P. S. Krivickas. Jauniausią Rektorių Prisimenant

Nebepasakysiu, į kurį Vilniaus rajono kolūkį mus, studenčiokus, tada atvirais sunkvežimiais nuvežė, kad padėtume sudoroti iki 1958 metų spalio pabaigos nenuimtus runkelius ar net nurauti linus (jų lauke fotografavau lituanistus).

Tokia buvo anų laikų „tvarka“: užsilikusiam derliui nuimti siunčiant moksleivius ir studentus. Nesvarbu, kad savaitei ar dviem susitrukdys jų mokslai. O mums tai kas – by tik atitrūkti nuo nuobodžios auditorijų rutinos.

Nepaslaptis – kolūkinėje aplinkoje sparčiau „klijavosi kolektyvai“, paslapčiom varyta ruginuke palaistomi. Regzdavosi pirmieji meilės romanai, kurie prie visų valdžių yra banaliai panašūs.

Vieną rudens dieną į „mūsų“ kolūkį atriedėjo prabangus tiems laikams automobilis „Pobeda“. Iš jo išlipo vairuotojas ir neaukštas vyriškis, vilkėjęs šviesiu lietpalčiu bei avėjęs guminiais „čebatais“.

Kažkas iš mūsiškių tikriausiai jį buvo matęs ansčiau ir pusbalsiu pagarbiai tarė: „Rektorius…“ Man taip pat jau buvo tekę nors ir netiesiogiai patirti dosnią Rektoriaus ranką.

Mat, priklausiau vadinamam universiteto „Internacionaliniam klubui“ ir pavasario semestro pabaigoje gavau jo pirmininko, geografijos diplomanto Kazio Šopausko pavedimą kelias dienas „pašefuoti“ atvykstančią, berods, Leningrado universiteto studentų grupę.

Paskui dar reikėjo rektoriaus vardu sukurti sveikinimą (nebepamenu kokia proga). Šiandien tai vadintųsi atstovo spaudai darbu. Už tokius „nuopelnus“ uolusis Kazimieras pasiūlė mane į turistinę Rumunijon vyksiančią jaunimo grupę. Tą pasiūlymą savo parašu patvirtino rektorius.

Rektoriaus dovana ir maliarija

Anuomet tai prilygo fantastikai. Einu sau per Bukareštą, pasirėdęs nauju tamsrudžiu kostiumu, su fotoaparatu „FED“ ant peties ir prisimenu, kas su manim buvo lygiai prieš metus.

Ogi tada, 1957-ųjų vasaros pabaigoje, susirgau maliarija ir buvau paguldytas į tarybinio ūkio „Simferopolskyj“ (Kazachstano Kokčetavo srityje) ligoninę. Vos išsikapsčiau, nes maliarija – tikrai labai „įdomi“ liga.

Štai junti, kad ima kaisti galva, supranti staigiai kylant temperatūrą. Džiūsta burna, drumsčiasi sąmonė. Baltame lubų kvadrate matai ryškėjant didžiulę tamsiai raudoną neregėto žvėries galvą su žaliomis akimis ir išdriektu ilgu liežuviu.

Vaizdinys išblėsta ėmus slūgti termometro stulpeliui, kol pagaliau sustoja ties trisdešimt penkiais laipsniais ar net dar porą dešimtųjų dalelių žemiau. Galvoje blaivu, bet silpna silpna, kad negali pajudinti nei rankų, nei kojų.

Paskui per valandą temperatūra vėl pasiekia beveik keturiasdešimt du laipsnius. Kylant, leidžiantis ir vėl kylant, leidžiantis temperatūrai, purto nuolatinis drebulys. Tai ir yra maliarija arba, liaudiškai tariant, drugys.

Porą savaičių pasikratęs maliarijos sūpuoklėse, netekau tuzino kilogramų. Juos atgavau parsiradęs į namus su normaliu lietuvišku maistu.

Rudenį sugrįžome į auditorijas, netrukus išriedėjome į atsilikusio kaimo talkas, ir tolimasis Kazachstanas su savo linksmybėmis ar blogybėmis gerokai prisimiršo.

Tačiau štai po metų vėl tenka klampoti po dažnai vėlyvo rudens lietaus merkiamus laukus prisimenant profesoriaus Jurgio Lededžio cituotą eilėraštį iš senosios lietuvių literatūros – „Čėsu ilgo lytaus“.

Vieną tokią apniukusią dieną mes ir pamatėme jaunąjį profesorių Joną Kubilių, atvažiavusį pasižiūrėti, kaip laikosi jo auklėtiniai. Tada dar nebuvo grįžę į madą nei rektoriaus grandinė, nei skeptras.

