Senoji Lietuvos karyba ir Medininkų pilis

Se­no­sios Lie­tu­vos mo­nar­chai nuo XIII a. pa­laips­niui vie­ny­da­mi bal­tiš­kas gen­tis po LDK vė­lia­va, plės­da­mi vals­ty­bės že­mes į ry­tus, sta­ty­da­mi me­di­nes ir mū­ri­nes pi­lis, mo­der­ni­zuo­da­mi ka­riuo­me­nę, XIV a. su­kū­rė vals­ty­bę ga­lin­čią mes­ti iš­šū­kius vi­siems kai­my­nams. LDK ta­po re­gio­ni­ne jė­ga, ku­rios ka­ri­nės pa­jė­gos bu­vo vie­nas svar­biau­sių įran­kių.

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės bran­duo­lį su­da­rė di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio ka­riau­na, ku­rią rem­da­vo di­di­kų ka­riau­nos. Ka­riai, su­da­ry­da­mi puo­la­mo­jo ti­po ka­riuo­me­nės stu­bu­rą, bu­vo gink­luo­ti mo­der­niais gink­lais ir šar­vais, pa­si­bal­no­ję pui­kius ko­vos žir­gus. To­kia ka­riuo­me­nė įsi­verž­da­vo į prieš­o te­ri­to­ri­ją, ją siaub­da­vo ar net užim­da­vo. Pui­kūs pa­vyz­džiai: 1281 m. Jer­si­kos mū­šis Li­vo­ni­jo­je, 1326 m. Bran­den­bur­go žy­gis da­bar­ti­nė­je Vo­kie­ti­jo­je, ku­rių me­tu prieš­o te­ri­to­ri­jos lie­tu­vių bu­vo apip­lėš­tos ir nu­siaub­tos ar per­ga­lin­gas 1321 m. Ir­pe­nės mū­šis, ku­ris lė­mė Ki­je­vo pa­te­ki­mą į LDK įta­kos zo­ną.

Kry­žei­viams už­puo­lus LDK že­mes ša­lia pro­fe­sio­na­lios ku­ni­gaikš­čio ka­riau­nos su­si­rink­da­vo iš vi­so kraš­to at­ke­lia­vę vy­rai ir sto­da­vo į pi­lies gy­ny­bą ar mū­šį, nes vi­du­ram­žiais kiek­vie­no vy­ro par­ei­ga bu­vo im­tis gink­lo ir gin­ti kraš­tą. Šios, gy­ni­mui­si skir­tos pa­jė­gos, bu­vo pa­na­šes­nės į šiuo­lai­ki­nę šauk­ti­nę ka­riuo­me­nę skir­tą di­de­liems gy­ny­bi­niams ko­vi­niams veiks­mams di­džiau­sio pa­vo­jaus aki­vaiz­do­je. Ge­ras pa­vyz­dys – 1348 m. Strė­vos mū­šis, ku­rio me­tu Al­gir­das ir Kęs­tu­tis su­tel­kę sa­vo pa­jė­gas pa­sto­jo ke­lią iš Žiež­ma­rių grįž­tan­čiai plė­ši­kau­jan­čiai Or­di­no ka­riuo­me­nei. Nors mū­šis bu­vo ne­sėk­min­gas, tai bu­vo kraš­to gy­ny­bai su­rink­tos pa­jė­gos.

Ka­dan­gi ka­rei­vių po­bū­dis sky­rė­si, skir­tu­mai pa­ste­bi­mi ir ka­rių gink­luo­tė­je. Ar­cheo­lo­gi­niai ty­ri­mai by­lo­ja, kad daž­niau­siai su­tin­ka­mas gink­las bu­vo ie­tis. Tai pa­pras­tas, bet la­bai efek­ty­vus gink­las. Ie­čių bū­ta skir­tų tiek ar­ti­mai (įpras­ti su­si­rė­mi­mai) tiek ne­tie­sio­gi­nei ko­vai (svai­do­mo­sios ie­tys – aks­tys). Pa­sta­ro­sios už­fik­suo­tos 1348 m. Strė­vos mū­šy­je, kai prieš pra­si­de­dant pa­grin­di­nei ko­vai lie­tu­vių ka­riai aps­vai­dė kry­žiuo­čius ie­ti­mis.

