Zanavykus ir kapsus jungianti Sūduva – pirmasis Lietuvos etnografinis regionas, įteisinęs savo heraldinius ženklus. Penktadienį Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pašventino šio krašto herbą ir vėliavą.
Renginį vedęs aktorius Egidijus Stancikas pasakojo, kad visus simbolius: taurą, kuris gausiai gyveno Sūduvos giriose, ąžuolo vainiką, simbolizuojantį Jono Basanavičiaus ąžuolyną ir Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžius „Vienybė težydi“, pasiūlė Sūduvos krašto bendruomenės.
Šių metų birželio 21 d. LR Prezidentas Gitanas Nausėda dekretu patvirtino Suvalkijos (Sūduvos) didįjį ir mažąjį herbus bei herbo etalono grafinius piešinius.
Pašventinti krašto heraldinius ženklus nuspręsta vienoje seniausių Lietuvos mūrinių šventovių – Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje.
Į renginį atvyko Šakių rajono meras Edgaras Pilypaitis, Vilkaviškio rajono meras Algirdas Neiberka, kitų Sūduvos krašto savivaldybių atstovai. Jiems pašventintas vėliavas įteikė Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė.
Šventėje dalyvavusi Seimo pirmininkės pirmoji pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pabrėžė, kad Sūduva atliko labai svarbų vaidmenį Lietuvos valstybingumo, lietuvybės ir bendrinės kalbos formavimosi istorijoje. „Per Žemaitiją ir Sūduvą į Lietuvą taip pat ateidavo techninė pažanga“ – pastebėjo politikė.
Zapyškis, kurio istorija, pasak archeologų, siekia maždaug 3 tūkstantmečius, irgi visada buvo Lietuvai svarbių įvykių sūkuryje.
„Mums garbė, kad Sūduvos heraldiniai ženklai šventinami Zapyškyje“, – kalbėjo iš šio miestelio kilęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.
Jis priminė, kad tautinio atgimimo laikais čia ypač aktyviai veikė Motiejus Eimaitis, Jurgis Žitinevičius, kiti knygnešiai.
Zapyškyje gimė ir vienas aktyviausių aušrininkų, poetas Andrius Vištelis-Višteliauskas. Pas kleboną Jurgį Kolytą dažnai lankydavosi Vincas Kudirka.
Esama žinių, kad Šv. Jono Krikštytojo bažnytėlėje jis ne tik grodavo vargonais, bet ir nuo žandarų slėpė savo rankraščius.
Sūduva garsėja derlingomis žemėmis, kuriose ūkininkai ne tik sėjo javus, bet ir pirmieji Lietuvoje pradėjo auginti bulves bei virti cepelinus, ilgainiui tapusius tautiniu patiekalu.
„Svarbiausia, kad ši žemė padėjo ūkininkams išleisti į mokslus savo vaikus, o šie vėliau sudarė lietuvių tautos šviesuomenės branduolį, be kurio pastangų atkurti valstybę būtų neįmanoma.
Sūduvos kraštas ir dabar labai svarbus, nes čia kaip niekur kitur puoselėjamos tautiniai papročiai ir saugoma istorinė atmintis“, – pabrėžė V. Makūnas. Šventėje koncertavo Garliavos meno mokyklos moksleiviai ir etnografinis ansamblis „Altonė“.
Siekdamas pagerbti ir įprasminti Sūduvos krašto reikšmę Lietuvos valstybės susidarymui XIII–XIV a., lietuvių kalbos, kultūros bei tapatybės susidarymui ir stiprėjimui, knygnešystei, tautiniam atgimimui ir valstybingumo atkūrimui, LR Seimas 2022 m. paskelbė Sūduvos metais.
Kur ta vėliava, kaip ji atrodo? Kodėl slepiama nuo visos Lietuvos?
„Penktadienį Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila pašventino šio krašto herbą ir vėliavą.“ Apie pašventinimus, pvz., rašoma Ratnyčios parapijos tinklalapyje: „Pavyzdžiui, galime prašyti palaiminti mūsų automobilį, bet pats faktas, kad automobilis yra palaimintas, neapsaugos mus nuo avarijų, jeigu patys nesilaikysime kelio taisyklių ir nebūsime atsargūs.“ Vienu žodžiu, pašventintas tavo vežimas ar ne, KET privalai žinoti ir visada jų laikytis, nes niekas kitas tau nepadės – tik pats!
Puikus ir patriotiškas renginys,tad būkite pasveikinti sūduviečiai. Ši vėliavos ir herbo pašventinimo šventė būtų dar įspūdingesnė,jeigu joje dalyvautų ir sūduviai iš Punsko-Seinų -Suvalkų krašto,bet niekas jų nepakvietė.
