Atokesnių sodybų savininkai gali grožėtis ne tik į kiemus užsukančiais laukiniais žvėrimis. Į sodybas, kaimus atklysta ir naminių gyvūnų – šunų ir kačių, kuriuos jų laikyti nebenorintys savininkai atveža automobiliu ir išmeta kur netoliese, manydami, kad kas priglaus.
Koks likimas ištinka tokius gyvūnus orams atvėsus ir ar juos išmetantieji gali ramiau miegoti guosdamiesi, kad ten, kur yra žmonių, ir gyvūnas nepražus? Ir ką daryti tiems, į kurių kiemus ateina tie išmesti, pasimetę ir alkani gyvūnai?
Dažna sodyba gyvenama tik vasarą
„Artinantis žiemai, pranešimų apie nuošalesnėse vietovėse išmestus naminius gyvūnus pastebimai padaugėja. Dažniausiai pagalbos, patarimo kreipiasi patys sodybų savininkai, kurie per vasarą kažkiek rūpinosi priklydėliais, bet rudenį jie sugrįžta į miestus“, – sakė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė, VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) vadovė.
Jei sodyba naudojama tik kaip vasarnamis, prieš žiemą tokius atklydusius ir prie sodybų laikinai prisiglaudusius gyvūnus būtina išgabenti. Visgi dažna problema – prie jų neįmanoma nė prisiartinti, mat gyvūnai bijo svetimų žmonių, o šeriami leidžiasi tik per atstumą.
Dažnai bent kiek prisijaukinti priklydėlį trukdo ir nuosavi sodyboje gyvenančių žmonių gyvūnai. Pavyzdžiui, kai kurios katės iš savo teritorijos veja kitas kates, nes laiko jas konkurentėmis. Šunys į svetimus gyvūnus taip pat gali sureaguoti baimės ir agresijos mišiniu ar bandyti ginti teritoriją ir šeimininkus.
Tad kaip ir kur išgabenti bešeimininkius pusiau sulaukėjusius gyvūnus? Į ką kreiptis pagalbos? O gal teisūs tie, kurie sako, kad jei gyvūnas pats neįlipa į automobilį ir neprisisega diržu, tai jis pasirinko gyventi gamtoje, turi storą kailį, todėl ir lietuviška žiema jam – ne baisi?
Katinas be žmogaus pagalbos žiemą neišgyvena
„Būdami skirtingi gyvūnai, likimo valiai palikti šunys ir katės taip pat elgiasi skirtingai. Žinoma, daug kas priklauso nuo turėto ankstesnio santykio su žmonėmis, visgi, pavyzdžiui, prisijaukinti katę dažnai yra sunkiau nei šunį ir jei ji pati nenorės, neprieisite prie jos ir juolab – nepagausite“, – sakė gyvūnų elgsenos specialistė Ugnė Nedzinskaitė.
Iš dalies tokį elgesį lemia tai, jog šiltuoju metų laiku katė gali prasimaitinti pati. Katės, katinai tebemoka medžioti, todėl jei gyvūnas sveikas, vasarą jis gali misti vabzdžiais ir smulkiaisiais graužikais.
Sunkūs alkani laikai ateina vėlų rudenį, kai orai smarkiai atvėsta ir vabzdžiai, pelės prapuola. Beje, ne kiekvienas gyvūnas supranta, kad sniegas – taip pat vanduo, todėl vandens telkiniams užšalus, gyvūnas gali žūti ir iš troškulio.
„Suaugusi katė ar katinas per žiemą lauke išgyventų su viena sąlyga – jei būtų nuolatinis ir pakankamas maisto šaltinis.
Tada net ir kokiame apleistame kluone ar pašiūrėje, šuns būdoje prisiglaudusi katė gali ištverti minusinę temperatūrą ir, jei pavyks išvengti ligų, traumų ar laikinių žvėrių keliamo pavojaus, išgyventi iki pavasario, – sakė U. Nedzinskaitė. – Visgi jei per žiemą niekas gyvūno nešers, sugrįžę į sodybą pavasarį, greičiausiai, jo neberasite“.
Tiesa, pasitaiko, kad kai kurioms katėms ar katinams pavyksta peržiemoti ir išgyventi vieną ar net pora žiemų, visgi dėl pernelyg ilgai trunkančio badmečio, ligų, negydomų infekcijų, traumų jau kita žiema jiems gali būti ir paskutinė. Jei katė vasarą ar rudenį atsiveda kačiukų, iki pavasario jie neišgyvena.
