Pirmadienis, 2 birželio, 2025
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra Istorija

Č. Iškauskas. Kaip jie Stalino saulę vežė…

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt
2021-07-11 23:13:55
8
Sovietų Lietuva | wikipedia.org nuotr.

Sovietų Lietuva | wikipedia.org nuotr.

1940-ųjų birželis ir liepa buvo rimtas išbandymas Lietuvos valstybingumui ir nepriklausomybei. Sovietų ultimatumas, po to sekusi okupacija, trėmimai, valstybės institucijų likvidavimas, Liaudies seimo rinkimų spektaklis, „saulės iš Rytų“ gabenimas… Kaip tai išlaikė mūsų kūrėjai, intelektualai? Siūlau prieš septynerius metus knygoje „Paaukota Lietuva“ skelbtą straipsnį, kuris šiek tiek pataisytas.

Kiekvienais laikais meno žmonės, intelektualai, taip pat ir kūrėjai rašytojai nebuvo atsiriboję nuo politinės sistemos, santvarkos ir valdžios. Vienus paviliodavo aukšti postai, kitus – geras atlygis, treti į politiką nueidavo nusivylę savo kūrybine potencija, konjunktūra, o gal savo ar ne savo valia. Ne išimtis juk ir Sąjūdžio arba šie laikai…

Vienas prieštaringiausių laikotarpių Lietuvos rašytojų gyvenime – laikotarpis po Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto paskelbimo iki jos praradimo per pirmąją sovietinę okupaciją 1940 m. ir, žinoma, pokaris. Kitaip sakant, gūdus stalininis amžius, tapęs rimtu dvasios išbandymu ne tik didžiosios Sovietų Sąjungos kūrybiniam elitui, bet ir Lietuvos rašytojams. Dalis jų neatlaikė sovietinės sistemos kerų.

Sunkus išbandymas valdžia

Šiek tiek mūsų istorijos abėcėlės. 1940 m. birželio 14 d., kai Vokietijos kariuomenė užėmė Paryžių, Sovietų Sąjunga pajuto pavojų ir tuojau pat įteikė ultimatumą Lietuvai, kuri per 10 val. turėjo sutikti sudaryti naują, sovietams priimtiną Vyriausybę ir įsileisti antrą Raudonosios armijos kontingento dalį. Ultimatumo įteikimas buvo tik formalus žingsnis, nes SSRS jau buvo numačiusi okupuoti Lietuvą. Užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas, įteikdamas ultimatyvią notą, sakė: „Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, mūsų kariuomenė rytoj vis tiek žengia į Lietuvą”. Jau buvo aišku, kokį sprendimą Lietuvos vyriausybė priims birželio 15-osios naktį ir kokį atsakymą ryte praneš V. Molotovui.

Tą pačią 1940 m. birželio 15 d. SSRS kariuomenė kirto Lietuvos sieną ir okupavo visą šalį. Netrukus į Kauną atvyko SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas bei didelė grupė NKVD darbuotojų. Vietiniams padedant jie pradėjo formuoti Maskvai ištikimą Vyriausybę.

Ministras pirmininkas ir, pabėgus Antanui Smetonai, laikinasis prezidentas Antanas Merkys buvo priverstas perduoti valdžią Justui Paleckiui, kuris, konsultuodamasis su V. Dekanozovu ir SSRS įgaliotuoju pasiuntiniu Nikolajus Pozdniakovu, 1940 m. birželio 17 d. sudarė naują Vyriausybę.

