Reikėtų dėkoti išėjusiems, kad jie pagaliau garbingai pripažino, jog jiems su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) puoselėjamomis tradicinėmis vertybėmis nėra pakeliui.
Vertybinių skirtumų ženklai – ne tik garsusis Skvernelio fotografavimasis per 2016 m. rinkimus su plakatu „aš už Stambulo konvenciją“.
2016 m. LVŽS rinkimų programoje buvo siekis saugoti lietuvių kalbą remiant Talkos iniciatyvą (užsieniečių pavardžių rašymas antrame paso numeryje). Šis projektas „numirė“ vien Skvernelio iniciatyva, nes tuoj po 2016 metų rinkimų jam pasirodė (su labai konkrečiais grasinimais, kad, frakcijai nepaklusus, jis išeis), jog reikia registruoti radikaliai priešingą projektą.
Tą vertybinę takoskyrą, paaiškėjusią jau po rinkimų, buvo sunku nuryti, kaip ir pasiaiškinti Talkos žmonėms bei savo rinkėjams, kodėl projekto negalėjome priimti. Juk negi sakysi, kad Premjeras šantažavo?
Šioje kadencijoje pasipylė asmeniškumai su Prezidentu. Kurį laiką šypseną kėlė tai, kaip berniukiškai Skvernelis stengiasi „įkąsti“ Prezidentui registruodamas antikonstitucinius (tai pripažino Teisės departamentas) įstatymus, kuriuose siekiama leisti tarnyboms sekti valstybės vadovą!
Paskui tas noras prieštarauti Prezidentui visur ir visada jau tapo nejuokingu ir ėmė trukdyti konstruktyviam dialogui tarp valstybės valdžių. Svarstant kandidatūras, frakcijos kolegoms dažnai dar iki svarstymo buvo aišku, kad jei jas teikia Prezidentas – Seimo narys Skvernelis prieštaraus.
Tas pats ir su Europos Vadovų Taryba. Suprantu, kad nuoskaudų būna visokių ir gal sunku perlipti per pralaimėjimą Prezidento rinkimuose ar nesutarimus būnant Vyriausybės vadovu. Bet „perlipimas“ ir pirmiausiai valstybės, o ne asmeninių nuoskaudų matymas, yra politiko duona.
Galiausiai, šią vasarą išryškėjo, kad Skvernelis linksta paremti kolegos Raskevičiaus partnerystės įstatymą, o LVŽS frakcijos registruotąjį, kurį ne kartą anksčiau viešai yra skatinęs priimti kaip tinkamą kompromisą, vadina „neoriu“, nes juo neįteisinamos homoseksualų šeimos.
Galbūt ne veltui kolega Raskevičius džiaugiasi portalams naujos frakcijos atsiradimu, nes žino, kad savo idėjoms ras atramą naujoje Skvernelio frakcijoje ir Seime bus daugiau dar vienais liberalais, kurie kaip ir socialdemokratai apsimeta, kad yra opozicijoje, o balsuoja kaip reikia valdantiesiems.
Manau, kad tos vertybinės takoskyros ir buvo priežastis, kaip ir asmeninės ambicijos, kurių kolegoms, deja, nepavyko peržengti net valstybės labui.
Bet partija ir skiriasi nuo šutvės valdžios ištroškusių žmonių tuo, kad vienija vienminčius žmones, turi savo vertybes, ideologiją ir įsitikinimus, kurių nekeičia jau kitą rytą po rinkimų, kai pavyksta pagaliau „prasmukti“ į Seimą, ar kokia kita proga, kai liberalais tampa būti naudingiau – arčiau prie postų ir prie „lovio“.
Turint ne partijos, o šutvės mentalitetą, lengva pakeisti vieną, antrą, trečią partiją, kas realiai šiandien ir įvyko, nes ne vertybės, o postai, keliukai ir pinigai tampa mato vienetu.
Suprantu, kad politikoje pakankamai daug savimylos ir visi nori būti dideliais paukščiais. Bet dideliu baltu paukščiu gali būti ir gulbė, ir žąsis.
Tad linkiu pasitraukusiems kolegoms panašėti su gulbėmis, o ne su žąsimis, kurios eina iš paskos kiekvienam, kas duoda gardesnį ar lengviau pasiekiamą kąsnį.
Jos viena nuo kitos skiriasi tuo, kad šutvines partijas finansuoja valstybė, o šutves – oligarchai.
Man atrodo, kad gulbių Seime tikrai nėra. Tik žąsys ir beždžionės…
Geriau būtų iškelti klausimą, ar vanduo šlapias ? Ar sniegas baltas ? Ar naktį šviečia Saulė ? Čia nesuprantu, kas kam dar neaišku.
Vanduo gali turėti ir ledo pavidalą, taigi tada jis bus ne šlapias, o sausas ir šaltas. Intensyvios pramonės zonose sniegas dažnai būna pilkas ar net juodas. Naktį, be abejo, šviečia Saulė, bet tik kitoje Žemės pusėje… Čia, jeigu ką, buvo angliškas humoras…
Mėgstu tokį jumorą.
Kitų asmeniniai gyvenimai, reikalai, nuotykiai – nedomina.