kelnių ir padėt po pagalve. O po lovu pastatyt stiklinę ar puoduką švaraus vandens, rankšluostėlį padėt ir muilo gabaliuką. Susapnuosi koks vyras ateis, nusipraus, nusišluostis. Tai reiškia – tu žiūrėk, tokio ir ieškok. Žmonės sakydavo, kad pataiko. Sako, aš savo vyrą išsivaražinau – susapnavau. (Elena Targevičienė, g. 1929 m. Poškonių k.). Kelnės po pagalve turėjo šventajam pasufleruoti, kokio sapno tikimasi, o tiltas, vanduo lietuvių tautosakoje simbolizuoja vedybas, o kartais – mirtį, t. y. virsmą, persikėlimą į kitą gyvenimo lygmenį – bliūdų su vandeniu deda. Tankiausiai susapnavus ir išeina merga už to berno, o mano sesuva sapnavo, kad brenda vandeniu, brenda ir neišbrenda. Ana sunkiai sirgo, smercies šaukės (Jadvyga Ščikno, g. 1927 m. Skraičionių k.).  

Dažnai užsimenama, kad po pagalve dėtos šukos: Mergos šukas, kur nešioja plaukuose, deda po pagalve, per Šv. Andriejų po pagalve dėjo šukas, kad bernų susapnuotų. Tokius baltus kvietkaičius rinkom ir dėjom po pagalve… Kų prisapnuosi? Būna, kad bernų susapnuosi. Bernų savo ir sapnavau (Janina Staniulienė, g. 1931 m. Kaziulių k.).

Šukos, plaukai kadaise buvę neatsiejami nuo vestuvinių apeigų. Vestuvių išvakarėse merginai buvo viešai išpinamos kasos, ją pašukuodavo pamergės, tėvas. Šventojo atsiųstuose sapnuose merginos gauna akivaizdų ženklą, t. y. sapnas parodo likimo skirtąjį.

Dieveniškių apylinkėse buvę populiarūs ir visoje Lietuvoje paplitę spėjimo burtai, kurie tik informuoja, ar metų bėgyje susirasi porą, ar ne. Malkas nešioja, tai sako, žiedus slepia – nog rankos žiedus slepia po lėkšti. Kų rasi, žūro. Dar po vienu lėkšti padeda ražančį, po kitu žiedų, po tracia žvakį… Jei žvakė, tai mirsi, žiedas – bernų savo atrasi (Paulina Staniulienė, g. 1928 m. Kaziulių k.). Andriejun va susrenka mergaitės, pabarsto kiekviena krūvelį grūdų ar kruopų ir gaidį išlaidžia. Gaidį ištempia iš papečės. Vištos ir tos kadaise namuose buvo ne tvarti kap dabar. Vištos pečiun peržiemoja… Ištraukia, tai gaidys užsisnaudis kevaloja, keveloja tų galvų, pasižiūri – cak ir paėmė kokį grūdelį iš krūvos. Apsidziaugia – va mano grūdelį capterėjo, aš jau pirma tekėsiu… Yra tokia geldotė, kruopom niekoc, nu, tai tadu mergaitės savo batus, kas klumpę, kas tuflį  deda ton mažon geldutėn nu ir vatep kratom kratom, kurios batas pirma iššoks – va mano, tai aš ištekėsiu, o jūs sėdėsit (Elena Targevičienė, g. 1929 m. Poškonių k.).

Šv. Andriejaus burtai panašūs į Kūčių vakaro vedybinius burtus, tik per Kūčias vengta vaikščioti toliau nuo savo namų. O Šv. Andriejaus išvakarėse ir tos pačios dienos pavakare jaunimas rinkosi į vieną pirkią pavakaroti. Šio vakaro dar nevaržė griežti advento draudimai ar toks išskirtinis kaip Kūčių vakaro sakralumas, todėl Šv. Andriejaus burtai dažnai išvirsdavo į smagų nuotykį, pavyzdžiui: Prisijuokiam per Andriejų – seniau mūs kaime linksmai gyvenom. Susirenkam mergos, verpiam, dainuojam, buriam… Būrėm ir šitep: darėm kuodelius iš linų. Kuodeliukus iš linų pasidarom kiekviena, kėdžių nebuvo, tai pasistatom zaslanus ir ant zaslano dedam kiekviena savo kuodeliukus ir uždegam. Žiūrim, kaip kuodelis dega, kokia kieno ugnis ir dar palieka forma. Vienas lieka forma kaip koks tai žmogus, kitas – vėl kitokis, tai ir žiūrim, koks to kuodeliuko sudegusio šešėlis gaunasi ant sienos. Vienos gaunasi žmogeliukas ant šešėlio, tai tavo tokis nedickas…O tavo kaip šuva – gyvenimas kaip šunio… Tai mes prisijuokiam. Dar šito maža – statom vandenį ir degam žvakį. Žvakė dega, lašeliai laša ant vandens ir ten pasidaro kaip rakštis – o ty juž pamreš. Ir visi juokias.   O va tavo kilpa, tai jau ištekėsi, pakliūsi kilpon. Maža to, durys užrakintos, bet beldžiasi kas – bernai atėjo. Tada mes cha cha cha ir po visų būrimų. Buvo prie mūsų kaimo tokis priekaimis ir tuose namuose buvo trys seserys merginos. Ten merginos susirinko, nu ir sako, raikia papylt grūdų ir jei gaidzys sules šituos grūdus, tai ištekėsi. Mergos langus uždengė, užkabino ir buria. Kaimo bernai ieško, kur mergos suvejį A, Andriejus, tai jiej suprato, kad mergos buria ir ateina. Langas užkabytas, tai jie išėmė stiklą ir mato, kad mergos vaišina vištas, gaidį grūdais. Bernai paėmė ir ištraukė savo „gaidį” ir parodė per langą. O paskiau visiem juoko. (Jadvyga Ščikno, g. 1927 m. Skraičionių k.).