Reikia pripažinti, kad ji susidėjo iš dviejų priešingų stovyklų – iš tautiškai nusistačiusių žmonių, kurie Maskvai buvo reikalingi tik todėl, kad naujoji Vyriausybė turėtų pasitikėjimą Lietuvos visuomenėje, ir įsitikinusių komunistų. Pirmajai grupei priklausė trumpai ministru pirmininku buvęs prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, finansų ministras inžinierius Ernestas Galvanauskas ir krašto apsaugos ministras divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Daugeliu atvejų juos palaikė tarpines pozicijas užėmę žemės ūkio ministras Matas Mickis ir švietimo ministras Antanas Venclova. Antrai grupei priklausė teisingumo ministras Povilas Pakarklis, vidaus reikalų ministras Mečys Gedvilas ir sveikatos apsaugos ministras dr. Moisiejus Leonas Koganas.

Garsaus dramaturgo klajonės

Čia mums įdomios dvi kūrybiniam elitui priklaususios asmenybės – prozininkas ir dramaturgas V. Krėvė-Mickevičius bei rašytojas A. Venclova. Apie pastarąjį mes žinome išties nemažai, o pirmasis – dzūkas iš Subartonių, mokęsis kunigų seminarijoje, studijavęs slavistiką ir filosofiją Kijeve, Lvove, dėstęs rusų kalbą, literatūrą ir budizmą Baku, buvęs ten konsulu, Vilniuje slapta vedęs savo mokinę iš Baku atsivežtą gražuolę žydaitę ar Kaukazo karaimę Rebeką Karak (priėmusi katalikų tikėjimą ji gavo Onos Marijos vardus). Tolesnė jo veikla klostėsi Lietuvoje: organizavo Klaipėdos sukilimą, draugavo su Antanu Smetona, buvo net vienas iš Tautininkų sąjungos įkūrėjų, derėjosi su SSRS dėl Vilniaus išvadavimo iš lenkų okupacijos.

Po A. Merkio trumpai ėjo ministro pirmininko pareigas, tačiau, 1940 m. liepos 1 d. po derybų su V. Molotovu supratęs, kad Lietuvai nepavyks išvengti okupacijos, atsistatydino. Kaip tik tą dieną marionetinė Vyriausybė paskelbė rinkimus į Liaudies seimą, o liepos 6 d. – Seimo rinkimų įstatymą.

Gi liepos 7 d. uolusis Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus patvirtino „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“. Būtent su jo palaiminimu prasidėjo politinės represijos.

Vokiečių okupacijos metais V. Krėvė-Mickevičius buvo tardomas gestapo, bet neįtiko ir grįžusiems sovietams: 1946 m. Lietuvos SSR liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas jį formaliai atleido iš Mokslų akademijos prezidento pareigų, atėmė jos tikrojo nario vardą ir kartu su Mykolu Biržiška paskelbė „tėvynės – Sovietų Sąjungos išdavikais“. Bet tuomet jau dveji metai, vengdamas bolševikinių represijų, su šeima jis buvo pasitraukęs į Vakarus.

Savo kūryboje, kuri pasižymi tautine senovine istorijos stilistika, V. Krėvei-Mickevičiui pavyko išvengti ditirambų sovietinei sistemai, tuo tarpu A. Venclova ir kiti to meto literatūros klasikai atidavė didesnę ar mažesnę duoklę okupacinei valdžiai.

Liaudies seime – ir sovietams ištikimos kūrėjos

Rinkimai į Liaudies seimą buvo numatyti 1940 m. liepos 14 d., Vyriausiajai rinkimų komisijai vadovavo Vladas Niunka. Rinkimai nebuvo populiarūs, todėl dėl mažo balsavusių skaičiaus jie buvo pratęsti dar vienai – liepos 15 dienai. Per naktį į balsavimo urnas buvo primesta kai kur net daugiau biuletenių negu buvo rinkėjų. Išrinkti buvo visi 79 iškelti kandidatai. Tarp išrinktų buvo nemažai ir kūrybinių asmenybių: kultūros veikėjas, spaudos ir radijo darbuotojas Juozas Banaitis, rašytojai Petras Cvirka, Liudas Dovydėnas, Liudas Gira, tas pats A. Venclova, Justo Paleckio žmona mokytoja Genovaitė Paleckienė, operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė ir kiti.

