Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) saugomas dokumentas pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašytas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.
Į registrą įrašytas atvirukas-sveikinimas Šv. Velykų proga ant beržo tošies, kurį 1956 m. sukūrė Anatalija Grinevičiūtė, kalėjusi Intos pataisos darbų lagerio moterų stovykloje.
Atvirukas Šv. Velykų proga buvo siųstas Intos pataisos darbų lagerio vyrų stovykloje kalėjusiam Kostui Kovaliukui. Atvirukas sovietinio saugumo pareigūnų buvo paimtas 1958 m. kovo 3 d. atliekant kratą Intos m. esančiame bute, kuriame gyveno K. Kovaliukas.
Apie tai liudija užrašas rusų kalba kitoje atviruko pusėje „Изъято у миня [меня] 3 марта 1958 года. Ковалюкас Костас“ (liet. „Paimta pas mane 1958 m. kovo 3 d. Kovaliukas Kostas“.) 
Anataliją Grinevičiūtę (g. 1921 m.), kuriai šiais metais sukanka 100 metų.
A. Grinevičiūtė 1947 m. lapkričio 2 d. priėmė ir slėpė sužeistą nelegaliai gyvenantį Bronių Ralį.
1947 m. lapkričio 9 d. ji buvo sulaikyta ir pristatyta į SSRS MGB Lietuvos geležinkelių apsaugos valdybos Kauno geležinkelio stoties apsaugos skyrių.
Trečią sulaikymo dieną A. Grinevičiūtė iššoko pro langą iš trečio MGB pastato aukšto ir pabėgo.
Atsidūrusi laisvėje, ji iš namų pasiėmė reikalingiausius daiktus ir išvažiavo pas draugę į Kaišiadoris, o po mėnesio nuvyko į Estiją pas pažįstamą Jadvygą Reiman.
Prieš išvykdama į Estiją, A. Grinevičiūtė Kaišiadorių stotyje pamatė moteriai iš krepšio iškritusį pasą, jį pasiėmė ir nusprendė juo pasinaudoti, kadangi jos pačios pasas sulaikant buvo paimtas.
Svetimame pase ištaisiusi gimimo metus (po taisymo išėjo, kad jai 124 metai), įklijavusi savo nuotrauką, ant nuotraukos nupiešusi antspaudo kontūrus, ji tapo Joana Kubiliūniene.
1948 m. rugpjūčio 10 d. A. Grinevičiūtė traukiniu iš Estijos išvyko į Vilnių, tačiau jau kitą dieną traukinyje buvo sulaikyta. Pasinaudojusi tuo, kad sargyba užmigo, A. Grinevičiūtė persėdo į kitą traukinį, važiavusi atgal į Estiją.
Nepasiekusi Talino, ji iššoko iš važiuojančio traukinio ir pasislėpė pažįstamos Lidijos Ivanovnos bute, kur netrukus vėl buvo sulaikyta.
1949 m. Estijoje A. Grinevičiūtė buvo nubausta 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje.
Kalėdama Komijos ASSR Intos pataisos darbų lagerio moterų stovykloje Intoje ji perrašinėjo ir platino antisovietinius eilėraščius, laikraštėlį „Tautos taku“, pati išleido laikraštėlį „Tundros žiburėlis“, susirašinėjo su kitais lageryje kalėjusiais lietuviais.
Lageryje turėjo slapyvardžius Sonata, Nata, Bitė. 1956 m. ji iš beržo tošies pagamino atviruką ir Šv. Velykų proga jį išsiuntė Intos pataisos darbų lageryje kalėjusiam Kostui Kovaliukui, slapyvardžiu Triumfas.
1956 m. A. Grinevičiūtė buvo paleista iš lagerio. Grįžusi į Kauną, tęsė antisovietinės literatūros platinimą, dėl ko 1958 m. buvo suimta antrą kartą.
Tiriant A. Grinevičiūtės antisovietinę veiklą, saugumiečiai atliko kratą K. Kovaliuko bute, Intoje, kur rado A. Grinevičiūtės jam siųstą iš beržo tošies pagamintą atviruką-sveikinimą. Šis atvirukas ir kiti laiškai buvo persiųsti į LSSR KGB ir kaip daiktiniai įkalčiai prijungti prie A. Grinevičiūtės baudžiamosios bylos. A. Grinevičiūtė buvo nubausta trejiems metams laisvės atėmimo.
Išlikusiuose KGB dokumentuose duomenų apie tolesnį A. Grinevičiūtės likimą nėra.
Tikėtina, kad drąsi ir rizikos nevengusi moteris, nugyveno įdomų ir turiningą gyvenimą. Ką nors žinančius apie A. Grinevičiūtės gyvenimą po 1958 metų, LYA prašo pasidalinti šiomis žiniomis.
Žinoma, kad A. Grinevičiūtės brolis Balys Grinevičius 1944 m. buvo išvežtas darbams į Vokietiją, o 1947 m. jau gyveno Kanadoje, kur tapo Baliu Griniumi.
