Manėte, kad „Eglė žalčių karalienė“ yra graži, nekalta pasaka? Naujųjų laikų cenzoriai pasistengs įtikinti, jog yra kitaip.
Skelbiama, kad „Eglė žalčių karalienė“ pasakoja apie pirmąjį Lietuvoje neapykantos nusikaltimą. Turbūt ne už kalnų laikai, kai bus uždrausta ir ši, ir kitos lietuviškos pasakos, o pasakojama bus tik apie aną galą.
Šiuo metu Birutės Sabatauskaitės vadovaujama lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba parengė ataskaitą projekto, kuriame buvo atliekamas tyrimas.
Lietuvoje gyvenančios socialinės grupės – romai, žydai, musulmonai, LGBT ir kiti matomus rasės bei kilmės bruožus turintys asmenys – išsipasakojo tyrimą atlikusiam sociologui Liutaurui Labanauskui apie tai, su kokia neapykantos kalba ir kurstymu jie susiduria.
Aptariant tyrime dalyvavusių žmonių patirtis lyg tarp kitko užmenama, kur gali glūdėti visuomenės neapykantos šaknys. Pasirodo, kad netgi mūsų numylėtose pasakose. Dar daugiau – nurodoma, kad žaltys, už kurio pasakoje išteka Eglė, gali būti laikomas „užsieniečiu“.
„Eglė žalčių karalienė“ yra labai graži pasaka, kurią mes sekame savo vaikams. Bet ką ji sako? Pasaka yra apie moterį, kuri išteka už „užsieniečio“ princo, jos broliai, pasinaudoję vaiku, tą „užsienietį“ princą gudrumu išsivilioja iš rūmų ir nužudo. Sakoma, kad tai labai graži, pamokanti pasaka.
Bet ar gali būti, kad šioje pasakoje aprašytas pirmasis neapykantos nusikaltimas mūsų istorijoje? Jeigu pasakose turime tokių dalykų, tai irgi šį bei tą sako apie mus“, – rašoma Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos paskelbtame straipsnyje.
Kiekvienas kūrinį perskaito savaip
„Vakaro žinių“ kalbinta vaikų psichologė ir psichiatrė Viktorija Grigaliūnienė primena, kad pasakos padeda vaikams praplėsti akiratį ir kuria jų psichologinį pasaulį. „Literatūros kūriniai padeda žmonėms išreikšti jausmus ir praturtinti save.
Ne visos pasakos turi baigtis laimingai arba pasakoti tik gerus dalykus. Nes vaikas gyvena pasaulyje, kuriame kartais būna liūdesio ar ištinka netektys.
Jis turi išmokti tvarkytis ir su šiais jausmais. Per kūrinius vaikas ir yra mokomas tokių dalykų. Pasakos pabaiga gali būti liūdna, nes tai moko empatijos ir atjautos, bet neturi būti žiauri“, – sako V. Grigaliūnienė.
Žinovė atkreipia dėmesį, kad kiekvienas skaitytojas literatūrą vertina pagal savo nuostatas: „Taip, lietuviškose pasakose yra daug smurto, bet viskas priklauso nuo to, kaip mes suprantame kūrinį.
Dažniausiai vertindamas kūrinį žmogus jį supranta pagal tai, kas jam šiuo metu svarbiausia ir pagal ką jis projektuoja savo gyvenimą. O juk žinome, kad dabar „ant bangos“ kalbėti apie neapykantos kalbą.
Bet man, kad ir kiek esu analizavusi šią pasaką, niekuomet nekilo mintis, kad Eglė ištekėjo už „užsieniečio“. Kūrinyje žaltys vaizduoja kitokį žmogų.
Dabar ši pasaka, kaip suprantu, kontrolierės vertinama pagal dabartinius politinius vėjus. Keista, jog dar nesugebėta „pripiešti“, kad kūrinyje vaizduojama pora buvo tos pačios lyties.“
V. Grigaliūnienė pastebi, kad politikai neturėtų vertinti literatūros kūrinių, nes tai panašėja į cenzūrą. „Ar politikai turi kištis į tokius dalykus? Analizuoti kūrinius galima, bet ar reikia tuo pagrindu rengti įstatymus ar pakeitimus, priiminėti sprendimus? Manau, ne.
Nes jeigu jau politikai ar institucijos ima vertinti kūrinius, tuomet turėtų tai daryti ne tik vienu atveju. Pavyzdžiui, kodėl tada nesigilinama į kai kurias dainas, kurios neturi nei prasmės, nei reikšmės, o tik bukina žmones. Jeigu jau užsiimama vertinimu, neturi būti užsipultas vienas konkretus turinys.
Tuomet tegul analizuoja spektaklių, dainų turinį ir taip grįšime prie sovietmečio, kai viskas buvo prižiūrima ir cenzūruojama. Ar mūsų valdžia to siekia?