Ie­čių po­pu­lia­ru­mą liu­di­ja ir to laik­me­čio mi­nia­tū­ros ar skulp­tū­ros ele­men­tai, pvz. Ma­rien­ver­de­rio pi­lies ko­lo­nos ka­pi­te­lis. Ja­me ke­tu­ri iš sep­ty­nių pa­vaiz­duo­tų bal­tų ka­rių gink­luo­ti vie­no­kia ar ki­to­kia ie­ti­mi. XIV a. ar­chi­tek­tū­ri­nis ele­men­tas liu­di­ja, kad tai bu­vo po­pu­lia­rus gink­las tarp LDK ka­rių.

Ki­tas ko­lo­no­je ma­to­mas gink­las – ka­la­vi­jas. Tai aukš­tuo­me­nės sim­bo­lis, pa­pras­tai ran­da­mas tur­tin­gų mi­ru­sių­jų ka­rių ir ku­ni­gaikš­čių ka­puo­se. Ka­la­vi­jų bū­ta įvai­rių. Vie­ti­nės kil­mės gink­lai ga­lė­jo bū­ti pa­ga­min­ti įvai­riuo­se Lie­tu­vos vie­to­se. Me­ta­lo ly­dy­mo vie­tų ras­ta Aukš­tad­va­rio, Ne­men­či­nės pi­lia­kal­niuo­se, apie ge­le­žies rū­dos iš­ga­vi­mo vie­tas by­lo­ja to­kie vie­to­var­džiai kaip Rūd­nin­kai, Kaz­lų Rū­da. Ne lie­tu­viš­kos kil­mės ka­la­vi­jai at­ke­lia­vo iš Vo­kie­ti­jos, Skan­di­na­vi­jos ar ru­siš­kų že­mių. Lie­tu­vo­je ras­ta net le­gen­di­nių vi­kin­gi­nių ka­la­vi­jų su įra­šais IN­GEL­RII, ver­tin­tų dėl sa­vo aukš­tos ko­ky­bės ir mi­ti­nių ga­lių, ap­sau­gan­čių nuo prieš­ų ar net juos įbau­gi­nan­čių.

Kad ka­la­vi­jas la­bai ver­ti­ni­mas ma­to­ma ir tuo­me­ti­nė­je he­ral­di­ko­je – nuo 1387 m. Lie­tu­vos krikš­to pra­dė­tas nau­do­ti ka­la­vi­ju gink­luo­tas rai­te­lis – vy­tis – ta­po pa­grin­di­niu Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio sim­bo­liu, o il­gai­niui – vi­sos Lie­tu­vos. Nors ir draus­tas so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu, vy­tis iš­li­ko iki šių die­nų kaip vie­nas vals­ty­bės sim­bo­lių.

Nors ar­cheo­lo­gai re­tai ran­da XIII-XIV a. kir­vius, ta­čiau spė­ja­ma, kad jie pri­klau­sė LDK eli­tui, nes daž­nai puo­šti smul­kes­nių ar stam­bes­nių tri­kam­pė­lių or­na­men­tais. Ta­čiau, kaip pa­ste­bi is­to­ri­kas prof. Alf­re­das Bumb­laus­kas, Ma­rien­ver­de­rio pi­lies ko­lo­nos frag­men­te, pa­vaiz­duo­tas kir­viu gink­luo­tas bal­tų ka­rys puo­la kry­žiuo­tį iš pa­sa­lų. Jis yra pra­sčiau ap­si­ren­gęs, ma­tyt, ne toks tur­tin­gas. Gal­būt par­odant kir­viu gink­luo­tą ka­rį no­rė­ta par­ody­ti, kaip ne­gar­bin­gai ko­vo­da­vo bal­tai, į ko­vą sto­da­mi „ne­ri­te­riš­kai“, iš pa­sa­lų, kry­žiuo­čiams ne­pa­lan­kio­je si­tua­ci­jo­je.

To­liau ga­li­ma pa­ste­bė­ti LDK ka­rius su lie­tu­viš­kai­siais sky­dais.

Juos su­kū­rė bal­tų gen­tys ko­vo­da­mos su kry­žiuo­čiais XII-XIII a. Sky­dai bu­vo iš­gaub­ti per vi­du­rį, pa­to­ges­ni val­dy­ti. Ka­dan­gi Lie­tu­vos ka­rei­viai bu­vo šar­vuo­ti ir gink­luo­ti leng­viau nei kry­žiuo­čiai, sky­das bu­vo pi­gus ir pa­pras­tas gy­ny­bos ele­men­tas. Lie­tu­viš­ka­sis, ki­taip nei ap­va­lus ar tri­kam­pis, gy­nė dau­giau kū­no, bu­vo toks efek­ty­vus, kad jį pe­rė­mė kry­žiuo­čiai. Kaip ir ka­la­vi­jas, sky­das nau­do­tas lie­tu­viš­ko­je he­ral­di­ko­je. Pa­žvel­gę į se­ną­jį Tra­kų ku­ni­gaikš­čio Kęs­tu­čio ants­pau­dą, ma­ty­si­me ka­rei­vį su ka­la­vi­ju ir lie­tu­viš­kuo­ju sky­du. Šiuo­lai­ki­nė­je he­ral­di­ko­je pa­ste­bi­mas šis sky­das Aly­taus raj. sa­vi­val­dy­bės ir Dzū­ki­jos her­buo­se.

