Visais laikais Prancūzija išsiskyrė kaip klestinčios kultūros šalis. Dailė, teatras, šokis – įvairios meno šakos jau daugelį metų garsina Prancūzijos vardą.
Vis dėlto, išskirtinis dėmesys turėtų būti skirtas prancūzų literatūrai – ši šalis tapo namais daugybei talentingų rašytojų, kurių kūriniai buvo išversti į šimtus kalbų, susižėrė nemažai apdovanojimų ir yra aktualūs ir šiandienos skaitytojams visame pasaulyje.
Norintiems pradėti arba tęsti kadaise pradėtą pažintį su geriausia prancūzų literatūra, interneto knygynas „Patogu pirkti“ sudarė sąrašą visų laikų garsiausių ir talentingiausių prancūzų rašytojų – nuo novelistų iki filosofų, nuo poetų iki egzistencialistų – kurie paliko gilų įspaudą pasaulio literatūros istorijoje.
Viktoras Hugo (Victor Hugo)
Tikriausiai geriausiai visiems pažįstamas prancūzų rašytojas, kurio indėlis į romantizmo epochos literatūrą – neabejotinas.
Su „Vargdieniais“ ir „Paryžiaus katedra“ priešakyje, šis prancūzas rašymui atidavė virš 60 savo gyvenimo metų kurdamas poeziją, romanus, pjeses, satyras ir odes.
XIX a. gyvenusį rašytoją labiausiai išgarsinęs kūrinys – 1831 m. parašytas romanas „Paryžiaus katedra“. Teigiama, kad prancūzų klasikas parašė šį romaną, siekdamas atkreipti liaudies dėmesį į nykstančią Paryžiaus Dievo Motinos katedrą ir paskatinti išsaugoti viduramžių architektūros grožį.
Jo planas puikiai pavyko, mat po knygos išleidimo ir sulaukto didelio dėmesio prasidėjo gotikinio architektūros stiliaus atgimimas Prancūzijoje ir visoje Europoje, o Paryžiaus Dievo Motinos katedroje pradėti atnaujinimo darbai, siekiant išsaugoti šį Paryžiaus deimantą.
Visgi, V. Hugo buvo ne tik talentingas rašytojas. Po Prancūzijos revoliucijos jis tapo aistringu respublikonu, įsitraukė į aktyvų visuomeninį ir politinį gyvenimą, tapo Steigiamojo susirinkimo deputatu.
Žymus prancūzas siekė šalyje panaikinti skurdą, suteikti moterims teisę balsuoti, nemokamą švietimą vaikams bei panaikinti mirties bausmę.
Onorė de Balzakas (Honore de Balzac)
Šis prancūzų rašytojas laikomas tikru fanatiku literatūros srityje. Nuo jaunų dienų siekdamas įrodyti, jog yra tikras literatas, nes nenorėjo taikytis su tėvų noru tapti teisininku, jis daug ir sunkiai dirbo – parašydavo nuo penkių iki dešimties romanų per metus.
O. de Balzakas plunksna skrebeno ne veltui – jo vardas vyrauja tarp genialiausių pasaulio rašytojų, o meistriški kūriniai „Tėvas Gorijo“, „Eugenija Grande“ bei daugelis kitų yra skaitomi ir šiandien.
XVIII a. saulėlydyje gimęs rašytojas nebuvo drausmingas vaikas – mokykloje dažnai prisivirdavo košės ir likdavo po pamokų, tačiau jam tai buvo tikras palaiminimas, mat dėl to turėdavo daugiau laiko skaitymui.
Kita vertus, garsaus romanisto aistringa meilė literatūrai tapo ir jo pražūtimi – dėl įtempto rašymo kasdien, 16 valandų per dieną, O. de Balzakas susirgo širdies hipertrofija ir mirė sulaukęs 51-erių.
Aleksandras Diuma (Alexandre Dumas)
Daugiau nei šešių šimtų knygų autorius, prancūzų literatūros klasikas, kurio kūriniai yra išversti beveik į šimtą kalbų, pagal jas sukurta daugybė filmų.