Liepos 23-ąją išrinkta 20 įgaliotinių, kuriems buvo patikėta „kilni“ misija – perduoti SSSR Aukščiausiajai Tarybai „Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį“ (rugpjūčio 3 d. prašymas buvo patenkintas, ir Lietuvos SSR buvo inkorporuota į SSRS sudėtį). Tarp tų įgaliotųjų pateko ir poetė Salomėja Nėris. Tai jie ir parvežė Stalino saulę, savo kaitra išėsdinusią gilią žaizdą tautos dvasioje…

Literatūrologė, eseistė dr. Solveiga Daugirdaitė, radijo paskaitoje nagrinėjusi lietuvių rašytojų-moterų likimą ankstyvuoju sovietmečiu, atkreipė dėmesį, kad nuo seno jų skaičius tarp rašytojų buvo nedidelis (prieš Antrąjį pasaulinį karą iš 100 Lietuvos rašytojų draugijos narių tebuvo 16 moterų; 1957 m. biografijų sąvade „Tarybų Lietuvos rašytojai“ iš pateiktų 63 kūrėjų tik 8 moterys), o ir žymiausios klasikės dažniausiai buvo negailestingos socialinės kritikės, užjautusios vargšus, pašiepusios bajorus, simpatizavusios kairiųjų idėjoms. Tik dvi iš jų tarpukariu pasiekė kūrybos viršūnę – tai Salomėja Nėris ir Ieva Simonaitytė. 1944 m. vasarą, bėgdami nuo sovietų, iš Lietuvos pasitraukė 78 rašytojai – apie 80 proc. visų jų, tarp jų – septynios LRD narės.

S. Nėris nepatyrė pripažinimo džiaugsmo ir ramybės

S. Nėriai (Bačinskaitei – Bučienei) teko tikrai nelengva dalia. S. Daugirdaitė rašė, kad ryškiausia tarpukario poetė S. Nėris nepatyrė pripažinimo džiaugsmo ir ramybės: ji mirė vos karui pasibaigus ir tapo parankia sovietinės rašytojos emblema, nutylint aspektus, nepriimtinus sovietų valdžiai: karo metais Rusijos gilumoje rašyti Lietuvos ilgesiu persunkti eilėraščiai išspausdinti tik 1957 m. „Raštuose“, o jos paskutinis rinkinys „Prie didelio kelio“ autentišku pavidalu pasirodė tik 1994-aisiais. Atsiminimuose minima, jog 1945 m. mirtinai sergančiai poetei buvo atneštas jos naujas rinkinys, kurį ji stūmusi nuo savęs: jis išėjęs optimistiniu pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“ ir perredaguotas pagal to meto standartus.

Vis dėlto S. Nėris tapo jausmingos ir melodingos rašytojos simboliu ir pateko į visus žymiausių XX amžiaus rašytojų dešimtukus, sudarytus praėjusio šimtmečio pabaigoje. Jos populiarumą lėmė ne tik jos lyrikos, sunkiai išverčiamos į kitas kalbas, kaip ir didžioji dalis poezijos, magija. Neabejotinai turėjo reikšmės ir jos asmenybė, pilna dramatiškų prieštaravimų: už „tarybinės rašytojos“ etiketės slypėjo aiškiai matomas žmogus – impulsyvi graži moteris, katalikiškoje šalyje skelbusi laisvą meilę ir pagal V. Dekanozovo nurodymą parašiusi „Poemą apie Staliną“, perskaitytą 1940 m. rugpjūčio 8 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, inkorporuojant Lietuvą į SSRS, besiblaškanti ideologijose (nuo katalikybės iki komunizmo), romantiškai maksimalistinių idealų skelbėja (moters esmė – meilė), romantiškai ir mirusi jauna.