Bet vienas populiariausių, rimčiausių ir paslaptingiausių Šv. Andriejaus tikėjimų – vyšnios šakelės sodinimas. Pavyzdžiui: Per Andriejų vyšnias sodinom popečiuj, kur vištos tupi. Buteliukan įpili vandenio, pasodini vyšnios šaką ir padedi popečiun. Tamsian kampelin. Jei pražydėjo, tai ištekėsi, o jei nepražydėjo, tai neištekėsi… Pirma, sako, iš kito sodo parneša šakutį nulaužį. (Janina Staniulienė, g. 1931 m. Kaziulių k.). In Andriejo išlaužia šakelę vyšnios ir pastato vandenin, tam tumsiam kumpi, kad niekas nematytų nieko – papečėn, kad būt tumsu. Nu ir paskui kų in Kūčios vakarienės razžydėj. Razžydėj baltas žiedas kap vyšnios… Pas mus va buvo kaimynė, ana buvo ma krikšto moma, i pas jų buvo duktė (mes vienmetės buvom) ir buvo bernėkas… Tai šita ma krikšto mama paėmė šitas tris šakeles, išlaužė vyšnių (mes nieko nežinojom) ana razlaužė ir pastatė an Andriejaus, ir aznočij kieno kokia… Nu, ir sulaukėm Kūčios ir pakvietė: „Vaikai, eikit čia, ką pasakysiu, ką jum parodysiu“. Nu, tai mes nuvejom. Žiūrėkit, sako, va mano ta va, čia Alcios, o čia Juozo. Tai Juozo išdžiūvo, su visu išdžiūvo, nė vieno žiedo neparodė, o Alcios jau taip pat rasžydėj, ale buvo ne visa razžidėj, nu mano buvo baltas žiedas, kiekvienas žiedelis razžidėj. Tai šitas greit i numirė berniukas… (Marijona Bludnickienė, g. 1917 m. Maciucių k. užr. D. V. Vaitkevičiai).

Žiemą, be gyvybės ženklų, pavogta vyšnios šakelė, t. y. paslapčia parnešta iš svetimos erdvės, pasodinta vandenyje, padėta tamsoje, dažniausiai papečky prie vištų (vieta, kurioje pakutavoja dūšios), apsipila baltais žiedais ir būtent stebuklingą ilgiausią žiemos naktį. Ar tik ne su anapusinio pasaulio pagalba įvyksta dar vienas stebuklinga pranašystė apie gyvenimo pokyčius, apie tai, kas jaunimui, ypač merginoms, svarbiausia? Dažniausiai vyšnios šaką laužia merginos, ir neatsitiktinai – vyšnia, jos žiedai tautosakoje asocijuojasi su jaunyste, tekėti pasiruošusia mergaite… Nepražydėjusi šakelė paprastai reiškia ne mirtį, kaip paskutiniame pasakojime, bet tik mergavimą dar vienus metus. Įdomus pasakymas – itai Andriejus mergicas monina – itai tau vyšnia razžydėj, e kitai nerazžydėj.

Artimiausias šv. Andriejui sekmadienis laikomas advento pradžia. Prasideda adventiniai draudimai: vengiama triukšmingų suėjimų, dainų, nekeliamos krikštynos, vestuvės, net piršliai po kaimus nevažinėjo. Vis tik stiprios draugiškos kaimo bendruomenės, jaunimo gausa negalėjo žmonių ilgam uždaryti savo pirkiose. Bendruomenė ilgais vakarais būrėsi ne tik giedoti šventas giesmes, bet ir pažaisti, eiti ratelius, dainuoti kalėdines-pasaulietines dainas… Subėga jaunimas, „žiedukų“ dalina, gieda nešventas ir šventas –„Sveika aušra“. Adventi kap sereda tep rarotos. Bažnyčion žvakės uždeginėtos, parėdzytos. Gieda „Sveika, žvaigžde šventa“, pažiba šviesas an stacijų, in kožnos stacijos ir tep kožna sereda… Ne bažnyčion, itai pirkion suklaupdo visų draugį dar prieš aušrų ir atgieda. Itai vakaras – mergicos, bernai vienon pirkion ratelius aina, pagieda nešventas, bernai mergicas kirko, adventų trumpina. (Michalina Dvynelienė, g. 1900 m. Žižmų k).