Jo aprašyti įtraukiantys, drąsos ir ryžto kupini „Trijų muškietininkų“ nuotykiai – tikra vaikystės relikvija, apie kurią žino kiekvienas.
Intriguojančiuose romanuose A. Diuma panyra į Prancūzijos istoriją, aprašo visuomenei žinomus asmenis bei tikrus įvykius, kuriuos įtraukia į besisukantį nuotykių verpetą.
Kitos žinomos prancūzų romanisto knygos – „Grafas Montekristas“, „Geležinė kaukė“, „Karalienė Margo“, tačiau pasaulis jam išliks amžinai dėkingas už iki šiol skanduojamą šūkį: „Vienas už visus, visi už vieną!“
Garsiu rašytoju tapo ir jo sūnus, taip pat vardu Aleksandras Diuma, kurio žinomiausias kūrinys – „Dama su kamelijomis“.
Alberas Kamiu (Albert Camus)
Absurdo puoselėtojas, pats to nepripažįstantis egzistencializmo atstovas ir genialus prancūzų filosofas bei rašytojas – be Albero Kamiu prancūzų literatūra tiesiog neįsivaizduojama.
Alžyre gimęs rašytojas parašė literatūrinius šedevrus – žinomiausią savo romaną „Svetimas“, esę „Sizifo mitas“, romaną „Maras“ ir daugelį kitų laikui nepavaldžių kūrinių.
A. Kamiu tikėjo, kad kūrėjo paskirtis – tarnauti tiesai ir laisvei. Jo kūryboje dažnai vaizduojami priešiški pasauliui veikėjai, čia vyrauja absurdo tematika, o tinkamiausias būdas kovoti su beviltiškumo jausmu – tai maištauti, geriausiai, pasitelkus kūrybą.
1957 m. būdamas 44-erių, už savo nuopelnus literatūrai A. Kamiu laimėjo Nobelio literatūros premiją ir tapo antru jauniausiu premijos gavėju istorijoje, iš karto po „Džiunglių knygos“ tėvo Radjardo Kiplingo, tapusio jauniausiu, 42-ejų metų premijos laureatu.
Žiulis Vernas (Jules Verne)
Mokslinės fantastikos pradininkas ir itin įžvalgus rašytojas, kurio knygose aprašyti nuotykiai kosmose, ore ir po vandeniu, su povandeniniais laivais ir orlaiviais, minint reaktyvinį raketų variklį bei atominę energiją atsirado tada, kai apie tokias keliones ar išradimus visuomenėje nė nebūdavo užsiminta.
XIX a. vidurio – XX a. pradžios prancūzų rašytojas yra antrasis visų laikų daugiausiai verčiamas autorius, nusileidžiantis tik britų rašytojai Agatai Kristi.
Jo palikimas literatūros pasauliui – Filijo Fogo nuotykiai romane „Aplink pasaulį per 80 dienų“, kapitono Nemo nepaprasta kelionė, aprašyta kūrinyje „20 000 mylių po vandeniu“, mokslo žinių lobynas romane „Kapitono Granto vaikai“, oro baliono katastrofa vaizduojama kūrinyje „Paslaptinga sala“ ir dar daug kitų vaikystėje ypač pamiltų klasiko kūrinių.
Tiesa, nors Ž. Verno romanuose jaučiama pagarba mokslo pažangai ir jo atveriamoms galimybėms, iš tiesų autorius nebuvo taip teigiamai nusiteikęs mokslo atžvilgiu ir nepritarė sumanymui, jog mokslas išspręs visas visuomenės problemas, kaip kad buvo tikėta.
Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre)
XX a. prancūzų dramaturgas, filosofas, publicistas ir rašytojas, kurio romanas „Šleikštulys“ yra laikomas egzistencializmo manifestu.
Kaip ir A. Kamiu, Ž. P. Sartras savo kūriniuose plėtojo žmogaus susvetimėjimo, absurdo ir maišto tematikas, jis aukštino laisvę ir žmogaus sąlytį su būtimi.
Kiti žinomi prancūzų klasiko kūriniai – veikalas „Egzistencializmas – tai humanizmas“, autobiografinė esė „Žodžiai“, apsakymų rinkinys „Siena“, trilogija „Laisvės keliai“.