1941 m. liepos pabaigoje S. Nėris su ketverių metų sūnumi Sauliumi-Balandžiu, bėgdama nuo vokiečių per Zarasus, Daugpilį, Velykije Luki, Rževą pasitraukė Rusiją, o netrukus iš Maskvos išvažiavo į Penzą. Čia ji parašė ryškiausius savo „sovietinius“ eilėraščius „Sakalai broleliai”, „Tėvynė”, „Kareivio motina”, „Partizanai miškuos” ir kitus, aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su kitais Stalino saulę parvežusiais lietuvių rašytojais Liudu Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venclova. Grįžusi į okupuotą Lietuvą, politine veikla jį jau neužsiiminėjo, o 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje mirė nuo kepenų vėžio. Jos sūnus skulptorius Saulius Bučas, šį talentą paveldėjęs iš tėvo Bernardo Bučo, mirė 2007 m. vasarį, sulaukęs 69-rių.

Duoklė atiduota įvairiai

Taigi, pokaris rašytojams irgi buvo sunkus išbandymas šlove, postais ir pinigais. Savo duoklę sovietinei santvarkai atidavė ne tik talentingas rašytojas ir kartu aktyvus sovietų valdžios atstovas Liudas Gira, 1940 m. išleidęs poemą „Stalino LTSR konstitucija“, sovietinio Lietuvos himno žodžių autorius, iki šiol nevienareikšmiškai vertinamas A. Venclova, bet ir garsus kultūrininkas ir publicistas Liudas Dovydėnas, 1949 m. pasitraukęs į Vakarus ir tik 1998 m. grįžęs į Lietuvą, bet praregėjęs ir dviejose atsiminimų knygose atskleidęs stalinizmo nusikaltimus lietuvių tautai ir žmonijai (dr. Aldona Kačerauskienė laikraštyje „XXI amžius“ rašė, kad L. Dovydėnas sovietmečiu buvo paskelbtas liaudies priešu, stengtasi nutylėti jo gausią kūrybą; nebuvo ji minima nei vidurinėse, nei aukštosiose mokyklose, o vienintelę jo knygą, apsakymų ir novelių rinkinį „Sugrįžimas“ 1988 m. išleido „Vagos“ leidykla).

Tą bjaurią duoklę atidavė ir tokie literatūros korifėjai kaip Paulius Širvys, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius – kiekvienas savaip išjautęs, išgyvenęs, savitomis meninėmis priemonėmis, skikrtingais brandos laikotarpiais.

Įdomu, kad V. Lenino gimimo dienai skirtame komunistiniame laikraštyje „Tiesa“ 1987 m. balandį, kai Lietuvoj jau dvelkė Atgimimo vėjai, buvo paskelbtos pastarosios Lietuvos literatūros garsenybės dar penktajame dešimtmetyje rašytos eilutės:

Šiandien, Lenino gimimo dieną,
visą dieną apie jį galvosiu:
peržiūrėdamas rytinį laikraštį,
apie jį galvosiu;
imdamas į ranką duonos riekę, apie jį galvosiu;
palydėdamas dukrelę į mokyklą, apie jį galvosiu;
ir matydamas: kaip stato naują namą,
apie jį galvosiu;
kaip aukštai virš miesto skrenda reaktyvinis lėktuvas,
apie jį galvosiu;
kaip šeima į naują butą kraustosi
ir sunkvežimy moteris prilaiko fikusą –
jo lapai tartum vėliava plevena,
apie jį galvosiu…

Neskubėti smerkti

Bet neprisiimame sau teisėjo ar kaltintojo vaidmens. Galbūt laikmetis reikalavo lankstumo, sugebėjimo išgyventi, išlaukti savo valandos, kai galėsi laisvai prabilti visu balsu, visa sąžine. Galų gale turėtume skirti tuos, kurie kentėjo savo kūrybinėje nelaisvėje, vilkdami dar ir politinį lažą, kurie buvo mulkinami, pagaliau supratę ir išpirkę savo kaltę, ir tuos, kurie tai darė pataikaudami, atnešę žalą žmonėms ir tautai, patys nesuvokdami ar tyčia šlovinę agresorių ir okupantą, taip atitolinę išsiilgtą laisvės dieną ir suteikę kančių kitiems.