Taip galima „nusivažiuoti“ iki tokių kūrinių, kurie dabar aptinkami kitose valstybėse, kai „antras galas“ tampa supergalia ir pan. Ko siekiama tokiais kūriniais? Psichologai puikiai žino, kad su vaiku keičiantis jo raidos laikotarpiams reikia bendrauti skirtingai.
Jeigu vaikui suteikiamos žinios ne pagal jo metus, šis jas supras savaip. Tokios žinios paveikia vaikus. Jie domėsis ne išsilavinimu ar kaip išmokti skaičiuoti, bet vieni su kitais lyginsis ir varžysis dėl falo dydžio. Manau, taip neturėtų būti. Pasaulis perlenkia lazdą“, – svarsto psichologė.
Paklausta, ar lietuviai iš tiesų yra kupini neapykantos, V. Grigaliūnienė sako, kad visi žmonės iš prigimties yra geri: „Tiesiog tam tikras žmogaus elgesys gali būti netinkamas. Tai gali lemti istoriniai dalykai, genetika. Lietuviai viena vertus yra geraširdžiai, pasiruošę gailėti ir padėti.
Kai kitam skauda, esame labai empatiški. Bet kartu mokame ir labai stipriai kirsti. Mes tarsi neturime psichologinio „aukso viduriuko“. Kodėl taip yra? Teorijų yra daug. Viena iš jų – dėl to, kad mūsų niekas nemokė reikšti jausmų, kiti kalba apie okupaciją, kurią mes išgyvenome, ir mūsų žemą savivertę.
Be to, reikia suprasti, kad esame konservatyvi tauta. Reikia daug laiko, kad mūsų smegenys suprastų pokyčius ir prie jų psisitaikytų. Tad natūralu, kad mums sudėtinga priimti stumiamas vienalytes partnerystes.
Kai aš mokiausi, homoseksualumas buvo laikomas liga, kylančia iš seksualinio identiteto sutrikimo. Tad labai daug žmonių, kurie žinojo, kad tai yra sutrikimas, nebūtinai žino, kad tai buvo pakeista. Ar dėl to žmogus kaltas? Tai galima palyginti su žmonėmis, kurie turi silpną imunitetą ir dažnai serga virusinėmis ligomis.“
Komentuoja aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė:
– Kaip vertinate Lygių galimybių kontrolieriaus požiūrį dėl „Eglės žalčių karalienės“?
– Pasakysiu tiesiai, dar tokios nesąmonės neteko girdėti. Tai tokia nuostabi pasaka.
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galima sugalvoti tokį dalyką. Tai yra absurdas. Nesuprantu, kaip čia galima įžvelgti neapykantą. Peržengiamos visos sveiko proto ribos.
Svarbiausia šio kūrinio tema, visų pirma, yra meilė. Eglė paverčia savo vaikus medžiais iš sielvarto ir lieka stovėti eglės pavidalu amžiname meilės ilgesyje.
O Eglės broliai argi žudė ne iš meilės? Per daug mylėjo seserį ir nenorėjo jos atiduoti kitokiam jaunikiui, nors ji ir buvo laiminga su Žilvinu. Tai yra puikybė, pavydas, bet ne neapykantos nusikaltimas.
Jeigu taip norisi viską vertinti, tai galima rasti, kaip prikibti prie ko tik nori. Prie tikėjimo tiesų taip pat. Prisiminkime Kaino ir Abelio istoriją, kuri moko nuolankumo.
Ar jau reikės ir Bibliją perrašinėti pagal tai, kaip politikams patogiau? Tai tik parodo, kad gyvename laikais, kai neapykantos, puikybės ir valdžios temos yra labai susipynusios tarpusavyje.
– Ar sąžininga, kad politikai kišasi į kultūrą?
– Matau, kad tai daroma. Gal visa tai vyksta iš nesugebėjimo padaryti svarbių ir reikalingų darbų… Pasakos ir neturi būti tik geros.
Pasaka visada vaizduoja kovą tarp gėrio ir blogio. Tai padeda vaikams suvokti, kokiame pasaulyje mes gyvename. Jis taip „surėdytas“, kad gėrio ir blogio kova vyksta nuolat. Apie tai su vaikais turime kalbėtis.
Bet ne politikai turi spręsti, kurios pasakos geros ar blogos, bandant jomis pateisinti ar pridengti kažkokius įstatyminius sumanymus. Matome, kaip politikai bendrauja su priešininkais. Dažnai tai yra pati tikriausia neapykantos kalba.
– Kaip manote, ar tikrai lietuviai yra tokia nekenčianti tauta, kokia bandoma mus pavaizduoti?
