V. Valiušaitis. Tiesa iškyla pati

Įpusėjus Lietuvos prezidento rinkimų kampanijai, televizijos debatuose susitiko abiejų kandidatų – Algirdo Brazausko ir Stasio Lozoraičio – rinkimų štabų vadovai. Buvo kalbama apie rinkimų kampanijos etiškumą, pareikšta abipusių pretenzijų dėl rinkimų kampanijos eigos ir korektiškumo. S. Lozoraičio rinkimų štabo adresu pagrindinės pretenzijos buvo reiškiamos dėl kai kurių kunigų vertinančių pasisakymų, pareikšta abejonių S. Lozoraičio, kaip nepriklausomo kandidato, patikimumu (LDDP visomis išgalėmis stengėsi suplakti jį su prof. Vytauto Landsbergio įvaizdžiu, vaizduoti jį kaip „Landsbergio marionetę“). Įrodymui buvo pasitelktas net žurnalo „Veidas“ viršelis, kuriame, S. Lozoraičio atvaizdo fone, matėsi negrabiai užtamsintas V. Landsbergio veidas…

Temos ne naujos. S. Lozoraitį jos lydėjo visos rinkimų kampanijos metu ir beveik kiekvienoje auditorijoje vienokiu ar kitokiu pavidalu iškildavo viešumon. Ambasadoriui tekdavo apie tai vėl ir vėl kalbėti, pasiaiškinimas ir nenaudingiems įrodinėjimams eikvojant brangų laiką, kurio jam ir taip trūko svarbesnėms ir reikšmingesnėms temoms trumputėje rinkimų kampanijoje.

Priminsiu keletą būdingesnių, dažniausiai raštu pateikinėtų klausimų, įvairiomis variacijomis besikartojusių skirtingose auditorijose, ir būdingus S. Lozoraičio atsakymus į juos. Čia cituojamus klausimus ir atsakymus perduodu tiesiog iš mano archyve išsaugotų garso įrašų.

– Beveik visi Lietuvos kunigai, su mažomis išimtimis, nedavė mums, tikintiesiems, išrišimo kol nepasirašėme, kad balsuosime už Lozoraitį…

St.Lozoraitis:

– Na jau… (Salėje šurmulys, šūksniai ‘gėda’, ‘neteisybė’, ‘melas’ – V.V.) Aš nežinau… Nežinau… Kokie čia to pono santykiai su tuo dvasiškiu? O galbūt nedavė išrišimo dėl kokių kitų reikalų? Galbūt ne apie tą Lozoraitį ėjo kalba? Bet aš tikrai labai nustebčiau, kad kunigas neduotų išrišimo. Na, aš tikrai norėčiau susitikti šitą kunigą. Būtų labai įdomu su juo pasikalbėti… Nežinau ką ir sakyt. Nežinau ką sakyt…

Šitas laiškas baigiasi klausimu: Ar nenorėčiau padaryti pareiškimo dėl Bažnyčios kišimosi į politiką?..

Man to pareiškimo daryti nereikia, nes aš tikrai giliai įsitikinęs, kad Bažnyčia neturi nei iš sakyklų, nei, aišku, klausyklose agituoti ir patarti už ką balsuoti. Aš prieš kelias dienas nepaprastai ilgai ir labai simpatingai kalbėjausi su Lietuvos kardinolu ir jis tą patį man aiškino. Sako, mes pažįstami, bet Lietuvos Bažnyčia vis dėlto tik iki tam tikro laipsnio gali simpatizuoti, gali išreikšti simpatijas, bet negali iš sakyklų sakyti: jūs balsuokite už Lozoraitį… Aš manau, kad pats Lozoraitis gali pasakyti: balsuokite už mane! (Plojimai – V.V.) Ir gal nereikės tada kitų rekomendacijų“. (Klaipėda, 1993 sausio 26)

Stasys Lozoraitis susitikimuose su rinkėjais visada pabrėždavo, kad jis yra nepriklausomas, pats save iškėlęs kandidatas, o jį remiančioms politinėms grupėms nėra įsipareigojęs. Tačiau kaltinimai, kad S. Lozoraitis, kaip rašė laikraščiai, „yra V. Landsbergio marionetė”, jį persekiojo galima sakyti kiekvienoje auditorijoje.

–  Jūs sakotės esąs nepriklausomas kandidatas. Tai kodėl jus taip uoliai remia Landsbergio komanda? Kodėl jūs norite apgauti Lietuvos žmones? Bobelio Landsbergis juk nerėmė!

– Matot, yra didelis skirtumas tarp Bobelio ir manęs. Bobelis, sakykim, yra gavęs 5% palankumo balsų Amerikoje, o aš – bene 87%. Mes esam labai labai skirtingi. Aš norėčiau į politinį gyvenimą įvesti tam tikros tolerancijos, mandagumo, išvengti kolionių, nepuldinėti žmonių bereikalingai, o diskutuoti apie idėjas. Ne apie žmogaus nosį ar kitą kurią ypatybę, o panaudoti sveiką protą, kalbėti apie konkrečius dalykus. Jeigu jūs man pasakysit, kad ponas Bobelis rinkimų kampanijos metu yra labai konkrečiai ką nors siūlęs – aš labai nustebsiu. Aš tik žinau, kad jis yra puolęs beveik visus kandidatus. O aš su visais kandidatais (dabar, tiesa, palikom dviese, bet prieš tai buvom 5) esu taikoje ir noriu, kad mes taikingai eitumėm pirmyn.