XIII a. Lie­tu­vos ku­ni­gaikš­čiai ir jų as­me­ni­nės ka­riau­nos nau­do­jo šal­mus, žie­di­nius marš­ki­nius, kai pa­pras­ti ka­riai sau­go­jo­si li­ni­nė­mis ar odi­nė­mis pa­lai­di­nė­mis. XIV a., stip­rė­jant ko­vi­niams veiks­mams, ky­la ba­jo­rų sluoks­nis, ku­ris ga­li sau leis­ti vis ge­riau gink­luo­tis. Pa­ly­gi­nus su anks­tes­niu šimt­me­čiu, XIV a. jau pa­pras­ti ka­riai ga­lė­jo sau leis­ti įsi­gy­ti žie­di­nius marš­ki­nius, kai ka­riuo­me­nės eli­tas jau tu­rė­jo plokš­te­li­nius ar plokš­ti­nius šar­vus. Yra pa­ste­bi­ma aki­vaiz­di ge­res­nė ka­rei­vių ma­te­ria­li­nė būk­lė, lei­du­si jiems ge­riau gink­luo­tis.

Pa­gal ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­mus XIV a. Lie­tu­vo­je po­pu­lia­riau­sias šau­na­ma­sis gink­las bu­vo ar­ba­le­tas, po jo se­kė lan­kas. Jei lan­kas Lie­tu­vo­je nau­do­tas nuo se­niau­sių lai­kų (X-XI tūkst. pr. Kr.), tai ar­ba­le­ti­nin­kai Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė­je at­si­ra­do XIII a. vi­du­ry­je. Pir­mie­ji bu­vo sam­di­niai, nau­do­ti ka­ra­liaus Min­dau­go ka­riuo­me­nė­je. Ma­no­ma, kad lie­tu­viai pa­tys pra­dė­jo nau­do­ti ar­ba­le­tus XIV a. pab. Ar­ba­le­tai, nors bran­ges­ni už lan­kus, bu­vo po­pu­lia­res­ni, ka­riai spar­čiau iš­mok­da­vo jais nau­do­tis, nau­do­ti tiek puo­li­me tiek gy­ny­bo­je, tiek at­vi­ra­me mū­šio lau­ke, tiek pi­lių ar mies­tų ap­gul­ty­se. XIV a. pab. – XV a. LDK tu­rė­jo sa­vus ar­ba­le­tų ga­mi­ni­mo cen­trus – dirb­tu­ves. Jos ras­tos Vil­niu­je, Bres­te (dab. Bal­ta­ru­si­ja), o įvai­rios de­ta­lės rei­ka­lin­gos ga­my­bai ap­tik­tos LDK pi­lių įgu­lų vie­to­se Gar­di­ne, Mis­tis­lav­ly­je, Mo­gi­lio­ve, Ly­do­je (dab. Bal­ta­ru­si­ja).

Tai­gi, jei no­ri­te pa­ma­ty­ti, pa­si­ma­tuo­ti ir pa­ly­gin­ti įvai­rią bal­tiš­ką gink­luo­tę, ap­lan­ky­ki­te Me­di­nin­kų pi­lį (Vil­niaus raj.) 2014 m. rug­sė­jo 6-7 die­no­mis. Čia vyks kas­me­ti­nis gy­vo­sios is­to­ri­jos fes­ti­va­lis ,,Me­di­nin­kų pi­lies ap­gul­tis. 1402 m.“ Jo me­tu įvai­rūs is­to­ri­jos re­kons­truk­to­rių klu­bai iš Lie­tu­vos ir kai­my­ni­nių ša­lių su­rengs ri­te­rių tur­ny­rą, ma­si­nes ko­vas, vi­du­ram­žių žai­di­mus. Da­ly­viai par­odys vi­du­ram­žių rū­bų ma­das, įvai­rius gink­lus ir šar­vus, vyks mu­zi­ki­nė prog­ra­ma. Lan­ky­to­jai šio ren­gi­nio me­tu ga­lės, ap­lan­ky­ti Me­di­nin­kų pi­lies eks­po­zi­ci­jas ir par­odas.