Gal gyvenkime taip, kaip sakoma Naujajame testamente: „Neteisk ir nebūsi teisiamas“? Ar šis Kristaus mokymas tinka visiems laikams ir visiems atvejams? Ko gero.

Taip ir girdžiu, kaip krebžda aštri rašytojo plunksna, braukdama per popieriaus lapą, lyg per neužgijusią tautos žaizdą…

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. Č. Iškauskas. V. Dekanozovas – susitepęs Stalino emisaras
  2. Č. Iškauskas. 1940–ieji: kas mėtė gėles po rusų tankais?
  3. Č. Iškauskas. Kaip L. Berija lietuvišką nacionalizmą skatino
  4. Č. Iškauskas. Kaip J. Staliną užliūliavo nacių propaganda…
  5. Č. Iškauskas. 1939-ųjų mėsmalė: mokomės iš nuoskaudų
  6. Č. Iškauskas. Kaliningradas – Lietuvos sudėtyje. Vilioja?
  7. Č. Iškauskas. 1939-ųjų pasirinkimas: tarp kūjo ir priekalo
  8. Č. Iškauskas. 16-oji lietuviškoji divizija: J.Stalinas nepasitikėjo lietuviais…
  9. Č. Iškauskas. Juodasis 1940-ųjų birželis: galėjome priešintis dvi savaites
  10. Č. Iškauskas. Birželio sukilimas: kas žadina mūsų kaltės jausmą?
  11. Č. Iškauskas. Karaliaučiaus kraštas: baltiškieji vietovardžiai pro istorijos brūzgynus (II)
  12. Č. Iškauskas. Atgaila. Kas būdinga homo sovieticum ir lietuvio mentalitetui?
  13. Č. Iškauskas. Sunkus ano meto pasirinkimas: sovietai, naciai, nepriklausomybė?
  14. Č. Iškauskas. 1914 m. tapo 1939 m. nusikalstamo pakto repeticija
  15. Č. Iškauskas. Knygų mugė – tai gyvenimo mugė… (pirmadienio mintys)

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pastabos 8

  1. Antanas says:
    4 metai ago

    Jėzus dar sakė: “Kas yra be nuodėmės, tegul pirmas meta į mane akmenį.”

    Atsakyti
    • Pajūrietis says:
      4 metai ago

      Nepažįstu jo. Kur ir kada jis taip pasakė?

      Atsakyti
  2. Kažin says:
    4 metai ago

    Gal daugiau apie tuos laikus sužinotume, jeigu Iškauskas papasakotų, ką Smetona strategiško vaizdavo tuo, kad nuo 1939 metų spalio 10 d. iki 1940 m. birželio 14 d. nei pats nesikraustė, nei valdžios nekraustė į sostinę Vilnių. Ar tuo ir toliau nedemonstravo, Maskvai, pasauliui, kad Vilnius kaip buvo, taip ir yra jo laikomas Lenkija… Gal dėl šios priežasties V. Molotovas Maskvoje įteikdamas Užsienio reikalų ministrui K. Urbšiui ultimatumą ir metė priekaištą: “Chvatit vam Litvu prodavatj”…
    Manau, kad 8 mėnesius besitęsęs valstybės nesikėlimas į Vilnių turėjo ne paskutinį vaidmenį būtent tokiems, o ne kiek kitokiems įvykiams ar jų vykimo laikui…