„Katė, nors ir išsaugojusi savo laukinius instinktus, visgi yra prijaukintas naminis gyvūnas, už kurį atsakomybė tenka žmogui“, – sakė U. Nedzinskaitė.
Kaip sugauti katę, kuri nenori būti sugauta?
Prisijaukinti išmestą ir jau sulaukėjusią katę ar juo labiau jos kačiukus, kurių žmogaus ranka nelietė, yra sudėtinga. Jei gyvūnas šiukštu nesiartina, įpratinkite jį bent ateiti maisto, nuolat palikdami jį toje pačioje „sutartoje“ vietoje, kur atokiau nuo pagrindinių sodybos takų.
Tuomet vėlų rudenį galima mėginti sugauti katę specialiu narvu, į kurį dedamas maistas, o kai katė įlenda į narvą, šis automatiškai užsidaro.
„Tai, kad katė nesileidžia žmogaus prijaukinama ar pagaunama, anaiptol nereiškia, kad jai gamtoje geriau ar kad ji pati taip pasirinko. Gyvūnas orų prognozių neskaito ir nežino, kas jo laukia.
Dažnai vertiname gyvūnus pagal save, tačiau gyvūno pasaulio matymas ir elgesys – kitokie. Pavyzdžiui, net ir didžiausius skausmus kęsdama katė, dažniausiai, neis ieškoti pagalbos pas žmones, o elgsis priešingai – slėpsis nuo jų, kaip kad instinktyviai elgiasi bet koks sužeistas ir pažeidžiamu tapęs gyvūnas“, – sakė U. Nedzinskaitė.
Šunims žmonių reikia labiau
O štai šunys yra bandos gyvūnai, jie socialesni, todėl prisikviesti juos artyn bus kiek paprasčiau. Be to, didžiuma šunų yra stambesni už kates, todėl jiems išgyventi be žmogaus pagalbos yra žymiai sunkiau.
Šunys praktiškai nebemoka medžioti – net ir natūraliai gamtoje šunims artimesni gyvūnai, pvz., vilkai, medžioja visa gauja, o ne po vieną.
Jei toks apie sodybą išmestas šuo pats prieina prie jūsų, greičiausiai, jis nusiteikęs geranoriškai. Jei matote, kad gyvūnas norėtų užmegzti kontaktą, tačiau nedrįsta, laikosi atokiai, apsišarvuokite kantrybe.
Gyvūnui prisiartinti prie nepažįstamo žmogaus – iššūkis, jis gali bijoti žmonių ar, galbūt, yra nuo jų nukentėjęs. Kai toks šuo prisiartina, nebandykite jo sugriebti, laikyti ir neužspeiskite į kampą – nesudarykite jam jausmo, jog jis pakliuvo į spąstus. Tiesiog retsykiais paglostykite, jei jis leidžiasi, ir leiskite jam būti šalia. Duokite maisto.
Megzdami kontaktą su gyvūnu, nekiškite savo veido prie šuns snukučio, nežiūrėkite tiesiai į akis, nesilenkite virš jo, kas gali būti suprasta kaip grėsmės, agresijos ženklas – pakaks, jei pirmam kontaktui užmegzti priešais save atkišite ranką, kad gyvūnas susipažintų su jūsų kvapu.
Jei jis prieina, galima atsargiai paliesti, paglostyti nugarą – svarbu, kad šuniui prisilietimas nebūtų netikėtas. Jei gyvūnas prisiglaudžia, jį glostydami galite jaustis saugiau, tačiau vis viena venkite staigių judesių.
Pirmosiomis pažinties valandomis neleiskite artyn mažų vaikų – nežinia, ar šuo mėgsta vaikus, o ir pastaruosius suvaldyti gali būti pakankamai sudėtinga.
„Jei gyvūnas neprisileidžia jūsų, traukiasi atatupstas, šiepia dantis ir urzgia, nesiartinkite prie jo. Tokioje padėtyje verčiau ramiai atsitraukite ir toliau gyvenkite savo gyvenimą. Galima jam kur atokiau padėti maisto.