Atvykęs į kaimą, rektorius nesiskyrė nei nuo kokio nors ūkio vadovo ar žinovo. O, be to, ir pačiam Jonui Kubiliui, kilusiam iš Jurbarko krašto darbščių ūkininkų šeimos, kaimas buvo nesvetimas.

Pasidomėjęs mūsų darbais ir gyvenimo sąlygom (puiku juk buvo miegoti ant šieno prėslo), rektorius sėdo į „Pobedą“ ir patraukė į kitus ūkius, kur padėjo Universiteto studentai.

Gerai, kad nesusitiko

Net ir šiandien sunku suprasti, kaip anuometinė kompartinė valdžia davė sutikimą seniausios ir didžiausios aukštosios mokyklos vadovu skirti vos 37 metų mokslininką.

Be tokio „palaiminimo“ nevykdavo jokie paskyrimai, o ir pretendavusių į rektorystę buvo su žymiai garsesne ir ilgesne akademine praeitimi ar atvirai rodoma ištikimybe visagaliui CK (kompartijos centro komitetui).

Be to, Jonas Kubilius bet kada galėjo pakliūti valdžios nemalonėn ir net būti suimtas, jeigu viešai paaiškėtų, jog jis turėjęs ryšių su „miško broliais“. Mat, kai dėl karo veiksmų teko nutraukti matematikos studijas universitete, Jonas Kubilius nuėjo dirbti į Eržvilko vidurinę mokyklą. Joje 1944–1945 mokslo metais dėstė matematiką.

Tuo pat metu jis buvo veiklus ir energingas pasipriešinimo komunistinei okupacijai pogrindininkas, daug prisidėjo rengdamas Tauragės apskrityje partizanų Lydžio rinktinę, buvo jos štabo viršininkas, palaikė glaudžius ryšius su Saturno, Daktaro, Railos, Maželio ir kitų būrių partizanais.

Visa laimė, kad jam tada dar neteko susidurti su Juozu Markuliu, nes tuoj po karo pradėję dėstytojauti, dirbo skirtinguose, vienas nuo kito nutolusiuose fakultetuose.

Juozas Markulis 1943 metais įstojo į pogrindinę Lietuvos laisvės armiją (LLA). Tai – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis.

LLA įkurta 1941 metų gruodžio mėnesį Vilniuje. Steigėjas Kazys Veverskis, 28 metų Vilniaus universiteto teisės studentas, anksčiau mokęsis Lietuvos karo mokykloje.

Juozas Markulis 1944 metų spalį paskiriamas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėju ir vyresniuoju dėstytoju. 1944 metų gruodžio 28 dieną žūsta LLA vadas Kazys Veverskis.

Tos organizacijos archyvas patenka į NKVD rankas. Kartu su kitais LLA nariais suimamas ir Juozas Markulis. Gelbėdamas savo kailį, jis 1945 metais sutinka bendradarbiauti ir užverbuotas tampa sovietinio saugumo agentu.

Markulis pažinojo daug inteligentų patriotų, vokiečių okupacijos metais dalyvavo rezistencinėje veikloje, todėl ilgą laiką daug kam nekėlė įtarimo.

Pirmosios jo, kaip agento, užduotys buvo sekti savo katedros kolegą ir kito, VU Humanitarinio fakulteto dėstytoją istoriką, vėliau profesorių Bronių Dundulį.

Čekistų nurodymu, J. Markuklis 1946 metais įkurė neva pogrindinį Vienybės komitetą, kurio tikslas – suvienyti ir panaikinti visą ginkluotą pogrindį.

1946 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje jis surengė partizanų vadų pasitarimą, po kurio suimamas ir vėliau sušaudomas Didžiosios Kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias.

1946 m. rudenį vykdydamas čekistų užduotis, J. Markulis įkūrė Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą, kurio daugumą narių sudarė NKVD agentai.

1946–1948 m. dalyvavo bemaž visose svarbesnėse čekistų užduotyse naikinant Lietuvos partizanų vadovybę. Dėl nusikalstamos J. Markulio ir jo agentų veiklos buvo suimta 178 ir nužudyta 18 partizanų.

Tarp jų Jonas Kubilius nepateko tik todėl, kad vis aktyviau įsitraukė į mokslinę ir švietimo veiklą. Partizaninei praeičiai pridengti įstojo į komunistų partiją.

Buožės vaikas ir mokslo aukštumos

Metai po metų Jono Kubiliaus gyvenime keitėsi pareigos ir postai. Tačiau visada jis išliko pirmiausia reiklus sau ir bendradarbiams, mokantis žmonėms padėti sudėtingomis aplinkybėmis.

Antrojo pokarinio rektoriaus prof. Zigmo Žemaičio pakviestas 1946–1948 m. vadovavo parengiamiesiems kursams norintiems stoti į universitetą.