    Atsakyti
    • Žemyna says:
      4 metai ago

      Mes niekaip neįlipsime į to meto jų dėvėtą kailį, neperprasime to meto situacijos. Negalėjimas nusikratyti pykčio, asmeninės neapykantos jausmo dėl to meto klaidingų žingsnių trukdo gyventi, teisingai vertinti padėtį ir spręsti ŠIANDIEN.
      Sąjūdį kūrę žmonės, jau beveik išėjusi karta, asmeniškai kiekviena savo kūno ląstele patyrusi padarinius galimų tarpukario klaidų ir tikrų sąmoningų išdavysčių, bei gyvenimą ir kovą okupuotoje Lietuvoje, išsaugojo neapykantos neapnuodytą širdį ir protą. Ir tai davė rezultatą. Pasimokykime iš jų?
      Kitaip galime patys sau pakenkti nepastebėję, kas ŠIANDIEN mūsų panosėje vyksta – net lyg ir smulkmena gali virsti didžiule tragedija, už kurią ateities „Kažin” prakeiks mus visomis įmanomomis nelaimėmis.

      Atsakyti
      • Kažin says:
        4 metai ago

        Tai kur čia tos asmeninės neapykantos jausmas, čia faktai kalba, rodantys kas kuo buvo. Juk Prezidento nesikėlimas į Vilnių, kai 19 metų Tautos demonstruota: “Mes be Vilniaus nenurimsim”, negali būti suprantama kaip Lietuvos interesas.
        Tai į ką dabar virto santykiai su Baltarusija lygiai taip pat negali būti suprasta kaip Lietuvos interesai, juk Baltarusija nei demokratijai, nei lietuvybei Lietuvoje nebuvo jokia kliūtimi, atvirkščiai ji Lietuvai buvo natūralia užuovėja tiek nuo Rusijos, tiek nuo Lenkijos vėjų… Akivaizdu, kad Lietuvos ir Baltarusijos kaimyniškas sugyvenimas yra politinė ir ekonominė jėga regione, sunkiai pajudinama tiek vienų, tiek kitų. Ar ne dėl to randasi ir kaimynių sukiršinimo tarpusavyje interesai…

        Atsakyti
        • Žemyna says:
          4 metai ago

          Taip, kiršinimo buvo, yra ir… bus? Yra tuo suinteresuotų. Ir dezinformacijos, ir klastingų patarimų. Kam pačiai kišti rankas į ugnį, jei gali paskatinti karštakošį, norintį tapti reikšmingu? Jis prisidirbs, o jo veiksmų atneštą naudą (o Lietuvai žalą) – patarėjas ar dezinformatorius paims.
          Kaip dainavo Aznavūras:
          Tak už byvajet, tak už vychodit,
          kto-to teriajet, a kto-to nachodit
          o kaltinamas ne tikrasis šios pjesės scenarijaus autorius, o pagrindinio vaidmens troškęs atlikėjas

          Atsakyti
    • Pajūrietis says:
      4 metai ago

      Kažin: geras klausimas, nes kartais labai panašu, kad istorija vienaip ar kitaip šiuo metu kartojasi. Praeities klaidų ar nusikaltimų užglaistymai tiesiogiai pateisina šių dienų klaidų ar nusikaltimų užglaistymus.