1964 m. už savo nuopelnus Ž. P. Sartras laimėjo Nobelio literatūros premiją, tačiau jos atsisakė, tvirtindamas, jog niekada nepriima oficialių apdovanojimų, nes nenori savęs sumenkinti iki institucijų lygio.
Ž. P. Sartro indėlis literatūrai yra vertas milžiniškos pagarbos. Jo laidotuvėse 1980 m. pasirodė virš 50 000 žmonių, o Lietuvoje šį rašytoją galima rasti įamžintą Nidoje ant Parnidžio kopos, kur, 1965 m. lankydamasis Lietuvoje, žymus prancūzų filosofas grūmėsi su vėju ir smėliu.
Simona de Bovuar (Simone de Beauvoir)
Ši XX a. prancūzų rašytoja ir feministė išgarsėjo dėl kūrinių apie feministinę teoriją bei egzistencializmą anuomet, kai apie tai dar nebuvo drąsiai kalbama Prancūzijoje.
Savo kūryboje S. de Bovuar išryškino moters vaidmenį visuomenėje ir mokė kitus, kodėl lyčių diskriminacija negali būti priimtina.
1946 m. S. de Bovuar sulaukė savo skleidžiamų sumanymų vaisiaus – dėl jos ir panašiai mąstančių rašytojų bei filosofų įtakos, Prancūzijoje moterims buvo suteikta teisė balsuoti.
Labiausiai pagarsėję prancūzų rašytojos, filosofės ir ilgametės kito prancūzų klasiko – Žano Polio Sartro draugės darbai – filosofinis veikalas „Antroji lytis“, pokario romanas „Mandarinai“.
Gi de Mopasanas (Guy de Maupassant)
Būsimas teisininkas, vėliau kareivis Prancūzijos-Prūsijos kare ir, galiausiai, žymus XIX a. Prancūzijos rašytojas Gi de Mopasanas yra laikomas šiuolaikinių novelių tėvu.
Jo rašymo stilius išsiskyrė glaustais tekstais, kuriuose nedaugžodžiaudamas vaizduodavo painias veikėjų mintis.
Daugiausia įtakos rašytojo kūrybai turėjo jo amžininkas Gustavas Floberas, iš kurio išmoko puoselėti glaustą pasakojimo stilių ir išlaikyti atstumą tarp pasakojimo ir pagrindinio veikėjo.
Žinomiausi Gi de Mopasano kūriniai – „Stipri kaip mirtis“, „Mūsų širdis“, „Mažoji Rok“ ir kiti.
Koletė (Sidonie Gabrielle Colette)
Drąsi ir be galo talentinga XX a. aktorė ir rašytoja, kurios kūrybą iš pradžių savinosi jos vyras Henris Gautieras-Vilaras (Henry Gauthiers-Villars), pasirašinėjęs slapyvardžiu Vilis (Willy).
Visi ankstyvieji rašytojos kūriniai – žymusis 4 romanų ciklas apie jauną merginą Klodiną – parašyti šios prancūzės, tačiau XX a. pr. vyras jai neleido pasirašinėti po jais savo tikruoju vardu.
Tik po skyrybų Koletė išlindo į dienos šviesą ir pasidalino savo istorija su pasauliu. Jos kūryboje subtiliai atskleidžiamas moters dvasinis pasaulis, poetizuojama meilė, gamta, ryškus autobiografiškumas.
Per savo gyvenimą autorė parašė virš 80 kūrinių, labiausiai pagarsėjusi – novelė „Gigi“.
Kadaise prancūzų filosofas Bernardas-Henris Lévy yra pasakęs: „Literatūra yra žmonių širdžių daina, o žmonės – tai literatūros siela.“
Prancūzų literatūra pasaulio akivaizdoje yra tikras lobynas skaitytojų širdims ir be aukščiau paminėtųjų klasikų, šios tautos literatūra taip pat neįsivaizduojama be Voltero, Gustavo Flobero, Emilio Zola, Marselio Prusto, Antuano de Sent Egziuperi, Šarlio Bodlero, Stendalio, Dafnės du Maurieros (Daphne du Maurier) kūrybos.
