Galima manyti, kad didžiajam mūsų dainiui Kristijonui Donelaičiui savaip pasisekė. 1945 m. sugriautojoje Mažojoje Lietuvoje pavyko aptikti jo rankraščių.

Sovietinės okupacijos dešimtmečiais niokotoji Tolminkiemio bažnyčia vis tik nebuvo visai nušluota nuo žemės paviršiaus, neatsidūrė kokiame kariniame poligone kaip kareivų pamėgtas taikinys bombardavimams.

Vokietijoje prisiglaudę Donelaičių giminės palikuonys (H. Donalies, F.W.L. Venau (Wenau) ir kiti) surinko žinių apie K. Donelaitį ir šimtus tos giminės palikuonių. Dabar Vilniaus universitete saugomuose F.W.L. Venau (Wenau) rinkiniuose norintieji gali susirasti daugybę žinių apie didįjį poetą ir Donelaičių giminę.

Kitaip buvo su lietuviškosios raštijos pradininku Martynu Mažvydu, gyvenusiu gerokai seniau – beveik prieš šešetą šimtmečių, dar vakarietiškosios civilizacijos mūsų žemėse rytmečiu. Apie tą svarbųjį žmogų žinių likę labai nedaug – tik spėliojama, kur ir kada jis buvo gimęs.

Deja, XVIII a. viduryje Ragainės miestą nusiaubusi ir sudeginusi Rusijos kariuomenė veikiausiai sunaikino daugelį ten ilgai klebonavusio M. Mažvydo pėdsakų, bažnyčioje saugotus senovinius dokumentus.

Per praėjusius šimtmečius Lietuva neteko daugelio XVI a. istorinių šaltinių. Deja, anuomet LDK nepasižymėjo išplėtota raštvedyba, dažnais ir visuotiniais gyventojų surašymais ir pan.

Tegalime pavydėti Vakarų Europos šalims, kur istorikai nesunkiai randa duomenų ir apie X ar XII a. veikėjus, detaliai apibūdina viduramžių epochą ir dar senesnius laikus.

Dabar, vadovaujant istorikui Virginijui Jociui, jau veikia tyrimo darbo grupė, siekianti nustatyti bent svarbiausias M. Mažvydo gyvenimo datas, surinkti daugiau istorinių žinių apie lietuviškosios raštijos pradininką ir jo gentį.

Kaip žinoma, dėl sudėtingėjusios padėties LDK žemėse M. Mažvydui (kaip ir būreliui kitų tuometinių šviesuolių) teko trauktis į Prūsijos kunigaikštystės valdas, kur ir buvo išspausdintas garsusis „Katekizmas“. Toje vakarietiškiau besitvarkiusioje šalyje buvo uoliau vystoma raštvedyba ir naujoviškesni valstybės valdymo būdai.

Net ir Antrojo pasaulinio karo laikais bei pokario dešimtmečiais sunaikinus daugybę Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorinių dokumentų, išlikusiuose senųjų rinkinių fragmentuose dar galima aptikti labai turiningų šaltinių.

Pavyzdžiui, Vokietijos tyrėjas H. H. Dylmanas (Diehlmannas) iš senųjų rankraščių parengė ir išleido vertingų XVI a. vidurio Prūsijos hercogystės (kunigaikštystės) dokumentų rinkinį, kur išliko daug žinių apie Mažąją Lietuvą ir jos tuometinius gyventojus.

Peržiūrėdamas tuos šaltinius, ten pastebėjau tūkstančius lietuviškų/žemaitiškų asmenvardžių – gausios migracijos į Prūsijos valdas pėdsakus.

Nors kai kurie Lietuvos istorijos veikėjai tebekartoja, kad lietuvių kaimiečiai pavardes gavo tik XVII a., tačiau minėti dokumentai rodo, kad jau XVI a. buvo susiklostę daugybė ir šiandien žinomų lietuviškų/žemaitiškų pavardžių (pavyzdžiui, Rimkus, Stankus, Jukna, Butkus, Budrus ir t.t.).

Anuomet buvo užfiksuota ir daug senoviškesnių baltiškų asmenvardžių, kaip kad Mantvydas, Mantvilas, Mastvilas, Mažrimas, Mažintas ir pan.

Deja, Mažvydų asmenvardis to laiko dokumentuose nebuvo paminėtas. Galima spėlioti, kad ta gentis gal nebuvusi gausi, tokie asmenvardžiai buvę reti ir M. Mažvydo gimtinėje (kaip spėja kalbininkai, dabartinėje pietvakarių Žemaitijoje).

Gal buvę visokių atsitiktinumų, lėmusių Mažvydų sėslumą – jų neskubėjimą keltis į Prūsijos valdas.

Šimtuose puslapių peržiūrėtų dokumentų vis tik pavyko aptikti ir mažvydiškų pėdsakų. Antai, tuometinio Ragainės valsčiaus Gilandžių kaime (Glande villa), šiandien beveik išnykusiame, buvusiame ties Tauragės rajono ir Pagėgių savivaldybės paribiu, XVI a. viduryje buvo užrašyti net keturi Mažvydaičiai: Laurynas (Laurin Maswideitis), Jokūbas (Jacob), Mikna (Mickna), Jonas/Johanas (Jhan).

Visi jie lyg gyvenę šalimais, tad galima spėti, kad tai buvo giminės (gal broliai ar pan.). XVI a. viduryje jie buvo užrašyti kaip savarankiški ūkininkai, o ne kaip kokie neseniai atklydę varguoliai. Tai leidžia spėti, kad visi tie Mažvydaičiai gal buvo gimę XV/XVI a. sąvartoje ar XVI a. pradžioje.