      Atsakyti
      • Žemyna says:
        4 metai ago

        SUTINKU – išsiaiškinti ramiai, dalykiškai BŪTINA- kad nepakartotume senų,išvengtume naujų ateities klaidų, kad iš tolo užuostume spąstus. RAMIAI, kaip bet kokį MOKSLINĮ TYRIMĄ darant.
        Reikalas tas, kad, kai skaitytojai iš dažnai kartojamų kaltinamojo pobūdžio tekstų pajunta spinduliuojant stiprius neigiamus jausmus, gal net asmeninę nuoskaudą ar neapykantą, nesuvestas sąskaitas, ar pan., dalis jų nustoja visu tekstu tikėti, netgi ta dalimi, kuri tikrai verta dėmesio. Todėl neverta vis kartoti aistringų asmeninių kaltinimų, juolab, kai psichologinis klimatas ir taip įkaitęs.
        Gaila, kad neturėjau galimybės užsirašyti istoriko pasisakymo per radiją gal prieš porą savaičių apie tą metą. Klausiau, ir galvojau – ar girdi tai Kažin – ten buvo atsakymai į jo keliamus klausimus ar kaltinimus. Deja, neprisimenu nei jo pavardės, nei radijo stoties, kur jo pasisakymą girdėjau. Buvo paaiškinta ir dėl santykių su PL , ir dėl Vilniaus, RU ir kt.
        Viena iš priežasčių dabartiniu žvilgsniu nelogiškais ar nepateisinamais atrodančių jo poelgių buvo parsidavėliai vyriausybėje. Juk tai savaime reiškė ir dezinformaciją (tiek jį informuojant, tiek jo pavedimus iškraipant), ir veikimą prieš jį (kad ir kariuomenės nepaklusimas). Taigi, tai buvo veiksmai, kuriuos jis įvykdė įvarytas į kampą tiek savų, tiek tarptautinės padėties. Iš jo buvo atimta bet kokia galimybė žinoti, spręsti, vadovauti, įgyvendinti tokius veiksmus, kokie tada buvo reikalingi ir teisingi. Sakyčiau – teoriškai prezidentas, praktiškai nušalintas. Kaip savo lietuviai – nulokdaunintas.
        Todėl manau, jog pačius veiksmus, situaciją būtina nagrinėti. Bet – VEIKSMUS, O Smetoną dėl išdavystės, bailumo ar dar ko kaltinti – tam reikia turėti visus įrodymus, jog visi veiksmai, dėl kurių yra kaltinimas, jo laisva valia pasirinkti, be jokios profesionalios klastos, apgaulės iš šalies.
        Kad atsitiktų stebuklas, ir prisiminčiau, kieno tai buvo pasisakymas! – Su to istoriko pagalba galima būtų pradėti rimtą to meto įvykių tyrimą tikslu nekartoti klaidų. Man jo balsas lyg ir negirdėtas – ne iš tų, kurie visada prie „nacionalinio” mikrofono. Juk ir dabar, kaip ir tada, tiek suinteresuotų, kad mes neturėtume savo šviesulių, savo autoritetų (nei kalbininkų, nei visuomenės veikėjų, nei politikų, nei karių), kad tarpukario gėdytumės, apskritai kad jaustumės nevykėlių ir nusikaltėlių tauta, per klaidą žemėje tarp aukštos civilizacijos tautų atsidūrusi. Todėl vaikščiotume akis nudelbę ir angliškai kalbėtume, kad niekas tautybės neatspėtų.

        Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos

Prezidentas susitiko su V. Zelenskiu
Lietuvoje

Prezidentas susitiko su Ukrainos vadovu V. Zelenskiu

2025 06 02
Seimas
Lietuvoje

Šią savaitę Seimas išklausys Prezidento metinį pranešimą

2025 06 02
Atnaujintas kelias | sumin.lrv.lt nuotr.
Lietuvoje

Prasti keliai ne tik vairuotojų galvos skausmas

2025 06 02
Vilniaus viršūnių susitikimas | alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.
Lietuvoje

Vilniaus viršūnių susitikime – dėmesys gynybai (nuotraukos)

2025 06 02
Degalinė | pixabay.com nuotr.
Lietuvoje

Verslas prašo valdžios apsaugoti nuo azijietiškų degalų klastočių

2025 06 02
Gintautas Paluckas
Lietuvoje

Liberlų frakcija kviečia Gintautą Palucką

2025 06 02
Policija | policija.lrv.lt nuotr.
Lietuvoje

Birželį numatyti policijos patikrinimai

2025 06 02
Panevėžio paplūdimys
Gamta ir žmogus

Panevėžio paplūdimiai jau laukia poilsiautojų

2025 06 02

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Išminčių įstatymai... apie Vilniaus viršūnių susitikime – dėmesys gynybai (nuotraukos)
  • Rimgaudas apie Vilniaus viršūnių susitikime – dėmesys gynybai (nuotraukos)
  • nepaprastai apie D. Kuolys. Lietuvių laisvės kovos: 1863–1864 metų sukilimo patirtys (I)
  • Tomas Jakutis apie Z. Vaišvila. Kur mus vedate?

