Liepos 17 d. dvidešimt septintąjį kartą, senojo lietuvių-baltų tikėjimo išpažinėjai ir prigimtinės pasaulėžiūros puoselėtojai susirinko ant Šatrijos kalno švęsti protėvių Amžinos-šventos Ugnies šventės. Ji švenčiama kasmet tuo pačiu laiku, liepos trečiąjį šeštadienį. Šventę surengė Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenė „Šatrijos romuva“, Amžinos Ugnies Raudonkalnyje sergėtojai ir „Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaras“.
Šventės sumanytojas ir ilgus metus jos vykdytojas buvo „Šatrijos romuvos“ žynys ir Žemaitijos garbės krivis Adolfas Gedvilas (1935-2017). Ugnis po apeigų nuo Šatrijos kalno visus metus, iki kitos šventės, buvo ir tebėra saugoma Gedvilų namuose Ryškėnuose, vadinamuose Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaru. Iškeliavus A. Gedvilui Anapilin, jo žmona M.Gedvilienė, toliau rūpinasi ir globoja Amžinąją Ugnį savo namų-dvaro žinyčios židinyje.
A. Gedvilo didysis rūpestis buvo, kad po jo mirties kasmetinės Ugnies šventė ant Šatrijos kalno toliau vyktų. Šventės ne tik, kad vyksta, bet ir po A. Gedvilo laidotuvių, nuo 2017 metų rudens, Amžinoji Ugnis pradėta nuolatos kūrenti šalia Šatrijos kalno esančiame Raudonkalnyje. Ugnis kasdien yra užnešama į Šatrijos kalno aukurą. Šatrijos žynio svajonė, kad Ugnis sugrįžtu į savo tikruosius namus, savo amžinąją vietą ir degtų ant Šatrijos kalno, išsipildė.
Į šventę atvykstantys dalyviai buvo kviečiami atsivežti Ugnį iš tų vietų, kuriuose ji yra kūrenama. Ugnys iš Raudonkalnio Ugnumo, iš Ringaudo dvaro žinyčios ir suvežtos iš kitų Lietuvos vietų buvo sujungtos į vieną bendrą Ugnį.
Apeigą atliko „Šatrijos romuvos“ žynys Darius Ramančionis ir bendruomenė seniūnė Magdalena Gedvilienė. Buvo atnašaujama Ugniai, per ją pagerbiami mūsų protėviai bei dievai. Skambėjo giesmės, maldos šventai Ugniai, linkėjimai. Šventės dalyviai buvo kviečiami aukoti Ugniai gintaro smilkalus, grūdus, susiskaistinti šventąja Ugnimi ir parsivežti Ugnies namo. Keletas norinčiųjų buvo palaiminti eiti prigimtinio tikėjimo keliu.
Šventės metu vyko Amžinos Ugnies sergėtojų vaikų stovykla. Vaikai ne tik mokomi prižiūrėti Amžinąją Ugnį, bet ir kartu dalyvavo apeigoje, atliko apeiginius veiksmus.
Šventę savo dalyvavimu papuošė būrelis bendraminčių iš Latvijos. Jie kartas nuo karto atvažiuoja budėti prie Amžinosios Ugnies. Jie sakė, kad jiems yra labai svarbu, kad Ugnis kūrenasi ir savo dalyvavimu išreiškia pagarbą ir palaikymą. Latvijos dievturiai, Jelgavoje, sekdami Raudonkalnio Ugnies sergėtojų pavyzdžiu nuo šio pavasario taip pat pastoviai palaiko Amžinąją Ugnį. Tiesa, kol kas Ugnis dega tik žvakėje, tačiau su viltimi, kad kada nors degs ir gyvai.
„Žemaičių alkos“ žynys Augustas Narmontas su bendraminčiais atvežė Ugnį iš Šventosios. Aukodamas Ugniai gintaro smilkalus kvietė tylos minute pagerbti Anapilin iškeliavusius Žemaitijos žynius Adolfą Gedvilą ir Kęstutį Juškį.
Į šventę taip pat atvyko Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ Krivė Inija Trinkūnienė. Ją lydėjo keletas apeiginio folkloro grupės „Kūlgrinda“ narių. Krivė su atnaša ir malda kreipėsi į Ugnį ir kvietė visus apsijungti į darnos šūkį. Nuskambėjo „Kūlgrindos“ nauja giesmė sukurta žemaičių tarme Šatrijos kalno Amžinosios Ugnies puoselėtojams „Šatrijos Ugnis“.