Vėliau dešimtį metų (1952–1962) buvo  Lietuvos mokslų akademijos mokslinis bendradarbis, instituto direktoriaus pavaduotojas, sektoriaus vadovas.

Tebebūdamas tose pareigose 1958 m. liepos 15 d, išrenkamas (tiksliau būtų sakyti – parenkamas) Vilniaus universiteto rektoriumi. Seniausiai Rytų Europoje aukštajai mokyklai vadovauti pradėjo, būdamas trisdešimt septynerių, kaip jauniausias tuo metu pasaulyje aukštosios mokyklos vadovas.

Jo sumanymu ir pastangomis 1979-aisiais buvo itin iškilmingai atšvęsta Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis. O juk vos prieš keliolika metų J. Kubilius bandė stoti į SSRS Mokslų akademijos Matematikos instituto doktorantūrą Maskvoje.

Buvo priimtas, o kitą dieną priėmimas atšauktas, nes Maskvą pasiekė Lietuvos kompartijos CK telegrama, kuria patarta J. Kubiliaus į doktorantūrą nepriimti – buožės vaikas, broliai susiję su miškiniais, nuteisti ir ištremti, o ir jis pats nėra patikimas…

Visgi 1957 metais – J. Kubilius Maskvoje „Steklovo matematikos institute“ apgina daktarinę disertaciją (dabar – habilituoto daktaro).

1958 m. Vilniaus univesitetas savo jaunajam rektoriui suteikia profesoriaus vardą. Greta universiteto reikalų Jonas Kubilius nuolat dalyvavo ir Mokslų akademijos veikloje.

Trejetą dešimtmečių jis buvo Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo narys (1962–1992). Lietuvos matematikų draugijos (nuo 1962) kūrėjas ir valdybos pirmininkas, Lietuvos matematikos rinkinio (nuo 1961) vienas rengėjų ir vyriausiasis redaktorius (1989–2004).

Skaitė paskaitas daugelyje pasaulio mokslo centrų. Sunku aprėpti net žinovams Jono Kubiliaus mokslinių interesų ratą. Kaip rašoma „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, akademiko tyrimų svarbiausios sritys: metrinė, algebrinė ir tikimybinė skaičių teorija, matematikos istorija Lietuvoje.

Nuo 1946 m. nagrinėjo Mahlerio hipotezę metrinėje skaičių teorijoje ir 1949 m. rado jos dalinį sprendimą.

Algebrinių skaičių teorijoje tyrė daugiamates idealiųjų pirminių skaičių pasiskirstymo problemas, išplėtojo trigonometrinių sumų ir Heko (Hecke) Z funkcijų nulių tankio tyrimo ir jo rezultatų pritaikymo būdą.

Nustatė algebrinių pirminių skaičių pasiskirstymo įvairiose erdvių srityse dėsnių, įrodė susilpnintą Landau hipotezę dėl racionaliojo pirminio skaičiaus reiškimo dviejų kvadratų suma.

Jonas Kubilius sukūrė tikimybinę erdvę aritmetinių funkcijų ir jų funkcionalų reikšmių pasiskirstymui tirti, adityviąsias ir multiplikatyviąsias funkcijas išreiškė priklausomų atsitiktinių dydžių sumomis ir sandaugomis, kreives – atsitiktiniais procesais.

Sukūrė tokių dydžių ir jų veiksmingą tyrimo būdą, įrodė didžiųjų skaičių dėsnį, nustatė ribinių skirstinių egzistavimo sąlygas ir ištyrė jų savybes, apibrėžė kai kuriuos aritmetinių Markovo procesų būdus.

Nuo 1962 m. plėtojo analizinius tikimybinės skaičių teorijos būdus, nustatė tikslius fundamentaliosios lemos, nelygybės (vėliau pavadintų jo vardu), aritmetinių Brauno (Browno) judesio modelių paklaidų įvertinimus.

Paskelbė daugiau kaip 1000 mokslinių straipsnių. Jono Kubiliaus veikalai: Tikimybiniai metodai skaičių teorijoje (1959 ²1962, rusų kalba, 1964 ²1968 ³1978 ⁴1992 ⁵1997, anglų kalba), Olimpiadinis matematikos uždavinynas su sprendimais (su kitais, 1962 ²1972), Realaus kintamojo funkcijų teorija (1970), Tikimybių teorija ir matematinė statistika (1980 ²1996), Davėme žodį ir jį išlaikysime (1994), Ribinės teoremos (1998), Antanas Baranauskas ir matematika (2001).

Vilniaus universiteto istorijos (3 t. 1976–79 lietuvių kalba, 1 t. rusų kalba, 1 t. anglų kalba) ir Matematikos terminų žodyno (1994) redaktorius ir autorių kolektyvo pirmininkas.