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Prezidentas susitiko su Ukrainos vadovu V. Zelenskiu
  • J. Vaiškūnas. R. Jankūnas: Kas kalba Lietuvos vardu?
  • Šią savaitę Seimas išklausys Prezidento metinį pranešimą
  • Prasti keliai ne tik vairuotojų galvos skausmas

Kiti Straipsniai

Parodos vizualizacija 2025 m. | dail. J. Zovės darbas

Kviečia virtuali paroda, skirta prof. Zigmui Zinkevičiui

2025 05 29
Romas Kalanta. [1970–1972 m.]

Vytauto Didžiojo karo muziejuje – pokalbis su istoriku Gintautu Terlecku „Jaunojo pasipriešinimo galia (1972-1990)“

2025 05 11
Kudirkos Naumiestyje P. Sederavičiaus sukurtos skulptūros | A. Valinskienės, K. Bubelienės nuotr.

Z. Tamakauskas. Žvilgsnis į Suvalkijos kraštą, kuriame buvo sukurtas Lietuvos himnas

2025 04 30
Adolfas Ramanauskas-Vanagas | Varėnos rajono savivaldybės nuotr.

A. Ramanauskaitė-Skokauskienė. Diena, nuo kurios iš pagrindų pasikeitė Adolfo Ramanausko-Vanago gyvenimas

2025 04 25
Salomėja Nėris 1940 m.

K. Stoškus. Apie tautos poetę, išdavystę ir desovietizacijos politiką? (IV)

2025 04 13
Salomėja Nėris

K. Stoškus. Apie tautos poetę, išdavystę ir desovietizacijos politiką? (III)

2025 04 12
Salomėja Nėris

K. Stoškus. Apie tautos poetę, išdavystę ir desovietizacijos politiką? (II)

2025 04 11
Salomėja Nėris. Fotokopija iš studijų knygutės

K. Stoškus. Apie tautos poetę, išdavystę ir desovietizacijos politiką? (I)

2025 04 10
Č. Iškauskas. Chaoso iš nesantaikos nešėjai | Asociatyvi Freepik nuotr.

Č. Iškauskas. Chaoso iš nesantaikos nešėjai

2025 02 17
Lankytojų atnešti daiktai | S. Samsono nuotr.

Istorijų namai kviečia apsivalyti nuo sovietinę okupaciją primenančių daiktų

2025 02 12

Skaitytojų nuomonės:

  • Išminčių įstatymai... apie Vilniaus viršūnių susitikime – dėmesys gynybai (nuotraukos)
  • Rimgaudas apie Vilniaus viršūnių susitikime – dėmesys gynybai (nuotraukos)
  • nepaprastai apie D. Kuolys. Lietuvių laisvės kovos: 1863–1864 metų sukilimo patirtys (I)
  • Tomas Jakutis apie Z. Vaišvila. Kur mus vedate?
  • Redakcija apie 5 dalykai, kuriuos verta žinoti prieš užsisakant kelionę iš kelionių organizatoriaus
 
 
 
 
 
Kitas straipsnis
Tinkamiausias laikas pasirūpinti investicijomis namo statyboms

Kokį būstą renkasi lietuviai?

Sekite mus Feisbuke

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt su Jūsų parama – už lietuvišką Lietuvą!

 fs22 mods | ket testai | Farming Simulator 25 mods | Inbank vartojimo paskolos | FS25 | fs25 mods | DARBO SKELBIMAI | lėktuvų bilietai

 

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai