R. Jakulevičius. Politikos ir ekonomikos tikslas yra žmonių laimė

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – vienas žymiausių 19–20 a. Lietuvos rašytojų, prozininkas klasikas, nepriklausimos Lietuvos kūrėjas, dvasininkas, kanauninkas (1921), publicistas, kritikas, humanitarinių mokslų daktaras (1929), visuomenininkas, politikas, kaip pačią aukščiausią vertybę iškėlęs nesavanaudišką metafizinę meilę.Apie Vaižgantą yra parašyta daug studijų, tačiau kai kurios temos vis dar nėra išsamiai tyrinėtos. Šį kartą norėčiau šiek tiek plačiau aptarti J. Tumo-Vaižganto tautinę politiką ir ekonomiką.

Kalbėdamas apie politiką ir ekonomiką J. Tumas-Vaižgantas išskiria tris svarbiausius dalykus. Tai yra laisvė, išmintis ir turtas. Vaižgantas tai vadina Laisvės, Šviesos ir Turto deivėmis (Vaižgantas, Raštai, LLTI, T8, 1997, p142). Vaižgantas rašo, kad Lietuviai visų pirma siekia turto ir dėl to visko netenka. Jeigu lietuviai žinotų, kas yra tikroji laisvė, jie atrastų išmintį ir taptų turtingi.

Laisvė, apie kurią kalba Vaižgantas, yra laisvė kurti, žmogaus ir šalies savarankiškas darbas: reikia „pačiam, savo rankom pelnytis reikalinguosius gyvenimui dalykus“ (T8, p182).

Kuriant yra įgyjama dvasinė išmintis. Dvasinės išminties pagrindinis dėsnis yra nesavanaudiška meilė: nuoširdus darymas kitiems žmonėms gerų dalykų. Daug dirbti yra svarbu, bet iš to „gali būti tik minusai, jei visa to neviršys širdis, meilė, teisingumas, klaidų atleidimas ir paties savęs kitiems atidavimas“ (T10, 373).

„Geros valios vaisių dėkime į bendrą valstybės iždą, kas meną, kas mokslą, kas politiką, kas valdžią, kas šeimynėlės auklėjimą, viską paremta meile, tai iš tos nepeiktinos įvairybės susidarys tvirta, pastovi valstybės vienybė“ (R10, 104).

Lietuvos žmonės turi būti laisvi kurti (dirbti), taip jie mokosi mylėti (daro vis daugiau gero dėl kitų žmonių ir šalių), tada jie tampa tikrai labai turtingi. Turtingi ne tik šiame, bet ir kitame pasaulyje: „dėtume ant pirmos vietos laimę amžiną“ (T5, 111).

Taigi, pradedame nuo laisvės kurti, auginame savo meilę ir tampame tikrai turtingi ir laimingi.

Savo raštų rinkinyje J. Tumas-Vaižgantas apie politiką ir ekonomiką rašo fragmentiškai, bet kur kas giliau, detaliau ir išsamiau. 1994–2021 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) išleido 24 raštų, kurie apima daugiau kaip 60 įvairių žurnalų ir laikraščių pavadinimų. Visi tekstai buvo rašomi daugiau kaip 40 metų ir sudaro daugiau kaip 12000 solidžių knygos puslapių. Čia pateikiu savo sudarytą Vaižganto citatų rinkinį politikos ir ekonomikos tema, iš J. Tumo-Vaižganto 11 ir 12 raštų tomų (LLTI serija).

„Mano darbo objektas buvo nepriklausoma, savarankiška Lietuva, o ne mano partija. Aš skelbiau savo politikos evangeliją. Dievas mus girdi. Tautai dirbti eik tokiu pat širdies virpėjimu, kaip eini Aukštėjui aukoti.

Veltui mums žvalgytis į Vakarų kultūros aukštybes ir jų gvieštis!  Mūsų gyvybės šaltinis – mūsų pačių tauta. Tauta yra reikalinga vadų, grynų kaip krištolas, pasišventusių iki paneigiant viską asmeniška.

Kiekvienai tautai privalomos suverenios teisės. Tauta pati apsisprendžia, tauta pati sau vertybė, tautai niekas iš šalies teisių neduoda, tik ji pati imasi. Ne kas svetimas iš šalies patikrina kam laisvę ir nepriklausomybę, tik patys sau. Kol pati tauta neims ko nors sopamai geisti, dėl to nerimti, niekas kitas iš šalies jai to neįkalbės. Tauta panoro būti nepriklausoma ir pati imasi visą atsakomybę už savo likimą.