– Visų pirma, mes neturime skirstyti tautų į geras ir blogas. Tai yra neteisinga. Nei viena tauta nėra vien tik bloga ar gera. Kiekvienoje tautoje yra žmonių, pasiryžusių žudyti.
Vieni iš sumanymo, kiti dėl turto, treti dėl žemės, ketvirti dėl galios. Kartu kiekvienoje tautoje yra tokių, kurie pakeleivį priglaus, užjaus nelaimėje ar šoks į vandenį pamatę skęstantį. Nesvarbu, tai rusas, lietuvis ar žydas. Manau, gėrio visada yra daugiau nei blogio. Tik blogis labiau skanduojamas.
Matydami, kas šiandien pasaulyje vyksta už namų sienų, visi turime apie ką susimąstyti. Jau daugiau kaip metus gyvename karantino režimu. Ar nereikėtų susimąstyti, kodėl pandemija atsirado būtent dabar?
Ar tai nėra žinutė, kad gyvename darydami kažką neteisingai? Vieni kitus žemindami, nekęsdami, ieškodami, kovodami dėl galios ir įtakos vietų, pamiršdami atjautą, žmogiškumą ir bendruomeniškumo jausmą. Lieka tik tikėtis, kad pamokas, kurias mums bando perduoti pasaulis, suprasime ir išmoksime teisingai.
Apie tai dabar reikia galvoti, o ne ieškoti priekabių prie gražiausių Lietuvos pasakų.
Sėdi, nuobodžiauji, darbo kambaryje net musė nezvimbia,.. Kuo čia užsiėmus?
O, kažkas kažkur komentaruose buvo užsiminęs, jog pačioje pradžioje Kremlius apibūdinti šią tautą pradėjo nuo to, kad paskelbė jos tautosaką esant kenksminga, netgi pavojinga vaikams, iškrypėliška, todėl būtina ją uždrausti. O tada pasipylė masiniai Vakarų knygų su pažangiu turiniu vaikams vertimai… O mes, į pažangą besiveržusieji, taip uoliai pirkome tas knygeles iš „verslininkų”, taip stengėmės vaikus pažangiai auklėti, kad jie pasakų leidėjai vietomis lėšomis išsilaikė, Kremliaus injekcijų beveik neprireikė… 🙂
Bet juk tai mintis! Per tiek metų daugelio tų, kas tai prisimena, jau nebėra – vadinasi, galima pakartoti? Nauja yra gerai užmiršta sena? Valio. Teikiam paraišką projektą finansuoti.
Eglė gyveno pajūryje. Žaltys, pasipiršęs Eglei, yra laiko simbolis, virstantis į karalaitį gyvenimiškuose laiko tarpuose. Jie, sulaukę vaikų, grįžta jau iš toli atgal į pajūrį. Tėvai ir broliai, kiek paviešėjus, nenori išleisti Eglės atgal. Beliko broliams tada iškviesti tą laiko simbolį žaltį iš jūros ir, dalgiais jį užkapojus, taip sustabdyti laiką.
Tada pagal vardus ji Beržą, Uosį, Drebulę, sustojus laikui, “pavertė” medžiais, pati gi virto Egle. Ledynas buvo senai pasibaigęs, tad liko medžiais visi žaliuoti prie jūros ir po šiai dienai: štai, kokia šios pasakos sekimo esmė.
“Eglė žalčių karalienė-kelioninis lietuvių epas” – semantinis šios pasakos (A. J. Greimas) iškodavimo į dabartinę sampratą adresas yra google.
vargu, ar pirminiame pasakos ar mito (o gal ir sakmės?) variante Eglė gyveno prie jūros. Šios pasakos tradicija daugiau siejama su įvairiais ežerais, ką atspindi jų pavadinimai, panašūs į “Želva”, “Zelva”, “Zalva” arba turintys šalnyje “Egl-“. Jie, o taip pat ir tos pasakos variantai, paplitę plačioje teritorijoje nuo Dainavos net iki Estijos ir Pskovo (Pleskavos) krašto. Apie tai rašė Saulius Bagočiūnas (2008). “Eglė žalčių karalienė”: pasakos topografijos paieškos . Prie jūros, tiksliau – Aistmarių, prieina tik siauras ruožas nuo jotvingių per prūsus.
Toks vietovardžių ir pasakos variantų pasklidimas lyg ir leidžia datuoti šią pasaką jau buvus dar iki VI amžiaus. Kita vertus, galima pastebėti ir tam tikras analogijas su vėlesniais istoriniais personažais, konkrečiai – su kunigaikštiene Olga, o po krikšto – Elena (plg. ir vardo panašumą su Eglė bei su rusišku Jelj), kilusia iš baltiškai skambančio Vybutų kaimo, kuri taip pat buvo jaunikio išsivežta iš gimtųjų vietų, o vėliau, netekusi mylimo vyro, už jį plačiai keršijo ir tapo viena iš Rusios valstybės kūrėjų. Kadangi pasakoje yra daugiau mitologinių elementų, gali būti ir taip, jog į metraščius patekusi Olgos istorija tiesiog buvo supanašinta su plačiau žinomu ir pateisinančią potekstę turinčiu pasakos motyvu.
Gerb. “Taški”, legendine tapusi pasaka “Eglė žalčių karalienė” turi 372 variantus. Vieną jų, patį plačiausią, pasakų rinkinyje yra išspausdinusi UAB “Jotema”, o 371 variantą į tris tomus iš įvairių vietų dokumentuotai kolegų pagalba surinko ir parengė hab. m. dr. Leonardas Sauka. Mes, lietuviai, papasakojome 186, latviai 87, finai, slavai, romanai ir tiurkai papasakojo 99 variantus. Visus tris tomus turiu savo knygų lentynoje. S. Bagočiūno EŽK topografinės paieškos (jų neturiu), manau, gali kiek papildyti L. Saukos variantus arba juos sudubliuoti. O Vybutų kaimo (nežinau, kur jis yra) invariacija, istoriniu požiūriu gali būti baltams visai įdomi, kadangi rusai yra mūsų pusbroliai (Č. Gedgaudas), o jų tauta natūraliai susiformavo baltų lietuvių genčių pagrindu (Vl. Toporovas, Viač. Ivanovas, O. Fedčenko).
Anuomet buvo labai mažai gyventojų. Pavyzdžiui, 1500 – aisiais metai Žemėje gyveno tik 425 mln. (World Atlas, London), o dabar gyvena jau apie 8 mlrd. žmonių. Dėkoju.
Gerb. Rimgaudai, kaip matau, tikrai nuodugniai tuo mitu domėjotės. Vybutų pavadinimas (plg. Vembūtai Lietuvoje) pats savaime, žinoma, dar nieko neįrodo, o tik atveria kelią įvairiems pasvarstymams. Tas kaimas yra į pietvakarius nuo Pskovo (t.y. ne per toliausiai nuo latgalių gyvento ploto). Beje, nuorodą į S.Bagočiūno straipsnį pateikiau komentare – turėtų atsidaryti.
Kita vertus, net ir metraščiuose pateikta Olgos istorija gali būti sukurta (ar pakeista) pagal jau ne tiek pas mus, kiek pas slavus paplitusį dar vieną mitologinį pasakojimą – apie Mikailą Potyką ir Marją Baltąją Gulbę (tautosakoje kartais siejamą ir su Lietuva – gal dėl pagoniškos kilmės) ir, galimai, apie pagonybės bei krikščionybės santykį (apie tai rašė Ilja Lemeškin (2015). Двум смертям не бывать, а одной не миновать: Sovijaus sakmė ir jos paralelės rytų slavų folklore ). Taigi, visiškai įmanomas buvo ir jos istorijos priderinimas dar ir pagal baltišką mitą, kad ir baltų kilmės žmonės, kurie galėjo būti svarbus veiksnys karinės paspirties ar kultūrinės įtakos požiūriu, jos veiksmus, nukreiptus prieš nusistovėjusias tradicijas, priimtų kaip kažkokį mitologiškai pateisinamą veiksmą ar ritualą ir nekeltų maišto. Nors, žinoma, tie panašumai su Eglės mitu galėjo būti ir tiesiog sutapimas.
Rimgaudai, ačiū už nuorodą į Greimo samprotavimus.
1982-1986 mokiausi Čikagos universitete. Mūsų lietuvių iš viso buvo gal beveik dešimt. Kartą pasikvietėme dr.Violetą Kelertienę. Gal jos dukra pasikvietė. Dr.Kelertienė tuomet vadovavo Ilinojaus universitete Čikagoje įsteigtai lituanistikos katedrai.
Įsiminiau jos pastabas apie “Eglę žalčių karalienę”, kurias turbūt įtakojo ir Marijos Gimbutienės tyrimai. Ši pasaka įamžino dviejų civilizacijų susidūrimą, labiau moteriškos čiabuvių ir labiau vyriškos ateivių. Šalia Lietuvos čiabuvių įsikūrė mūsų protėviai, ateiviai, karingi indoeuropiečiai. Čiabuviai gerbė žalčius ir rupūžes, kas mūsiškiam buvo svetima. Visgi perėmėme ir išsaugojome nemažai čiabuvių vertybių.
Žilvinas ir jo žalčiai atstovauja čiabuvių moterišką civilizaciją. Eglė ją priima, o jos šeima atmeta. Tačiau išlieka milžiniška pagarba pralaimėtojams, nuskriaustiesiems, Žilvinui ir Eglei. Jie laikomi geriečiais.
Užtat ši pasaka neįprasta ir reta. Sugebėti užjausti svetimus, juos netgi laikyti geriečiais, taip pat suabejoti saviškių elgesiu, yra mums nelengva, kaip ir rodo pats straipsnis, kuriame kažkiek gal iš įpročio, ir gal visai be reikalo, plėtojamas eilinis susipriešinimas. Užtat pasaka galingai veikia pasąmonę. Manau, Eglė žalčių karalienė ją veikia teigiamai. Teigiamai veikia Biliūno apysaka, “Kliudžiau”, “Tai buvo nedidelė balta katytė…” Dėl tokių lobių ir prasminga būti lietuviu. Gera pasaka leidžia pasižiūrėti giliau, plačiau ir įvairiau. Padeda rasti bendrą kalbą su saviškiais ir taip pat su svetimais. Ačiū už straipsnį.
…skaičiau ir kitokį aiškinimą, kad šis pasakojimas apie krikščionybės atėjimą į Lietuvą ir klasta sunaikintą Tikėjimą: žaltys – Senasis Tikėjimas, Eglės – Lietuva, jos vaikai – Lietuvos žmonės, broliai – broliai vienuoliai…
Per TV buvo laida, kur mūsų archeologai pasakojo apie savo radinius, iš jų darytas išvadas ir tai, kad pasaulinė taryba, pati įvertinanti radinius ir patvirtinanti arba atmetanti vietos archeologų išvadas, patvirtino, jog mūsų archeologų radiniai (ne tik iš LT, bet ir žymiai didesniuose Europos plotuose) įrodo, jog radiniai yra 30 tūkst. metų senumo, ir visi jie liudija čia gyvenus vienos ir tos pačios kultūros gentis. Tarybos patvirtinimo laukia mūsų archeologų radiniai už dar 10 tūkst. metų. Taigi, pirmeiviai čia buvo aisčių gentys, IDE, o ne atvirkščiai. Bent jau tai liudija 40 tūkst. metų senumo artefaktai.
gerb. Žemyna, ledynas iš Lietuvos teritorijos pasitraukė tik prieš 9-10 tūkst. metų, suformuodamas tokį kraštovaizdį, kokį matome dabar. Panašiai toks yra ir ankstyviausių archeologinių kultūrinių sluoksnių (Nemuno kultūros) datavimas, nes viską, kas čia buvo iki apledėjimo, sulygino ir nubraukė į nežinia kokias pasvietes ledynas.
Tai va taip ir blaškaisi žmogus, pats negalėdamas būti visų galų žinovu. Vieni specialistai teigia viena (juolab, kad dar ir tarptautinėje jų organizacijoje, pasak pasakojusio MA mokslininko tai patvirtinta), kiti paneigia, pateikdami kad ir tamstos minimą teiginį apie ledynų poveikį.
O negalėjo ledynai „klajoti”, kaip ir gentys – po kelis kartus nukeliauti į vieną ir kitą pusę, nei ten, nei čia ilgėliau neužsibūdami? Jie pasitraukia, ir gentys sugrįžtas į jiems skirtas žemes, kol vėl artėjantis ledėjimas neišstumia?
Kaip aš suprantu, tai ledynas slenka dėl nuolatinio didžiulės suspausto ledo masės (kelių šimtų metrų ar net kelių kilometrų storio, t.y. aukščio) spaudimo, taigi trauktis jis tegali vienu būdu – kai visiškai ištirpsta, o tai turėjo nutikti tik pasikeitus klimatui, o tokie sukrėtimai nėra labai dažni – paskutinis ledynmetis Žemėje prasidėjo dar tada, kai nebuvo nei dabartinių žmonių (homo sapiens), nei neandertaliečių, o tik jų tolimi protėviai – homo habilis (sumanieji žmonės), o baigėsi – prieš ~10 tūkst. metų.
Visų pirma tai “šį tą” sako apie Sabatauskaitę. Įsodinta pagal partinius susitarimus į kėdę dirba prieš Lietuvą. Gal ji norėtų pasikalbėti apie atviras neapykantos formas kitose tautose, kur šimtmečiais brolių ir seserų žudimas dėl valdžios yra vadinas papročių teise, kur 20 ir 21 amžiuose vis dar žudomi dėl politinės kovos, įtakingiausios pasaulio valstybės piliečių išrinktas prezidentas nužudomas jų akyse. Na o gudragalvytei Sabatauskaitei užkliuvo lietuvių liaudies pasaka. Ir negėda išrodyti tokiai durnai…
Gerb. “Taškieti” ir Žemyna, prieš 10 tūkst. metų amžini ledai buvo išėje ne tik kad iš Lietuvos, bet ir iš viso Skandinavijos pusiasalio į šiaurę. Paskaitykite, prašau, enciklopedinę literatūrą šiuo klausimu.
