Vilniuje įsikūręs Čiurlionio fondas keliauja po Lietuvą su misija sužadinti susidomėjimą M. K Čiurlioniu, jo darbais ir kūryba.
Apie jau nuveiktus darbus ir tik numatomas keliones kalbuosi su fondo atstovais: projekto „Augame su Čiurlioniu“ kuratoriumi Vytautu Paukšteliu, ir projekto koordinatore Modesta Kuzmenkaite.
– Papasakokite trumpai apie fondą ir projektą „Augame su Čiurlioniu“?
Vytautas: – Fondas įkurtas 1997 m., jo misija yra Čiurlionio vardo ir sumanymų sklaida.
Vienas iš projektų, kuriuo mes gyvename paskutinius du metus – programa „Augame su Čiurlioniu“.
Ji turi dvi atšakas, viena jų tai gyvi susitikimai su jaunimu, kai fiziškai važiuojame į įvairiausias Lietuvos mokyklas ir ten pristatome M. K. Čiurlionio mintis, idėjas bei kūrybą.
Kita atšaka gimė per karantiną, tai projekto transformacija, kai tas pats projektas vyksta nuotoliniu būdu.
– Kiek mokyklų jau aplankėte, kiek dar žadate aplankyti?
Vytautas: – Šiais metais gyvos išvykos buvo tik dvi, ir jos galėjo vykti tik nuo šio rugsėjo. O nuotoliniu būdų įvyko 10 pamokų.
Mes, kaip ir visi, esame priklausomi nuo bendros tvarkos bei visų sveikatos naujovių. Tų renginių yra nedaug, todėl mes naudojamės kiekviena proga jų surengti kiek įmanoma daugiau.
– Iš ko gyvena fondas? Kokiomis lėšomis finansuojamas šis konkretus projektas?
Modesta: – Gerų žmonių pagalba. Jų paieška ir yra mano pagrindinis darbas. Mes vykstame pas mūsų buvusius rėmėjus, taip pat ir pas naujus rėmėjus, jiems pristatome mūsų projektus ir visą fondą, jo veiklas.
Vytautas: – Fondo rėmėjai, nors tiksliau juos būtų vadinti donorais. Jie konkrečios, apčiuopiamos naudos, kaip reklama ar panašiai negauna, tiesiog prijausdami fondo misijai dalijasi savo sunkiai uždirbtais pinigais.
– Papasakokite, kaip atrodo jūsų susitikimai su moksleiviais?
Modesta: – Atvykus, kol dar nėra vaikų paruošiame erdvę, atsinešame M. K. Čiurlionio bei keletą jo amžininkų paveikslų, tam kad vaikai matytų skirtumą ir galėtų patys palyginti.
Tuomet Livija (aktorė Livija Krivickaitė – aut.) veda labai interaktyvią paskaitą. Ji nepasakoja sausų faktų, kuriuos ir taip galima išsigoolinti, yra pasakojamos įdomios istorijos iš jo gyvenimo, koks jis buvo žmogus.
Po istorijų būna ir keli klausimai, ar viktorina patikrinti ar vaikai klausosi. Aktyviausi apdovanojami atvirukais su M. K. Čiurlionio paveikslais.
Tada pasirodo Martynas (Martynas Vytas, altininkas – aut.), kuris atlieka M. K. Čiurliono bei kelis arabiškus kūrinius. Taip pat Livija dar praveda ir vieną žaidimą.
– Kodėl šitoje parodoje-koncerte-pamokoje skamba ne tik M. K. Čiurlionio kūriniai bei pristatoma ir jo amžininkų tapyba?
Vytautas: – Pačioje projekto pradžioje viskas labiau vyko spektaklio būdu. Tačiau einant metams pajautėme ir pamatėme jog visgi reiktų laikytis pamokos formato.
Šis kanonas labai padeda vaikams įeiti į tam tikrą būsena, o tada mes, žaismingai ir su pasirodymo elementais žymiai veiksmingiau pasiekiame savo tikslo – supažindinti su M.K Čiurlioniu, jo sumanymais.
Mes neapsiribojame tik M. K. Čiurlioniu nes, kai kuriose mokyklose vaikai ne tik nežino Čiurlionio, bet nėra ir muzikos instrumentų matę.
Tad mes atliekame bendrąją švietimo užduotį, vaikus supažindiname su instrumentais, kaip jie skleidžia garsus. Tai palanki proga pristatyti įvairius autorius, o žaidimo forma įtraukiami ir paveikslai.
Rodai vaikams paveikslą ir klausi, ar čia yra Čiurlionis, ar ne Čiurlionis? Jie sako, jog Čiurlionis, bet iš tikrųjų ne Čiurlionis, taip tu juos užkabini, ir pamokos pabaigoje vaikai jau ima jausti ir atskirti, kur yra Čiurlionis.
– Papasakokite, kokia pasirodymo-pamokos su vaikais eiga ir koncepcija?
– Dabar vaikai priklauso kitai kartai, jų mąstymas yra visai kitoks, ir prie jų prieiti reikia kitu keliu.
Aktorė, moderatorė ir švietėja labai gražiai sugeba pajausti, kada jai būti Sofija Kymantaite, o kada jau reikia būti mokytoja ar tiesiog tapti mokine, kuri šnekasi su kitais, kaip draugė.
– Kiek mokinių, kokio amžiaus, kiek klasių vienu metu dalyvauja tokiuose susitikimuose-pamokose?
Modesta: – Labai priklauso nuo mokyklos, pavyzdžiui praeitą savaitę buvome Baisogalos mokykloje.
Palyginus, su nedidele Širvintų „Atžalyno“ progimnazija, kurioje buvo sukviesti kone visi vaikai, Baisogaloje dalyvavo dvi aštuntos klasės, ir po viena devintą, dešimtą, vienuoliktą ir dvyliktą klases.
Kodėl nebuvo pakviestos kitos klasės sunku pasakyti. Gal jie turėjo svarbių darbų, atsiskaitymų ar pan.
Vytautas: – Anksčiau bandėme šiuos užsiėmimus vesti ir darželyje, bet akivaizdu, jog darželyje tu pasakoji vienus dalykus, ir jie stipriai skiriasi nuo to kas bus kalbama pradinukui, aštuntokui ar dvyliktokui.
Tai yra iššūkis, kuris tenka švietėjui. Kitas iššūkis vaikų kiekis. Padėtis, kai vienoje erdvėje turi 200 vaikų stipriai skirsis nuo tos, kai jų turi tik 20.
Su tokiu skaičiumi atsiranda milžiniška laisvė, tu gali sustatyti kėdes ratu, gali rasti tikrą, asmeninį ryšį. Manau, toks kamerinis būdas vaikams yra žymiai naudingesnis.
– Kaip atrodo nuotolinė „Augame su Čiurlioniu“ projekto versija?
Vytautas: – Man įsiminė keli dalykai, visų pirma mokytojos, kurios bando visus sudrausminti, tai toks gražus buitinis bruožas, kuris labai dera prie mūsų pamokos turinio ir žaismingumo.
O aktorės vaidmuo irgi pasikeičia, visų veidai (ekrane – aut.) pasidaro labai maži ir ji tampa tarsi klasiokė, kuri pradeda pasakoti apie Čiurlionį, paleidžia muzikos, klausinėja klausimų.
Tai yra tas pats formatas, tik labai susiaurintas, labai mažame ekrane.
– Kodėl tokių pamokų, tokių projektų apskritai reikia? Ką jie duoda augančiai kartai?
Modesta: – Kultūra, menas kiekvienam žmogui yra labai svarbu tiek kasdieninėje rutinoje, tiek gyvenime, bet tu nebūtinai turi būti menininku, kad būtum kūrybiškas, nebūtinai turi groti instrumentais, ar tapyti.
Kitas dalykas – tikrai reikia skleisti žinią apie šį garsų menininką, nešti apie jį žinią, o šie vaikai yra mūsų ir Lietuvos ateitis, ir tai turėtų būti pirmenybė į kurią reikia telktis.
Vytautas: – Dar pridėčiau, jog menas yra viena geriausių jausminiū proto formų, o šalia menas yra ir dvasios atvaizdas, dvasinės plotmės užsiėmimas.
Vaikams tai yra naudinga, nes jiems to stinga, nes jie to dar nepažinę, ir nespėję prarasti, vien dėl to, jog šiuolaikiniame gyvenime mažai su tuo susiduria.