Tėvas Jurgis Grinevičius 1944 m. sovietų valdžios suimtas ir nubaustas 7 m. laisvės atėmimu, mirė lageryje apie 1945–1947 m.
Bendraukime Lietuvos partizanų dokumentų elektroniniame archyve (epartizanai.archyvai.lt), Lietuvos ypatingojo archyvo saugomų skaitmeninių vaizdų archyve (lyavaizdai.archyvai.lt) ir Lietuvos archyvų virtualių parodų portale (virtualios-parodos.archyvai.lt).
Parengta pagal www.archyvai.lt medžiagą
Internete radau informaciją apie Grinevičiūtės brolį Balį. Janinos Semaškaitės sudarytoje ir 1994 m. išleistoje knygoje “VAIČĖNO BŪRIO ŽŪTIS” rašoma, jog – cituoju: “Knygos išleidimui Kanados lietuvis Balys Grinius paaukojo 500 Kanados ir 100 JAV dolerių”. Tai rodo, kad būdamas toli nuo Tėvynės ne tik stebėjo Lietuvos įvykius, bet ir pagal išgales juose dalyvavo.
Aš dar labai abejoju dėl LYA tekste parašyto šio teiginio: “Prieš išvykdama į Estiją, A. Grinevičiūtė Kaišiadorių stotyje pamatė moteriai iš krepšio iškritusį pasą, jį pasiėmė ir nusprendė juo pasinaudoti, kadangi jos pačios pasas sulaikant buvo paimtas.” Nesvarbu, kad tai tik vadinamas sovietinis “laikinas pažymėjimas”, bet šio sakinio galima esminė klaida visai ne tame. Kiekvienas anti-komunistinis rezistentas, praėjęs per tą satanistinę komunistinių tardymų, teismų ir kalėjimų machineriją, paliudytų, kad niekada negalima aklai pasikliauti tais KGB dokumentais, visokiais suimtųjų ar liudininkų “parodymais”, kurie dažniausiai buvo užgaunami kankinant, ar kitaip terorizuojant suimtąjį, ir kurie išliko tose KGB bylose.. Šiuo atveju, manau, kad drąsi ir patyrusi rezistentė Anatalija Grinevičiūtė, nenorėdama išduoti būdą, kaip tas dokumentas atsidūrė pas ją, tyčia pamelavo, kad jį neva “rado Kaišiadorių geležinkelio stotyje”.. ? Iš tiesų, tai greičiausia jį gavo per patikimus žmones, rėmėjus ar pažįstamus, kurių nenorėjo išdavinėti, ar net įsigijo iš tos pačios ponios Joanos Kubiliūnienės, gal net už kokį atlygį ar, kad ir be jo, bet iš anksto suderinusi su to dokumento savininke, ką kalbės įkliuvusi, o savininkė, kad patvirtintų šią versiją, gal net iš karto pati kreipėsi į sovietines įstaigas, kurioms pranešė, kad “pametė” tą dokumentą.. Anataliją tardžiusieji čekistai to epizodo nesureikšmino, ir Anatalijos pareikštą versiją užprotokolavo, kaip tikrą.. Jeigu aš apie savo a. a. tėvo, Lietuvos kariuomenės savanorio išgyvenusio be kita ko ne vien Rytų frontą, Kolymos ir Čiukotkos lagerius, sovietinio politinio kalinio, kovų bei kančių istoriją rekonstruočiau vien tik pagal tai, ką jo KGB archyve saugotoje baudžiamojoje byloje paliko jo kankintojai-enkavedistai-kagėbistai, o ne pagal tai, ką jis pats man bei savo aplinkai pasakojo bei paliko savo atsiminimų knygoje, tai vaizdą gaučiau labai skurdų, iškreiptą ir beveik visai neatitinkantį tikros jo istorijos.. O būtent taip dirba dabartiniai diplomuoti Lietuvos konjunktūriniai istorikai, besiremdami tik okupantų represinių struktūrų sukurptomis bylomis bei tose bylose atrastais dokumentais, nesugebėdami jų nei vertinti kritiškai, nei netikrindami juose surašytų teiginių, remdamiesi patikimesniais šaltiniais..
Šiaip, tai panašu, kad kairė, nežino ką daro dešinė. Užtenka atsiversti viešai skelbiamą ir visiems matomą Genocido centro parengtą represuotųjų sąrašą, ir nesunku ten surasti įrašytą 1921 m. gimusią ir 1948 m. suimtą rezistentę Anatoliją Grinevičiūtę (vardas įrašytas būtent toks, o ne “Anatalija”, kaip skelbiama LYA pranešime), šalia kurios parašyta, kad ji 1960 m. rugpjūčio mėn. 13 d. grįžo iš paskutinio jos įkalinimo (Komijoje) vietos į okupuotą Lietuvą..
http://www.lietuviaisibire.lt/lt/represuotieji/