Jei bent mažytę dalelę to žinočiau, ką žinote Tamsta, be abejo, įrašai enciklopedijoje padėtų atgaivinti, ką primiršau. Dabar belieka tikėti (arba abejoti) žiniomis, kuriomis su plačiąja auditorija dalinasi specialistai. Po tos laidos nepastebėjau jokių garsių paneigimų, bent jau viešai niekas neprieštaravo. Ir iš jo minėtos mokslininkų draugijos paneigimas nenuskambėjo.
Mano „pilkosios ląstelės” pajėgios tik tiek sugalvoti, jog ir ledynmečiu būta laikotarpių, primenančių mūsų orus balandį, kai visi 4 metų laikai spėja pasikeisti kelis kartus per parą…. Juolab, kad, lyginant su kitomis šalimis, mūsų klimatas, kiek man per savo gyvenimą teko patirti, Lietuvą lepino, gyvenome tarsi Dievo užantyje. Tai kodėl ir ledynmetis šioje geogr. platumoje neturėjo būti kiek kitoks, negu kitur, kiek švelnesnis, gailestingesnis, su poilsio pertraukėlėmis, arba irgi su savotiškais „metų laikais”?
O Tamstai labai ačiū už pastangas padėti. Deja, ši sritis – ne vienintelė, kur esu beviltiška… Tad ir enciklopedijų pastangos man padėti beviltiškos 🙂
atsiprašau, kad netyčia suklaidinau. Tiesiog tokia data buvo atmintyje išlikusi apie ledynmečio pabaigą. Jei žinote tikslesnę datą, paprasčiau būtų ją nurodyti (kad nespėliotume). Dabar tik galiu spėti, jog ledynas Lietuvos teritoriją paliko prieš 16-14 tūkst. metų (nes Lenkijos Šiaurę paliko prieš 16 tūkst. metų, o Estijos Šiaurėje dar buvo prieš 14 tūkst.metų).
Praskleidė uždangą: kas žmogaus teisių temą naudoja pagal „kitą paskirtį“
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2021/04/25/news/praskleide-uzdanga-kas-zmogaus-teisiu-tema-naudoja-pagal-kita-paskirti–19114743/
Pažiūrim, kokią girdėtą pavardę čia pamatysime?
Taigi, viena itin artimai susijusių asmenų trijulė ir ,,teisėmis” rūpinsis, ir galimybes lygins, ir iš Seimo reikiamais įstatymais pirmų dviejų veiklą aprūpins, ir Lietuvą į ragą suvarys, runkelyną užčiaups?
Kažkuo pakvipo?
Pasaka tikrai graži! Donatas Sauka sakydavo, kad tai yra seniausia žinoma lietuvių pasaka. Deja, grožis grožiu, bet vis dėlto joje išsaugota ir neapykanta kitokiems (išvaizda, papročiais) – žalčiui. Brolių įvykdytos žudynės sugriauna visos šeimos gerovę!
Gerb. Nuomone, pasakos esmė yra paslėpta laike. Ir ne tik per Žaltį. Brolių, taigi, buvo dvylika. Broliai perkeltine prasme yra Zodiako žvaigždynai, o dalgius sustabdyti laikui – Žalčiui jie paėmė iš Šienpjovių žvaigždyno. Laikas žudo visa kas gyva ir kas negyva, nesirinkdamas priemonių.
Gerb. Taškieti, perskaičiau abi jūsų nuorodas. Pirma kiek lengvesnė, o į antrą pasakyčiau tiek, kad jos raktas glūdi kitų dviejų seserų iš pajūrio likimuose. Jos, suprantama, sulaukė savo piršlių nuo Žalčio, bet į pietus nepasitraukė. Tolesnis jų gyvenimas per Žalčio paslaptį yra parodytas knygoje – trilogijoje “Istorija pareinant į Lietuvą”, kuriai išleisti reikia lėšų. Kreipiausi šiuo klausimu į Pasaulio lietuvių bendruomenę su teksto pristatymu, bet, supratau, kad jie abejoja tokios knygos išleidimo tikslingumu, nes ji priklauso mokslinei kategorijai pavadinimu “lietuvotyra”. Galutinio atsakymo neturiu. Karantinas.
Perskaičius antrąją jūsų nuorodą, norėčiau pasakyti, jog Rytų Europos praeities chronologijos kontekste ten irgi būtų ką veikti. Juolab, kad tai susiję su rusų tautos praeities šaknimis. Iki.
Pasaka yra baltų perėjimo iš klajoklinio į sėslų gyvenimą laikotarpio – gyvenimo perėjimo iš žvejybos į jame viršų imančios žemdirbystės. Klajoklinio gyvenimo simboliu yra nuolat bėgantis kaip ir laikas vanduo. Jis keliauja bėgančios upės, lietaus pavidalais. Žaltys – Žilvinas yra vandenų karaliumi.