Kaip jis sugebėjo vienu metu atlikti šitiek daug darbų? Tą paslaptį akademikas nusinešė Amžinybėn…

Žingsniai Rektorato koridoriuje

O kur dar vadinamų visuomeninių pareigų stora našta? Vienoms rektoriaus reikėjo, kaip akademinės puošmenos, kitoms – kaip nepamainomo artojo.

Taigi, jis buvo 1958–1989 Lietuvos komunistų partijos centro komiteto narys, Lietuvos demokratinės darbo partijos tarybos narys (1990–2001), Lietuvos socialdemokratų partijos tarybos narys (2001–2005), jos garbės narys.

Sąjūdžio remiamas 1989–1990 buvo išrinktas SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992–1996 Lietuvos Respublikos Seimo narys (Lietuvos demokratinės darbo partijos frakcija). Visuomeninės organizacijos Sambūris patirtis pirmininkas (nuo 2000).

Jo pastangomis buvo suremontuoti senieji universiteto rūmai, pradėtas statyti universiteto miestelis Saulėtekio alėjoje, atgautas ir atnaujintas Šventųjų Jonų bažnyčios pastatas (jame įkurtas Mokslo muziejus).

Už savo akademinius ir visuomeninius darbus Jonas Kubilius yra pelnęs valstybinių premijų (1958, 1981), apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (1993). 2009 m. už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir pasauliniam mokslui jam buvo suteiktas Jurbarko rajono savivaldybės garbės piliečio vardas.

Daugelis vyresnės kartos žurnalistų Universiteto baigimo diplomus esame gavę iš rektoriaus akademiko Jono Kubiliaus rankų. Jis skyrė dėmesį mokomajam laikraščiui „Tarybinis studentas“ – mūsų pirmajai mokyklai ir tribūnai.

Atmintis grįžta ir prie tos pirmosios užsienio kelionės 1958-ųjų vasarą. Tegul dar į soc. lagerio šalį Rumuniją, bet vis dėl to gerokai arčiau Vakarų. Net nuo romėnų poeto Ovidijaus laikų. Jis 8-aisiais m. e. metais imperatoriaus Augusto įsakymu buvo ištremtas į Tomio miestą (dabartinę Konstancą Rumunijoje prie Juodosios jūros).

Manoma, kad Ovidijus galėjo turėti romaną su viena iš Augusto moterų. Ovidijaus tremtimi jų krašte rumunai didžiuojasi iki šiol. Po kelionės mudu su vienu jos vadovų, geografijos diplomantu Kaziu Šopausku užėjome padėkoti ir „atsiskaityti“ į Rektoratą.

Didžiuliame kabinete mus pasitiko neaukštas, bet ryžtingų judesių žmogus. Jis įdėmiai, nepertraukdamas išklausė mūsų pasakojimo. Paskui svariai tarė, kad kelionės ir bendravimas jose yra vienas geriausių pasaulio pažinimo ir saviauklos būdų.

Tada nežinojome, kad jam dar likę gyventi 53 metai, o ateityje žymiam meteorologui Kazimierui Šopauskui – vos 25-eri, nes nesulauks nė penkiasdešimties.

Šiandien jų abiejų jau nebėra, tik einant skliautuotu Rektorato koridoriumi grįžta atmintin juo praeityje vaikščioję prakilnūs žmonės. Pradedant pirmuoju XVI a. rektoriumi Jokūbu Vujeku ir menant daugybę kitų mokslo šviesulių, tarp jų ir ilgiausiai (1958–1991) rektoriavusį Joną Kubilių.

2011-ųjų rugsėjo viduryje Šv. Jonų bažnyčioje buvo minima profesoriaus J. Kubiliaus 90 metų sukaktis. „Jis vaikščiojo su lazdele, protas – visiškai aiškus. Buvo didžiulė šventė, bažnyčia pilna žmonių.

Mes, universiteto bendruomenė, 90 metų sulaukusiam savo rektoriui atidavėme pagarbą. Praėjo pusantro mėnesio – ir žmogaus nebėra. Jis pašarvotas priešais altorių – ten, kur neseniai sėdėjo, priėmė sveikinimus, klausėsi koncerto“, – pasakojo tuometinis Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka.

Pasak jo, esant rektoriumi J. Kubiliui, Vilniaus universitetas buvo nedidelė okupuotos Lietuvos sala, kurioje vyravo laisvos minties aura. Profesoriaus Benedikto Juodkos teigimu, „be Rektoriaus pastangų tokie dalykai nedaromi – norint tai daryti, reikia būti drąsiam“.

Vilnius, 2021.07.22.