Jų pavardės „Mažvydaičiai“ liudija, kad jie buvo kažkokio Mažvydo palikuonys – anais laikais Mažojoje Lietuvoje tokia priesaga (-ait ir pan.) būdavo pažymimi jaunesnieji žmonės, kokio pirmtako įpėdiniai.

Galima spėti, kad kažkoks Mažvydas gal dar XV a. (gal ramesniais laikais po 1422 m. Melno taikos), veikiausiai, iš pietvakarinės Žemaitijos atvyko į dar besikuriantį Gilandžių kaimą, kur galėjo gauti nemažą žemės plotą ir palankias sąlygas ūkininkauti. Jo keturi sūnus (?) ten taip pat galėjo tapti savarankiškais ūkininkais su savais nemažais ūkiais.

Antai, Laurynas Mažvydaitis tuomet laikė du darbingus arklius, 2 jaučius, vieną melžiamą karvę, antrametį veršį, 2 avis, 2 ožkas, 4 senesnes kiaules (paršavedes).

Jokūbas tada turėjo 2 darbingus arklius, 2 jaučius, vieną melžiamą karvę, vienintelę avį, 2 senesnes kiaules. Mikna Mažvydaitis turėjęs po vieną arklį ir jautį, melžiamą karvę ir antrametį veršį, po 4 avis ir ožkas, 5 senesnes kiaules. Jonas laikęs vieną darbingą arklį, 2 jaučius, po vieną melžiamą karvę, ožką ir senesnę kiaulę.

Įdomu, kad vienas iš keturių brolių (?) Mažvydaičių oficialiame dokumente vadintas ne krikščioniškuoju vardu (kaip kad kiti trys), o aiškia pravarde „Mikna“ – miknius.

Tai gali rodyti, kad ne per seniai pakrikštytame krašte naujoviškieji krikščioniškieji vardai nebuvo branginami, gal jie vis dar buvo gan svetimi ir ne per daug įprasti.

Spėjame, kad šis Mažvydaitis vaikystėje taip pat buvo pakrikštytas ir gavo kokį krikščionišką vardą (Petras, Povilas ar kt.), tačiau aplinkiniai jį žinodavo kaip „miknių“, nebeminėdami oficialaus vardo.

Anuometiniuose Gilandžiuose buvo surašyta daug mums įprastų lietuviškų pavardžių, kaip kad Bartkus, Bartkaitis, Budraitis, Barzdūnas, Jonaitis, Mančiūnas ir t.t. Ten būta ir dar stambesnių ūkininkų.

Antai, Steponas Eitantaitis turėjęs 4 darbingus arklius, 2 antramečius kumeliukus, po 4 jaučius ir melžiamas karves, 3 antramečius veršius, 5 avis, 6 ožkas, 13 senesnių kiaulių. Tad šiame ūkyje buvusi net 41 gyvulio banda, kurios galėjo pavydėti ir vėlesnių laikų lietuvių valstiečiai.

Grįždami prie Gilandžių kaimo ūkininkų Mažvydaičių, galėtume paspėlioti, kaip jie buvo susiję su garsiuoju Martynu Mažvydu. Atrodo, kad tie ūkininkai buvo vyresni už Martyną, tada gal jam būtų tikę į dėdes ar pan.

Gal visi jie nebuvo artimiausieji giminės, o tik kokie antros, trečios ar kažkelintos eilės dėdės ar pusbroliai. Gal jie ir nebuvo susiję kraujo ryšiais, tačiau dėl Mažvydų pavardės buvusio retumo kažkokia giminystė buvo įmanoma.

Įdomu, kad į Prūsijos valdas kažkada atsikraustęs kažkoks Mažvydas nekeliavo kur nors labai toli, o apsistojo netoli nuo anuometinės sienos su LDK.

Ten klostėsi patys lietuviškiausieji kaimai, kur ir formavosi Mažoji Lietuva – ilgaamžės lietuviškos kultūros kraštas. Deja, sovietinės okupacijos laikais Gilandžių kaimas ir tenykščių Mažvydų – Mažvydaičių pėdsakai beveik išnyko.

Belieka priminti, kad vis dar nuodugniai netyrinėtuose Prūsijos istoriniuose archyvuose gali glūdėti daugybė dokumentų, galinčių atskleisti lietuviškosios raštijos pradininko Martyno Mažvydo gyvenimo ir veiklos dar nežinomas aplinkybes. Būtų įdomios ir žinios apie visą Mažvydų gentį, jos žmones.

Literatūra:

M.Purvinas, Ragainės urbanistinės raidos bruožai XV-XVIII amžiais. Kultūros paminklai. 15. Vilnius, 2010, p. 77-87.
M.Purvinas. Martynas Mažvydas, Nemunas ir hidrofobija lietuvių mentalitete. Mokslo Lietuva.  1997.05.28 d., Nr. 10, p. 12.
Purvinas. Kur kunigavo Martynas Mažvydas? Voruta, 2011.02.05 d., Nr. 3, p. 4.
Purvinas. Martynas Mažvydas ir Ragainės parapija. Voruta, 1997.04.19 d., Nr. 15, p. 7.
H. Diehlmann. Die Tuerkensteuer im Herzogtum Preussen 1540. Bd. 1-3. Hamburg, 2008.
F.W.L. Wenau. Neue Donalitiana. Bd. I – VIII. Lilienthal.