J. Survilaitė. Kai vaikystė mielai atlapoja vaizduotės duris

Spalio pradžioje perskaitėme Lietuvos rašytojų sąjungos pranešimą, kad rašytoją Kazį Sają siūloma apdovanoti Nacionaline kultūros ir meno premija. Pirmoji iš Vilniaus paskambinusi mano bičiulė literatūros mylėtoja nustebusi pareiškė, kad jai atrodę, jog K. Saja jau seniai Nacionalinę premiją turi.

„Tikrai galėjo turėti“ ,- atsakiau nė kiek nesuabejojusi tokiu jos patvirtinimu. Žodžiu, abi nusprendėme, kad šį kartą jokių ginčų dėl premijos nekils, kaip įvyko prieš porą metų, kai prezidentė Dalia Grybauskaitė premiją  įteikė rašytojui, kurį apdovanojimui nepritarė pusė Lietuvos gyventojų, rašė prašymus, skundus  ir maldavimus neskirti Nacionalinės, nes rašytojas Lietuvos partizanus buvo iškoliojęs šlykščiausiomis  pragaro „metaforomis“…

Algirdas Grigaravičius knygoje Atsiskyrėlis iš Suvalkijos (2017), apie Tautos istorinę asmenybę  Joną Basanavičių rašo: tai prigimtinis nepajudinamas lietuviškumas, asmeninės laimės aukojimas vardan Lietuvos, ir… nebijojimas svajoti apie nepriklausomybę, kai tai rodėsi utopija… (p. 13)

Mano sovietinės vaikystės/paauglystės/jaunystės karta tokius Lietuvos rašytojus-patriotus, kaip K. Saja ir jo režimo metų bendražygiai  prisiminsime iki mirties.

Branginsime jų talentus, išradingumą, mokėjimą režimo metais tarp eilučių daug pasakyti apie  kankinamą beteisį lietuvį ir sutryptą jo tautinį orumą. Literatūros kritikas K. Urba sako, kad Kazys Saja nėra parašęs nė vieno lengvabūdiško kūrinio, kelia esmines visuomenines problemas.

Rašytojas Saja nuo pat pirmųjų literatūrinių bandymų rodo išskirtinį literatūrinį talentą ir subrendimą, kai sukauptas dramatiškų visuomeninio/pilietinio tautos gyvenimo vingių ir chrestomatinės literatūrinės patirties kraitis  ir intelektas perauga į meninį lygmenį ir gimsta tikroji  kiekvienam lietuviui brangi lietuviška literatūra.

Rašytojo asmenybėje ir kūryboje ypač ryškus tikėjimas meno galia ir visa tai jis supranta, kaip Rašytojo – Tautos evangardo – misiją, permąstydamas pilietinį brandumą Tautai priešinantis okupacijai, kur reikėjo griebtis atsargumo poteksčių, jumoro, iš šalies atrodančių nereikšmingų pašposijimų, ir… kol su Sąjūdžiu atėjo į Tėvynės atgimimą.

Kaip nepriklausomybės atkūrimo akto signatarui, jam rūpi Lietuvos ateitis ir jos gerovė, todėl jis neabejingas tautiečiams, šiandien praradusiems lietuvišką širdį ir lietuvišką jausmą.

K. Saja visada gerai jautė ir suprato savo tautos kūrėjo-evangardisto vaidmenį, todėl  jo kūryba neatskiriama nuo dramatiškos Lietuvos istorijos ir  dabarties problemų. Tai aiškiausiai parodo ir  jo  viena paskutinių knygų vaikams, paaugliams, jaunuomenei: Dar ne visos paslaptys (2019 m. Andrenos leidykla.)

K. Sajai svarbu, kad Tautos politiniai įsitikinimai buvo, yra ir liks privalomu ir svarbiausiu kiekvienam rašytojui Tautos vėliavnešio balsu, vykdant patriotines, visuomenines, nacionalines pareigas, ištikimai branginant savo Tautos istoriją nuo tada, kai mažasis pilietis dar tik žiūri pro savo vaikystės ar paauglystės langą.

…Apsakymėlyje „Cyrulis“ septintokų ekskursijos vadovė nuveda savo auklėtinius į Ventės Ragą, į paukščių žiedavimo stotį, kur mieste gimę ir augę vaikai gali iš arti susipažinti su Lietuvos paukščiukų biografijomis, o, svarbiausia, kokią Tėvynės istorijos dalį vaikams papasakos Ventės Rago stoties  istorijos direktorius barzduotas Krivių Krivaitis didelę dalį savo vaikystės praleidęs Sibire, kur jokio čiulbančio paukštelio negirdėjo. Ten, šiaurėje palaidojo  tėvus, o grįžęs nusprendė studijuoti gamtą. Gal bus mažiau to sovietinio melo (p.80).

Švelniai ironiškame rašinyje Dar ne visos paslaptys(p.99) Autorius mūsų augančiam jaunimėliui pateikia lietuviškos išeivijos mažai kam žinomus skaudžius Tėvynės istorijos momentus:

Po karo pabėgėlis, kilęs iš Vengalių kaimo, Amerikoj išleido kalendorių su savo piešiniais. Viename jų pavaizduota Motina, mūsų tėvynė, su tautiniais drabužiais ir duonos kepalu ant rankšluosčio. Ji draugingų kaimiečių apsupta, pasitinka rusą ir vokietį, kurie panašūs į Staliną ir Hitlerį, už nugaros slepiantys savo kruvinus durklus. Vengalių žmonės to kalendoriaus nė nebuvo matę, tačiau ne vienas buvo suimtas, tardomas, kankinamas, ištremtas. Žmonės buvo kaltinami, kad iš jų kaimo atsirado toks dailininkas…

Nepaprastai su žmonių lietuviškomis kančiomis, vargais ir retais pragiedruliais susieta ir iškalbi K. Sajos metafora apie skudurėlių  takelį, patiestą skurdžioje kaimiečio trobelėje… Nepamirštamas pasakojimas vaikų galvelėse pasiliks apie berniuką, kurio senelio dokumentuose pavardės raidė „K“ pakeista į „B“ išgelbėjo jį nuo  tremties į Sibirą. Mat, vietoj Kubilas – jis tapo – Bubilas… Išsigelbėjęs nuo smurto ir kančių jis tampa geriausiu bitelių draugu – bitininku…

2009 m. „Bernardinuose“ paskelbtame interviu su K. Saja, rašytojas išsakė gana liūdnas mintis: Atsisveikinu su savo jaunaisiais skaitytojais,  …tačiau rašysiu, kol būsiu gyvas ir dar blaivaus proto… 

Nuo pirmosios K. Sajos pjesės „Lažybos“,(1954) praėjo sudėtingi Tėvynei ir jos žmonėms 67-ri metai, tačiau Tautos rašytojas K. Saja, visada liko ištikimas protingam, skambiam, patriotiškai įtaigiam ir  vaizdingam lietuviškam žodžiui, ir niekada nepaskęs globalizmo liūne (pagal Alkas.lt redaktorių J. Vaškūną).

To niekas neišdrįs paneigti ir perskaitęs jo gražiai  dailininko Rimanto Juškaičio iliustruotą knygą Dar ne visos paslaptys.

Visų paslapčių mes niekad neatskleisim. Įdomiau ieškoti, negu slėpynių pradžioje jau būti surastam. Sutarkim: aš ieškau jūsų, o jūs šioje knygoje – manęs… – praneša autorius knygos viršelyje savo skaitytojams, kurie mokosi mąstyti.