Sėslumo simboliu yra žemė, žmogaus sėslų gyvenimą laiduojanti žemdirbystė.
Tačiau gamtinis ryšys tarp vandens ir žemės – tarp žvejybos ir žemdirbystės nebuvo išnykęs, tarp jų vyko natūralios priešpriešos gyvenimas. Žemdirbys vandenį naudojo savo žemdirbiškoms reikmėms, tarp jų ir labai lietuvių mėgta maudytis jame (pirtys – turėtos).
Ir štai trims seserims besimaudant, matyt, Baltijos jūroje, Žaltys įlindo į ant kranto paliktos jauniausios sesers marškinius. Su tikslu pasipiršti jai. Visa pasipiršimo jai, o ne kuriai kitai iš jų, paslaptis yra varde Eglė. Mat, Eglės vardas lygintinas su prūs. žodžiu ‘aglo’ reiškiančiu “lietus”, o lietaus vieta yra vandenų karalystėje, kurios viešpats to meto supratimu buvo Žaltys. Netgi Baltijos ir Žalčio žodžiuose galima įžvelgti garsinį panašumą. Taigi Baltija – Žaltija…
Be abejonės pririšimo prie vietos simboliais žemėje yra medžiai, tad vaikų pavertimas medžiais duodant jiems atitinkamų medžių vardus ir pačios pagal turėtą vardą virtimas eglės medžiu – tragiškas likimas… Taigi vardas pagal baltų pasaulėžiūrą buvo labai svarbus – turėjo lemties galią…
O šis kraujo praliejimas niekaip negalėjo būti susijęs su nuotakų grobimu ir gabenimu į Švediją? Apie mūsų ir švedų santykius pasakojo gal prieš 30 m. matytas švedų dok. filmas apie jų senovės santykius su lietuviais.
Esą, švedai mėgę lietuvių jaunimo šventėse lankytis, visada sau nuotakų Lietuvoje parūpindavę (pagrobdavę ir išsiveždavę), bet, prie Biržų gerai į kailį gavę, liovėsi čia lankytis ir lietuvaites grobti.
Jei tai iš tiesų buvo įprasta, tai kada prasidėjo? Savaime suprantama, broliai turėjo ginti seses, sužadėtiniai savo merginas. Eglės apginti nepavyko, ją pergabeno kitapus Baltijos, tačiau broliai sulaukė progos ir nubaudė pagrobėją?.
Švedija – yra ankstyvieji viduramžiai: “Man besemiant vandenėlį (2 kartus) ir atplaukė juods laivelis”…
Gi pasaka yra meninis apibendrinimas iš labai senos mitologinės pasaulėžiūros… Dėl jos meniškumo ji taip plačiai išplito.
Gerb. Žemyna.baltai (aisčiai) niekuomet nebuvo klajokliai. Mes buvome sėslų gyvenimą gyvenantys valstiečiai, sodiečiai (lot. paganus – valstietis. sodietis). Turėdami dirbamą žemę, užveistus sodus ir su tuo susijusį naminių paukščių ir gyvulių ūkį, – nepaklajosi. Klajokliai buvo žydai, kurie tik pastaraisiais metais Izraelį paskelbė esant nacionaline, su pastovia gyvenama teritorija susijusia, valstybe. Dėkoju.
Bet būta priverstinio traukimosi, kai ledėjimas artėjo, bei grįžimo į savo etnines žemes ledui traukiantis?
O dėl švedų ir Švedijos – ir iki karalystės sukūrimo ten gentys gyveno. Todėl galimas dalykas, kad dar genčių laikais būsimus švedus svetimos mergelės labai domino? O apie Biržų mūšio laikus – tai jie patys tuo pasigyrė. (Niekuo nenusileido kaukaziečiams, grobusiems nuotakas?)
Kad ir kaip buvę, sakmė apie žalčių karalienę nepaprastai graži. Žaisdavome jūros pakrantėje Eglę ir jos seseris.
Gerb. Žemyna
Organizuotas, be sąmyšio bei žinant kelią kur einama traukimasis, ir organizuotas, be sąmyšio bei žinant kelią į kur grįžtama parėjimas, nėra klajonės.
Taip, teisingai. Ar kur nors teigiau priešingai? Juk baigiau vidurinę? 🙂
O mokytojai kokie buvo…
Uz laisve reikia kovoti kiekviena diena
Prisimenant prieš 90 metų potvynį Vilniuje: tarp vandens ir Žaliojo tilto – vos 30 cm tarpas
– diena.lt/naujienos/vilnius/miesto-pulsas/prisimenant-pries-90-metu-potvyni-vilniuje-tarp-vandens-ir-zaliojo-tilto-vos-30-cm-tarpas-1022756
iš Seimo nepagarbą ir net panieką, neapykantą rinkėjams išvykime? –
Nida Vasiliauskaitė TS-LKD elektoratui: nuo kada tyčiotis, springstant pasitenkinimu yra krikščioniška?
