A. Bramas: Sirgti yra normalu

Ištrauka iš lietuviškai išleistos knygos: Ajahn Brahm. Atverk širdies duris (ir kiti pasakojimai apie laimę). Iš anglų kalbos vertė Inga Bytautė. Vilnius: Tyto alba, 2019, p. 277–278. Adžanas Bramas (Ajahn Brahm) – anglų fizikas Peteris Betsas (Peter Betts), tapęs theravados budizmo vienuoliu ir daugiau nei per 30 metų gyvenimo vienuolyne Australijoje plačiai pagarsėjęs savo viešomis paskaitomis, prieinamomis ir internetu.

Kodėl sirgti yra blogai?

Per savo viešas paskaitas dažnai paprašau pakelti rankas tuos, kurie kada nors gyvenime sirgo. Beveik visi pakelia rankas. (Tie, kurie nepakelia, arba miega, arba yra nugrimzdę į seksualines fantazijas!) Tai įrodo, argumentuoju aš, kad sirgti yra normalu. Tiesą sakant, būtų labai keista, jeigu retkarčiais nesusirgtume. Tai kodėl atvykę pas gydytoją mes paprastai sakome:

– Gydytojau, ar man kas nors negerai?

Būtų iš tiesų negerai, jeigu kartkartėmis nesusirgtume. Tad protingas žmogus verčiau sakytų:

– Man viskas gerai, gydytojau. Aš ir vėl susirgau!

Kai ligą suvokiame kaip kažką bloga, tik pridedame nereikalingo streso, netgi kaltės prie ir taip jau nemalonių pojūčių. Devyniolikto amžiaus rašytojas Samiuelis Batleris (Samuel Butler) romane Erehwon vaizduoja visuomenę, kuri ligą laiko nusikaltimu ir visi ligoniai uždaromi į kalėjimus.

Vienoje įsimintinoje ištraukoje kaltinamąjį, šnarpščiantį ir čiaudintį vyrą iš dokų, teisėjas išplūdo kaip užkietėjusį nusikaltėlį. Mat jis jau nebe pirmą kartą stojo prieš teismą dėl peršalimo. Be to, pats buvo dėl to kaltas, nes maitinosi prastu maistu, nepakankamai sportavo, jo gyvenimo būdas buvo nervingas. Jis buvo nuteistas keleriems metams kalėjimo.

Kiek iš mūsų yra linkę save kaltinti dėl to, kad susirgome?

Mano bičiulis vienuolis daug metų sirgo nežinoma liga. Jis leido dienų dienas, savaičių savaites lovoje, neturėdamas jėgų išeiti iš savo kambario. Vienuolynas negailėjo nei lėšų, nei jėgų, ieškodamas gydymo būdų – tradicinių ir alternatyvių, visaip bandydamas jam padėti. Bet niekas negelbėjo.

Kartais jam atrodydavo, kad jaučiasi geriau, tad išeidavo trumpai pasivaikščioti, bet ir vėl atkrisdavo ilgoms savaitėms. Daugybę kartų visi manė, kad jis jau miršta.

Vieną dieną išmintingas vienuolyno vyresnysis sugalvojo, kaip susidoroti su šiuo rūpesčiu. Jis atėjo į sergančio vienuolio kambarėlį. Nusikamavęs vienuolis pažvelgė į vienuolyno vyresnįjį nevilties pilnomis akimis.

– Atėjau pas tave, – pradėjo vyresnysis, – visų šio vienuolyno vienuolių vardu, taip pat ir su visų mus remiančių pasauliečių pritarimu. Visų šių tave mylinčių ir dėl tavęs nerimaujančių žmonių vardu atėjau tau suteikti leidimą numirti. Tau nebūtina pasveikti.

Po šių žodžių vienuolis pravirko. Jis taip stengėsi pasveikti. Jo draugai patyrė šitiek sunkumų bandydami išgydyti jo sergantį kūną, kad jam buvo nepakeliama juos nuvilti. Jis jautėsi toks nevykėlis, toks kaltas dėl to, kad nesveiksta. Išgirdęs šiuos vienuolyno vyresniojo žodžius, jis staiga pasijuto laisvas pasirinkti: sirgti jam ar net numirti. Jam daugiau nebereikėjo iš visų jėgų stengtis, kad nors kuo nudžiugintų savo draugus. Pasijutęs nuo to atleistas jis pravirko.

Kaip jums atrodo, kas nutiko paskui? Nuo tos dienos vienuolis pradėjo sveikti.

Parengė Dainius Razauskas