Būkite kantrūs, nusiteikite kiek ilgesniam procesui pasitikėjimui pelnyti ir palengva gyvūnas turėtų aprimti. Visgi jei jis išlieka agresyvus ir progreso nematyti bent kelias dienas ar savaites, reikėtų tartis su žinovais ar kviestis tarnybas, turinčias kinologų, kurie moka elgtis su šunimis ir gali padėti jį sugauti bei išgabenti.
Beje, katės per jėgą savarankiškai gaudyti taip pat nepatariama, nes besigindama ji, greičiausiai, į darbą paleis nagus ir dantis.
Aštriais dantimis ir stipriais savigynos instinktais gamtos apginkluotas net ir mažas kačiukas, todėl jei gyvūnas nesileidžia sugaunamas, verčiau kviestis į pagalbą žinovus ir patiems nerizikuoti“, – patarė gyvūnų elgsenos žinovė.
Gyvūną prisijaukinome, o kas toliau?
Sėkmės atveju, jei gyvūną pavyko prisijaukinti savarankiškai, pačiam sodybos savininkui teks pasirūpinti, kur jį išgabenti.
„Jei tik yra tokia galimybė, dažnai gyvūną visam laikui ir priglaudžia jį suradę asmenys. Žinoma, prieš tai būtina parodyti jį veterinarui ar nugabenti į gyvūnų prieglaudą, kad būtų patikrinta, ar jis neturi savininkystę liudijančios mikroschemos – juk galėjo nutikti, jog gyvūnas tiesiog pabėgo, pavyzdžiui, grybaujant miške ar automobiliui trumpam stabtelėjus pakelėje.
Taip pat būtina patikrinti dingusių gyvūnų sąrašus ir paskelbti apie rastą gyvūną viešai, taip suteikiant galimybę atsiliepti šeimininkams, kurie, galbūt, ieško savo prarasto gyvūno“, – sakė B. Vaitiekūnaitė-Pliuskė.
Jei pasilikti gyvūno galimybės nėra, dėl jo priglaudimo reikėtų tartis su prieglaudomis. Dėl išmesto ir aplink sodybą, gyvenvietę valkataujančio gyvūno galima kreiptis į savivaldybes – dažna jų būna sudariusi sutartis su prieglaudomis ar kitomis panašiomis įstaigomis, kurios galėtų bandyti padėti tiek sugaunant gyvūną ir jį išgabenant, tiek surandant jam naujus namus.
Beje, būtent prieglaudos dažnai turi minėtuosius narvus gaudykles, iš kurių juos būtų galima pasiskolinti gaudant katę ar mažesnį šunelį savarankiškai.
„Visgi reikia pripažinti, jog kai eina kalba apie gyvūną, kuris nesileidžia sugaunamas, padėti jam gali būti tiesiog nebeįmanoma ir už tai atsakingi yra juos palei sodybas, kaimuose ar tiesiog vidury laukų išmetantys asmenys.
Tokiems galima priminti, jog šiais laikais vaizdo stebėjimo kameros yra įrengtos ne tik prie sodybų ar gyvenviečių, bet ir miškuose ar ūkininkų laukuose, tad už neatsakingą elgesį su gyvūnu gali tekti susimokėti nemenką baudą“, – sakė GGI vadovė.
Apie GGI
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (GGI) – nuo 2012 m. visuomeniniais pagrindais veikianti organizacija. Jos tikslas – spręsti gyvūnų gerovės problemas, jų priežastis bei didinti visuomenės sąmoningumą gyvūnų gerovės klausimais.
Kartu su savanorių komanda GGI užsiima visuomenės švietimu, nagrinėja žiauraus elgesio ir gyvūnų nepriežiūros atvejus, juos viešina, bendradarbiauja su atsakingomis institucijomis inicijuodama gyvūnų gerovę reglamentuojančių teisės aktų pakeitimus.
Praneškite apie nepriežiūros ar žiauraus elgesio atvejus info@ggi.lt.
Prisidėkite prie jų sprendimo per aukok.lt www.bit.ly/GGIaukok, PayPal www.bit.ly/GGIPayPal arba LT777300010133231565 (Swedbank).
Taip pat galite tapti nuolatiniu rėmėju www.bit.ly/GGIContribee ir www.bit.ly/GGIPatreon platformose. Dėkojama, kad nesate abejingi gyvūnų gerovei.
Žinios paruoštos Elenos Nikonovaitės-Dumpienės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