Tauta – tai mes patys. Visa nugalėsime, kai visa tauta eis iš vien. Tautininkų didžiausias darbas buvo – solidarumas. Tautos pažanga „specializuojasi tiltų statyme“. Mane vadindavo tiltu, kuriuo demokratai ir kunigai keliavo į tautininkus.

Politika aukštai rišasi su ekonomika. Tikriau, visa politika tarnauja ekonomikai. Tai gražūs pavyzdžiai, jei jie yra aukštais idealais, į visai kitus pasaulius.

Tauta ir jos nepriklausoma valstybė negali verstis pašalpomis. Milijardai pridarytų skolų šimtui ar daugiau metų užgula visus turtų šaltinius. Visa, kas tik yra bet kurioje valstybėje, bus nebe valstybės piliečių naudai, jų gyvenimui palengvinti, tik skolintojų naudai. Ir dabar vokiečiai mus tik trukdo, nieko daugiau.

Vadinamoji „paskola“ yra ne kas kita, kaip trupinys iš tų šimtų milijonų, kuriuos susigrobė. Mūsų skolintojas tėra vienas Dievas. Negalite reikalauti už palūkanas mūsų laisvės.

Kas kita sutelkimas amatininkų ir kapitalų ne pašalpai, tik bendradarbiauti, kai tauta savo pastangomis mėgins viską laimėti. Šis yra tikras palaimos kelias. Laimės Lietuvos valstybė tik įgydama savos pramonės. Lietuviams tautinės savo kultūros nebeteks gėdintis, išsiplėtojus ekonomiškai ir draugiškai. Ir niekas čia nepagelbės, jokie užtarėjai iš šalies, jokie ragintojai: reikia patiems pergyventi pažangos tarpai. Judinama visuomenė juos peržengia sparčiai.

Savo dalykų reikia patiems žiūrėti, nesidairant į Vakarų dėdes. Ko nebūsime patys pasidarę, to mums kiti, iš svetur atėję, neatidirbs.

Mūsų uždavinys dabar stiprinti ekonominius santykius, reformomis daryti tai, kas būtį palengvina. Pas mus smulkioji pramonė pasilieka nupuolus ir apleista. Iždą dėk ant visų lygiai, o ne pabaik atimti iš to, kas kiek daugiau už kitus turi. Ubago pinigais ir vieno žmogaus pastangomis ką gi didžio padarysi.

Asmenų praturtėjimas, sakysite, nepatriotinis darbas? Pilietis – valstybės dalelė; jo perteklius tad yra pačios valstybės turtas. O kultūra vėl kas gi yra, jei ne pramonės ir pertekliaus koeficientas?

Niekas savaime žmogui neateina. Dirbkime, jei norime iš vargo išbristi. Nepriklausomos Lietuvos ateitis vien darbe.  Dirbkime. Nebus veikimo, nebus gyvybės. Mūsų žmonės darbštūs. Gerai vedami tikrai neapsileistume kitais. Reikia taip daryti, kad artimieji kaimynai džiaugtųsi ir girtų.

Laisvam Lietuvos augimui būtina yra sudaryti iš jos nepriklausoma,  demokratiškai sutvarkyta valstybė etnografinėmis ribomis, su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui sąlygomis. Niekados lietuvybės priešų nenugalėsime, jei kovos neperkelsime į ekonomikos dirvą. Tauta savaime atgyja ir visokių nepriklausomybių gauna,  kai ji tampa kitiems reikšminga, kai ji yra reikalinga“ (T11, 12).

Formuodamas savo kryptingą tautinę politikos ir ekonomikos strategiją J. Tumas-Vaižgantas palietė daug temų. Apibendrindamas norėčiau paryškinti kelias Vaižganto išsakytas mintis.

J. Tumas-Vaižgantas teigė, kad Lietuva gali būti tikrai laisva, kai ji yra visiškai savarankiška, turi savo ekonomiką, politiką, teisę ir kultūrą. Lietuvos valstybę kuria lietuvių Tauta. Ši kūryba vyksta skatinant ir auginant Lietuvos ekonomiką, pramonę, vengiant paskolų, sudarant pačias geriausias sąlygas visiems Lietuvos žmonėms dirbti ir palaikant gerus ekonominius santykius su visomis pasaulio valstybėmis.

Taip pat labai svarbi stiprios valstybės sąlyga yra stiprus jos vadovas, kuris turi būti labai doras, valdyti šalį nesavanaudiškai, su meile ir su giliu tikėjimu Dievu.

Autorius yra Literatūrologas, J. Tumo-Vaižganto buto-muziejaus vedėjas

Spausdinti