Kažkodėl vengiama pasakyti, mano supratimu, gana svarbius Zapyškiui dalykus, t.y. apie jo vardo senoviškumą. Konkrečiai, kad jo šaknyje esančio ‘p’ yra galimas suduslėjimas iš buvusio ‘b’ pridėjus priesagą ‘yšk’ dėl joje esančio dusliojo ‘š’. Tokiu atveju tikrinis žodis Zapyškis yra galimas iš pirminio pavadinimo Zabyškis, kurį yra istorinio pamato sieti su Lietuvos karaliaus Netimero brolio Zabedeno vardu, o ne su Sapiegomis. Beje, šiuo atveju yra svarbu ir tai, kad šis vardas yra minimas istorijos šaltiniuose, susijusiuose su Lietuvos krikšto įvykiais. Tai viena. Antra, akivaizdu, kad dabar Zapyškyje esanti šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kaip matyti iš duoto pavadinimo, taipogi rodo Zapyškio parapijos vietos siejimo su krikštu galimumą. Trečia, iš istorijos šaltinio – Kvedlinburgo analų žinome, kad 1009 metais misionieriaus šv. Brunono buvo pakrikštytas Lietuvos karalius Netimeras su 300 vyrų kariauna (beje, karaliaus pasikrištijimas tai laikais reiškė visos Lietuvos karalystės pakrikštijimą). Kiti šaltiniai mini, kad Karaliaus brolis Zabedenas kaip kunigaikštis jau valdė dalį karalystės žemės ir krikštijantis karaliui gyveno jo karalystėje atskirai, todėl pakrikštijęs Netimerą su kariauna šv. Brunonas vyko ir į brolio valdas. Kaip rašoma šaltinių, atvykus ir laikant pamaldas jo valdose šv. Brunonas su palyda buvo nužudytas būtent paties Zabedeno, jam buvo nukirsta galva ir įmesta į Alstros upę. Jos pavadinimas gali būti giminiuotinas su liet. ilsti. Nemunas turi ilstančios upės požymių, todėl visai gali būti, kad Alstra vardu yra buvęs atitinkamoje dalyje Nemunas vadinamas ar jo užutėkio vieta. Regis toks užutėkis ties Zapyškiu ir yra. Tas rodytų, kad šv. Brunono žūties vieta galėjusi būti prie Nemuno.
Taigi yra kalbinio ir istorinio pamato laikyti Zapyškį< Zabyškio ir kad jo pavadinimas yra veikiausiai gautas pagal tai, kad ten buvo Lietuvos karaliaus Netimero brolio Zabedeno valdos dvaras.
O Zapyškio bažnyčiai duotas šv. Jono krikštytojo vardas gali minti 1009 metais šv. Brunono vykdyta Lietuvos krikšto misijos įvykius, konkrečiai jo žūties nuo Zabedeno rankos ar pagal senovės lietuvių paprotį atlikto aukojimo dievams ritualo vietą. Tai trumpai būtų tiek.
Kodėl Brunonas šventas, kas suteikė jam šventojo vardą, iš ko įgaliojimus suteikusysis buvo gavęs (suteikti tą šventojo vardą) ir ką reiškia „šventas“ – kokia prasmė?
Taip – jis (šv. Brunonas) kaip asmuo įvardijamas šaltiniuose, istoriografijoje… Šventas, matyt, yra turintis dievams priskiriamų, galių, gebėjimų, kaip suprantu. Šventojo vardo suteikimas yra bažnyčios kaip institucijos gyvavimo, jos teisės klausimai, jo suteikimas, regis, yra popiežiaus galioje.
Šv. Brunono hagiografijoje rašoma, kad jis sėdėjo laužo ugnies liepsnos karaliui Netimerui ir jo kariaunai stebint, bet ugnis jo nedegino, vaikščiojo žiemą basas, bet jo kojos nešalo. Tai gal – tai ir yra iš dieviškumą – šventumą rodančių galių.
Kalbos mokslas žodį šventas, regis, giminiuoja su žodžiu šviesti, šviesa, bet -abejočiau tuo. Manyčiau, kad jo kilmė yra daugiau ūkiškos (praktiškos) kilmės.
Ačiū. Mano nuomone, visi žmonės buvo ir yra tik žmonės. Bet išmaniai prigalvota pranašų, šventųjų, patriarchų…
> Pajūriečiui.
Žodis “šventas” yra kilęs nuo sampratos “švęsti ką nors paminint”. Taip, pavyzdžiui, paminint rudens ir lygiadienį, Kristaus gimimą, Baltų vienybės dieną, Brunono nukirsdinimą, Žalgirio mūšio pergalę, Gegužės 3-iosios konstituciją, Spalio Socialistinės Revoliucijos metines ir t. t. Švęsti, rengiant konferencijas įvairiose vietose, galima ištisus metus. Pvz., Marijos Gimbutienės, Eugenijos Šimkūnaitės, Vytauto Didžiojo minėjimo metai ir t. t.
t. t. O, ar Brunono nukirsdinimas buvo geras darbas, ar blogas – spręskite patys. Zabedejaus šalininkų požiūriu – geras, o Brunono šalininkų požiūriu – blogas. kas ką nori, tas tą ir švenčia.