J. Blažytė. Kur dingo Skandinavija?

Atrodo, dar taip neseniai kone visi Lietuvos politikai triūbino apie įvairius ir sektinus Skandinavijos šalių pasiekimus:

„Ach, kokia Skandinavijoje maža pajamų nelygybė”, „ach, koks didelis socialinis teisingumas“, „ach, koks sektinas biudžeto perskirstymas”, „ach, kaip gerai ten veikia švietimo sistema”, „ach, kaip puikiai čia diegiamos inovacijos”, ach, ach, ach…

Tačiau šiandien Lietuvoje Skandinavija jau pamiršta. Mat, įvesdama fašistinę žmonių segregaciją įteisinantį dokumentą, mūsų vyriausybė, deja, nusliūkino ne Skandinavijos, bet komunistinės Kinijos pėdomis.

Lietuviškas Galimybių pasas (GP) – tai ne kas kita, o komunistinės Kinijos socialinių kreditų sistemos klonas, kurio vienintelė misija – priversti žmones paklusti.

GP nieko bendro neturi su pandemijos valdymu – net pačiame atokiausiame kaime gyvenanti beraštė bobutė jau žino, kad tiek vakcinuotieji, tiek nevakcinuotieji yra viruso nešiotojai bei platintojai. Ir kad šis GP, kartu su galimybe nueiti į kavinės tualetą, suteikia dar papildomą galimybę nekliudomai platinti virusą – šio paso turėtojai jau nebėra niekur testuojami.

Šiandien didelė „nepaklusnių” Lietuvos žmonių dalis buvo išmesta už sociumo ribų. Kas gi jie?

1. Tai žmonės, kurie vis dar nori likti Žmonėmis ir nesutinka transformuotis į eksperimentinius triušius šiame masiniame su žmonėmis vykdomame medicininiame eksperimente.

2. Tai žmonės, kurie suprato, kad reikia būti labai budriam, norint atskirti kur yra tikras mokslas, o kur tik farmakompanijų propagandinės trielės.

3. Tai žmonės, kurie prieš Seimo rinkimus rimtai tikėjo, kad Arūnas Dulkys tikrai turi tą 130 priemonių pandemijos valdymo planą, o dabar tiki tik tuo, kad viskuo, ką sako A.Dulkys nebegalima tikėti.

4. Tai žmonės, kurie gyvena tikroje realybėje, o ne vyriausybės pasiūlytoje saugumo iliuzijoje, kurią neva suteikia GP.

5. Tai žmonės, kurių sąmonė dar nėra prišiukšlinta konformizmo pagundomis ir kurie nesiruošia savo įsitikinimų konvertuoti į galimybę nueiti į kavinės tūliką.

6. Tai žmonės, kurie vis dar svajoja apie Skandinavijos, o ne apie Kinijos socialinį modelį.

7. Tai žmonės, kurie klausia: kiek ir kaip yra moralu išmetinėti neskiepytus studentus iš bendrabučių? Juk bendrabučiuose daugiausia gyvena vaikai iš mažesnes pajamas turinčių šeimų.. Tai kur tas socialinis teisingumas ir visiems vienodos galimybės siekti mokslo?

8. Tai žmonės, kurie nuoširdžiai užjaučia visus tuos, kurie į GP gardą buvo suvaryti, naudojant psichologinę bei ekonominę prievartą ar net apgaulę – pavyzdžiui, be tėvų sutikimo skiepijant vaikus.

9. Tai žmonės, kurie tiki šalies konstitucija. Ir kurie žino, kad kažkur Niurnberge kažkas kažko jau laukia.

10. Tai žmonės, kurie gyvena tam, kad gyventų, o ne tam, kad bijotų.

11. Tai žmonės, kurie yra laisvi nuo dvasinės šizofrenijos, kurios metu reikia kalbėti ne tai, ką pats jauti ar žinai, o tai „ką privalai” ar tai, už ką tau yra užmokėta.

12. Tai žmonės, kurie galvoja, kad sprendimas atkišti petį eksperimentinei vakcinai neturi būti paremtas vieninteliu motyvu: „kad anksčiau pasiskiepiję nesijaustų kvailiais”.

P.S. Vakar su vienu bendraminčiu valgėme blynelius su varške, gėrėme pelynų trauktinę (fu, koks netinkamas derinys – pasakytų educated) ir džiaugėmės tokiu reiškiniu, kaip… korona. Rimtai. Mat tik „koronos” dėka prasiplėtė draugų ratas tais žmonėmis, kurie mato ir mąsto vienodai.

Tik koronos dėka sužinojome daugybę įvairios informacijos, kuri padėjo pakeisti užsistovėjusį požiūrį į pasaulį. Tik koronos dėka atsisakėme senų „pašvinkusių” įsitikinimų, kurie kabėjo po kaklu, tarsi apsamanoję pakelės akmenys, ir nieko naujo gyvenime nebekūrė.

Su bendraminčiu dar sutarėme, kad pietauti važinėsime į Lenkiją – ten, kur nėra nei žmonių segregacijos, nei jokių kitų fašistinių atributų.

Taigi, gyvenimas už sociumo ribų visai fainas. Vien dėl to, kad jis tikras…. Tarsi koks skandinaviškas socializmas.