– pozicija.org/nida-vasiliauskaite-ts-lkd-elektoratui-nuo-kada-tyciotis-springstant-pasitenkinimu-yra-krikscioniska/
svarbu, KAM adresuojami nepagarbūs, ar gal net absoliučiai neleistini pasisakymai? Jei ne LGBT jie skirti, nereikia jaudintis, viskas gerai, Nes dėl kito net Lygios galimybės piršto nekrustelėtų.
Kaip kuriama cenzūra, prisidengiant neapykantos kalba?
– respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/kitos_pasaulio_naujienos/kaip_kuriama_cenzura_prisidengiant_neapykantos_kalba/
(ar štai tokia kalba – tai pagarbos kalba, ir absoliučiai jokių taisyklių nepažeidžia? )
Nida Vasiliauskaitė. Valdanti politinė jėga VIEN TODĖL turėtų būti nušvilpta lauk, be teisės būti kada nors perrinkta
– pozicija.org/nida-vasiliauskaite-valdanti-politine-jega-vien-todel-turetu-buti-nusvilpta-lauk-be-teises-buti-kada-nors-perrinkta/
Nida pagaliau pradėjo dėstyti savo įžvalgas trumpai ir aiškiai. Dabar ją gali suprasti ne tik akademinis elitas, bet ir plataus profilio mechanizatoriai. Ar tai sako, kad išnyko bedugnė tarp šių 2 socialinių sluoksnių? Ir jau nebegalima atskirti, kas yra kas, ypač kai žviegiama? 🙂
Kai į Seimą ateinantys net nepajėgūs suprasti, nei kas tai yra – Tautos atstovas, nei kokios jo pareigos, ką jis turi Seime dirbti, kai įsivaizduoja, kad dabar ir jis pagaliau pabus načalnyku, ir komanduos Tautai… Kai grupė tokių draugų suvirsta į Seimą savo biznio reikaliukų tvarkyti…
Taip, tai labai svarbu – išaiškinti, kad kiekvienas tave suprastų ir patikėtų tavimi. Jei neišmoksi kalbėti su tauta, jei kalbėsi tik siauram bendraminčių ratui suprantama kalba, būsi laikomas arogantišku, gal net kažkiek diktatoriumi, bet ne Tautos šviesuliu, ne jos pasirinktu Vedliu.
Latviai savo pasaką apie ,,Eglę Žalčių karalienę” interpretuoja paprasčiau: latviai bijojo, kad tauta neišsigimtų. Kas gali užgimti iš moters ir Žalčio sueities?
Jaučiama vokiško pragmatiško mąstymo įtaka, ir jos nenuslopino atplūdusių slavų poveikis.
Todėl jie, nors ir mažesni, mūsų trijų Nepriklausomybės byloje daug ką kitaip sprendžia. Kad ir dvikalbis pasas nelietuviškoms pavardėms. Nei tąsė, nei vilkino imituodami dirbančius – priėmė įstatymą ir byla baigta. Mokyklos valstybine kalba – negaišindami laiko priėmė įstatymą ir taškas. O mes bet kokią nesąmonę sukurpsim, vaidindami, jog kažką žmonijai svarbaus darome, ir tąsysimės su tuo, dar ir piliečius į tai įtraukdami. O ko nerengti tokių spektaklių, jei už tokį ,,rimtą ir naudingą darbą” tau iš valstybės piniginės moka, ir niekas to nusikaltimo nestabdo?
Šia pataisa buvo siekta kriminalizuoti tradicinį Bažnyčios mokymą apie lytiškumą.
Italija atmetė antikatališką „homofobijos“ įstatymą
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/italija-atmete-antikataliska-homofobijos-istatyma
Suomijos vyskupui gresia baudžiamoji atsakomybė dėl neapykantos kalbos – Evangelija pavojuje
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/suomijos-vyskupui-gresia-baudziamoji-atsakomybe-del-neapykantos-kalbos-evan
,, […] teisiškai persekiojamas už bukleto „Dievas sukūrė vyrą ir moterį: homoseksualūs santykiai kelia grėsmę krikščioniškai žmogaus prigimties sampratai“ platinimą.”
O kas valdo valstybę? Jei Neapykantos kalbos komisija, ar LG ar ŽT kontrolierius , tai kam mums Seimas, kam vyriausybė ir prezidentas? Sutaupytume pinigų, juos paleidę?