Išganytas šveicariškas kaimas

Lietuvoje vykstant ilgiems debatams, ar tautai reikalingi referendumai, Šveicarijos konfederacijoje vyksta kasmetiniai keliskartiniai referendumai įvairiausiais tautos (t.y. iš apačios) iškeltais klausimais.

Užtenka 50.000 gyventojų parašų paskelbti jiems atrodantį būtiną sumanymą, jį pateikti Sąjungos tarybai (prilygsta mūsų Seimui) ir toliau viskas mandagiai, vieningai, draugiškai ir teisėtai ritasi pirmyn.

Šveicarijos konfederacijos pilietis niekada nėra įsivaizdavęs, kad įstatymas būtų nuleistas iš viršaus, todėl kratosi ES bendrystės.

Urio kantone Alpių kalnuose įsikūręs šimtametis Andermato kaimas, užimantis 615 kvadratinių kilometrų plotą, turintis tik 1300 gyventojų, o vietovė virš jūros lygio pakilusi 1436 metrus, todėl žiemą gyventojus ima spausti nemalonus stingdantis šaltis.

Andermato kaimas, ilgai teikęs paslaugas šveicarų kariuomenės poligonui prieš porą dešimtmečių ėmė merdėti, kai poligonas nusprendė pasitraukti. Kaimo gyventojai pasiliko be veiklos, užmiršti ir bedarbiai.

Tiesa, žiemomis stačiais šlaitais kaimas dar priviliodavo slidinėjimo mėgėjus, kurie čia turėjo pasistatę vasarnamius, bet per metus juose apsistodavo tik 2–3 savaitėms.

Kai šalies kariuomenė panaikino 800 darbo vietų, uždarydama šaudyklą, kaimui nuskambėjo laidotuvių varpai.

Išganymas atėjo labai nelauktai, kai kartą kaime apsilankė Egipto milijardierius, bendrovės „OrascomHotels and Development“ vadovas Samihas Saviris (Samih Sawiris) ir pasiūlė kaimo savivaldybei kaimą parduoti jam, kad galėtų įrengti 130-ties futbolo stadijonų dydžio naujovišką kurortą.

Tiesa ponas Saviris jau buvo kaimui šiek tiek pažįstamas, nes ne vieną kartą buvo dosniai parėmęs Ardenmato slidinėjimo mėgėjų sąjungą, ir kt., o vėliau tapo Uri kantono garbės piliečiu…

Šveicarų vyriausybė gerai žino, kaip susišluoti pinigėlių iš svetimų investitorių, kad pataisytų savo piliečių gerovę.

Valdžia nuo seno praktikuoja, kai į plačiai atidarytus lošimo namus, į kuriuos daugiausia atvyksta užsienio turistai, o jų pinigėliai kryptingai suplaukia į pensininkų senatvės pensijas, kad senatvėje jaustųsi tikrai oriai.

Negausius savo žemės plotus porceliuoti užsieniečiams šveicarai tikrai nėra linkę, tačiau Egipto milijardieriaus, gerai kalbančio vokiškai ir ne musulmono, o krikščionio pasiūlymas pasirodė viliojantis.

Šveicarų valdžia niekada nėra atsisakiusi pelningų sutarčių, naudingų derybų, nei sandorių, kai reikalai liečia šalies ekonomikos atgaivinimą ir darbo vietų sukūrimą jų piliečiams.

Jeigu egiptietis pastatys garsius viešbučius – jiems reikės ne vien indų plovėjų, o ir vadybininkų, ir įvairių žinovų, tuo labiau, kad milijardierius darbui kurorte prižadėjo samdyti šveicarus, o ne imigrantus.

Suviliojo ir pažadas, kad kaimo gyventojų galvijai ir toliau galės ganytis būsimo kurorto golfo laukuose. Ypač tam pritarė jaunimas: daugiau nereikės blaškytis po Šveicarijos miestus, ieškant darbo, jie dirbs čia pat, gimtąjame kaime.

Verslininkas tuojau pat kaime ėmė statyti septynis viešbučius, kuriuose bus 800 liuksusinių kambarių, nes viešbučius valdys pačios geriausios ir garsiausios pasaulio kompanijos.

Tarp visų naujoviškiausių kurortinių planų – bus įrengtas šildomas smėlio paplūdinys, milžiniškas baseinas, golfo laukas, sporto salė, SPA centras, čiuožykla ir teniso aikštynai.

Milijarderius, turintis verslus Artimuosiuose rytuose, projektą Šveicarijoje palygino su futbolu: „Kai sulauki sėkmės vienur, norisi žaisti su dideliais berniukais, o jie yra čia, Europoje.“