Saulės vartų romuvos vaidilė A.Jodkonė atvežė Ugnį iš Rumšiškių, iš neseniai ten vykusios Saulės šventės aukuro. Sujungdama ugnis ji linkėjo bendrystės darnos ir meilės.
Vyriausioji amžiumi Romuvos bendrijų vaidilė Marija Pečkienė Ugnį atvežė nuo „Kauno santakos romuvos“ aukuro. Sakydama maldą Ugniai, ji linkėjo, kad valstybė pagaliau pripažintų Romuvą ir mūsų tikėjimą.
Po šventės visi buvo kviečiami ant Raudonkalnio prie suneštinio vaišių stalo. „Žemaičių karaliaus dvaro šeimininkė“ M. Gedvilienė kaskart svečius vaišina žemaitišku patiekalu.
Besivaišindami visi bendravo, dainavo, sakė kalbas. Išsiskirstydami bendraminčiai dėkojo vieni kitiems už dalyvavimą šventėje, bendrystę, kvietė vieni kitus į svečius.
Kita šventė bus švenčiama rugpjūčio 15 d. – deivės Žemynos šventė – Žolinė.
” Šventę surengė Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenė ” Daugeliui kyla klausimas: Kas tie baltai ? Kodėl kažkieno ? Kodėl ne Savo tikėjimo ? Na, jei suprantat ką noriu pasakyti…
„senojo lietuvių-baltų tikėjimo išpažinėjai ir prigimtinės pasaulėžiūros puoselėtojai“ – pernelyg daug žodžių, ar ne laikas būtų apibrėžti trumpai ir aiškiai? Argi pasaulėžiūra nėra tikėjimo dalis? Jei taip, tai kam tas pasikartojimas?
Būtent: Savas tikėjimas esti tik vienas. Svetimų daugybė. Pasakyti : Baltų tikėjimas – padėti į tą pačią lentyną , kur krišnaistai, jahovistai ir tt. Arčiausia būtų prigimtinis, bet to irgi daugelis nesupras. Kodėl bijoma Savas, ne svetimas, tikėjimas ? Tiesiog, norima, kad tai taip ir liktų privati sekta ?
Sakyciau bendrinis pavadinimas trumpiausiai tariant ir teisingiausiai yra Aisciu ainiai. Baltu savoka kazkoks vokietis sugalvojo pries pora simtu metu tai kazkoks naujadaras. Aistijai yra senesne savoka. Kalbant toliau Romuva, Dievturiai yra tik sakos irgi naujadarines sitoje Aistiju istorijoje. Pagalvojau dar galetu buti tokia saka Saulenai, tie kur ugni garbina. Jug pagrindinis ugnies ir givybes saltinis zemeje yra Saule, net Perkunas tiek ugnies neturi. Jei Satrijos Romuva butu atskira saka ir vadintusi Saulenais gal butu zingsnis i ateity? Aisciu ainiu medzio auginimas.
Nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai iš tolimosios Čikagos Aisčių palikuonių bendruomenės: BŪKIME VIENINGI IR TVIRTI, GINADAMI IR SAUGODAMI MŪSŲ TAUTĄ IR TAIKŲ KRAŠTĄ. Mielieji, pasaulio SNO paskelbė – 2021-2030 METŲ TAUTŲ IR VALSTYBIŲ, ŠEIMŲ NAIKINIMO PLANĄ IR JĮ JAU VYKDO. Mūsų mažai tautelei, reikia visomis galiomis vienytis, kad tikrąja ta žodžio prasme APSIGINTUME NUO NAIKINIMO, KAD IŠLIKTUMĖME. Tvėrėjo palaimos ir DARNOS linkime visiems. Su meile ir pagarba Aistis Krivaitis
manau,ugnis turi buti ir buvo deginama ne ant akmenu ,o salia, arba apdeta akmenais ratu.Degindamas ant akmens – gadini ta akmeni,ir sventa akmeni jei jis jau ten.Ir matosi,vienos zynes pavarde pagal siu laiku mada , tai kur tada tradicijos.Nelaikykit piktu,sekmes visiems.