O antra, vertybes. Mes su šiuo projektu nešame žodį „vertybės“, o tarp jų yra: dora, pasiaukojimas, draugo gelbėjimas ir kiti brangūs gyvenime dalykai, kuriais Čiurlionis vadovavosi, o mes tai bandome perteikti jaunimui, jog jie galėtų su tuo susipažinti ir tik tada pasakyti „man menas neįdomu“.
Bet jie bent jau sužino koks instrumentas, kaip skamba, o galbūt vienam iš dvidešimties tai surezonuos su jo siela, jis už to užsikabins ir gyvenime tai jam duos visiškai naujus, nepatirtus potyrius.
– Prieš pokalbį teko skaityti tokią mintį, jog M. K Čiurlionis pas mus suvokiamas nepakankamai plačiai: žinome jo muziką, paveikslus, o kažkas svarbaus tarsi lieka ir nepaliesta. Ar pritartumėte šiai minčiai?
Vytautas: – Daugiausia yra gėrimasi M. K. Čiurlionio paveikslų įspūdingumu, taip, jie turi labai gilias prasmes, kurios dažnai lieka užmarštyje tai pirma, o antra, kuri man asmeniškai daug svarbesnė, XX a. pradžioje M. K. Čiurlionis kūrė draugijas, jis būrė žmonių grupes ir visa tai buvo, kaip ir meninė veikla, bet šalia atsiranda žodis „visuomeninė“, kuris turi labai stiprų pagrindą, nes tie žmonės buvo ne menininkai.
Jis savo sumanymais prisidėjo prie bendruomeniškumo puoselėjimo, ir galbūt drąsu taip sakyti, netgi ir patriotiškumo kūrimo.
Nors žinant tai, kad lietuviškai rašė sunkiai, tai tik dar labiau stiprina jo pasiaukojimo, atsidavimo suvokimą. Deja, apie jo kitus nuveiktus darbus kalbama mažai.
– Dar grįžkime prie susitikimų su moksleiviais. Ko daugiau yra tose pamokose: muzikos, dailės ar viktorinų?
Modesta: – Visko po truputį. Žinoma daugiausia yra Livijos (aktorė Livija Krivickaitė – aut.). kalbėjimo, pasakojimo, mokinių įtraukimo. O meno, paveikslų, muzikos panašus kiekis.
– Kaip jums pavyksta išlaikyti moksleivių dėmesį. Gal turite specialių būdų, ar užtenka tik pagroti muzikos, parodyti kelis paveikslus ir paleisti pristatymą?
Modesta: – Čia ir yra sunkiausias mūsų švietėjos darbas, išlaikyti vaiko dėmesį 45 minutes, bet ji labai puikiai su tuo tvarkosi, kai pamato, jog vaikai jau ima knapsėti – užduoda klausimų iš savo pasakojimo ir juos išbudina.
– Praeitą savaitę lankėtės Baisogalos mokykloje. Kaip pasirenkate ir atsirenkate į kurias mokyklas važiuoti?
Modesta: – Pagrinde stengiamės važiuoti į mažesnių miestų ir kaimelių mokyklas, nes jų vaikai gauna tikrai mažiau kultūros sklaidos, nes vilniečiams ji daug lengviau pasiekiama, užtenka vien išeiti į miestą, kuriame renginių paprastai netrūksta. Mokyklų pasirinkimą lemia ir mūsų rėmėjai bei finansai.
– Ar mokyklos gali ir pačios kreiptis ir jus pasikviesti?
Modesta: – Faktas jog gali.
– Ar dar žadate tokių išvykų šiemet?
Modesta: – Žinoma. Lapkričio mėnesį žadame vyksti į dvi Kėdainių gimnazijas.
Vytautas: – O šalia nuolatos vyksta pamokos ir nuotoliniu būdų.
– Ar norėtumėte prie to kas kalbėta dar kažką pridėti, ar papildyti?
Vytautas: – Viskas remiasi į norus, toks projektas yra neišsemiamas. Lietuvoje yra keli šimtai mokyklų, kurių net ir su geriausiais norais per metus aplankyti nepavyktų.
Labai džiugiai važiuojame į visas mokyklas, ir tikimės, jog aplankysime jų vis daugiau, nes M.K. Čiurlionis yra Lietuvos veidas, vertas būti kuo labiau pažintas vaikų ir jaunimo.