O jeigu mane kas remia, tai pagalvokite gerai – kitos išeities jie neturi. Dešinieji būtų savo kandidatą išstatę. Bet jie to kandidato nerado. Ir kai visos partijos (ne tik dešinieji) – ir socialdemokratai, ir centro partija, ir kitos grupės – suprato, kad šiuo metu kito kandidato nėra, jos visos nusprendė mane paremti. Galbūt aš ne pats geriausias. Bet šiuo momentu kito kandidato nėra, kuris galėtų moderniai žvelgti į valstybę“. (Endriejavas, 1993 sausio 25)

– Ar nesusidėsit su Landsbergiu, ar nepradėsite ignoruoti LDDP?

– Dėl LDDP ignoravimo. Tai yra neįmanomas dalykas. Nes tai yra partija, kuri šiandien turi daugumą. Štai, jeigu reikia, sakykim, skirti premjerą – pirmiausiai, reikia paprašyti, kad dauguma išreikštų savo nuomonę. Toji dauguma gali pasakyti: pone Lozoraiti (jeigu išrinktų, pasakytų, pone prezidente), mes norim, kad tamsta patvirtintum, pavyzdžiui, poną Lubį. Gerai, aš tada atsiklausčiau, aišku, ir opozicijos: ką tamsta galvoji, ką tamstos galvojat? Jie pasakytų: mes pono Lubio nenorim, sakykim (gink Dieve, aš nežinau ką jie sakytų).

Tada reikėtų pasverti ir viena, ir kita. Kadangi dauguma yra LDDP pusėje, ponas Lubys taptų premjeru ir reikėtų jį pristatyti seimui. Šitokia yra parlamentinė tvarka. Kitos nėra. Visa kita yra revoliucija. Visa kita yra sumaištis. Visa kita yra netvarka. O juk kaip tik norėtųsi truputį šitai aptvarkyti, kad visi mes galėtumėm truputį atsikvėpti ir išvengti per didelės įtampos“. (Kybartai, 1993 vasario 6)

– Ar galėtumėte patvirtinti savo rėmėjų – Sąjūdžio ir kitų – nuomonę, kad ponas Bobelis, tuo pačiu ir Vlikas, buvo komunistas ir komunistinė organizacija. Tokią nuomonę skleidė jūsų rėmėjai. O gal jūs ją paneigsite?

– Na, aš nežinau, ar kas ją skleidė, aš šito negaliu patvirtinti. Aš tik galiu pasakyti vieną dalyką: ponas Bobelis, kuris ilgus metus buvo dešiniųjų ekstremistas, čia, Lietuvoje, staiga pasidarė labai artimas žmogus kai kuriems kitiems žmonėms. (Salėje juokas – V.V.) Ir tai man buvo nemaža staigmena, aš nustebau, kad jis yra pakeitęs savo nuomonę. Tai štai čia yra tam tikro skirtumo tarp pono Bobelio ir manęs. Bet šiaip aš nenorėčiau net ir kalbėti apie jį, jis nėra kandidatas ir neverta laiko gaišinti apie tai, kas jis buvo. Komunistu jis nebuvo“. (Marijampolė, 1993 vasario 5)

– Prašau pasisakyti, kad po sėkmingų rinkimų pasiliksite Lietuvoj. Yra labai daug abejojančių.

– Jeigu po sėkmingų rinkimų aš nepalikčiau Lietuvoje, tai, man atrodo, kad čia būtų unikumas. Tai būtų pirmas toks atvejis pasaulio istorijoje, kada žmonės išrenka prezidentą, o tas apsisuka, važiuoja į aerodromą ir bai-bai… (Juokas, aplodismentai – V.V.). Na, jau šitai garantuoju. Keturiasdešimt metų svajojau apie Lietuvą, aš esu nepaprastai laimingas čia būdamas. Na jau tikrai, po pasisekusių rinkimų net ir nesvajočiau apie tokį dalyką. Taip, kad nebijokit – iš Floridos ar Ispanijos nebandysiu prezidentauti…“ (Kaunas, 1993 vasario 9)

Rinkimų kampanijos eigą, jos etiką pats Stasys Lozoraitis taip komentavo, gavęs atitinkamą klausimą:

– Ar jums yra žinoma, kad tamsios jėgos kaime varo nešvarią kampaniją prieš jus asmeniškai, kad žmonės, kurie jus palaiko yra gąsdinami… ir t.t. ir t.t.

– Aš čia neskaitysiu visko, nes čia visokių nemalonių dalykų prirašyta…

Na, nežinau iki kurio laipsnio, bet šis tas tiesos čia yra. Mes jau tą pajutom. Kai nuvažiuojam būdavo į vieną kitą vietą – staiga mikrofonai išjungiami, šviesa pražūva, vienur kitur meras neatvažiuoja. Paskui paskambina, sako, suprantat, man čia pasakė… gal kaip nors, žinot… Neaiškiai duoda suprasti, kad negalėjęs atvažiuoti, nors būtų norėjęs… Na, taip yra…

Aš esu, kaip jau sakiau, ponui Brazauskui, pasakęs iš pat pradžių: savo kampaniją bandysiu pravesti korektiškai ir švariai. Prieš jį nieko nesu pasakęs, ne mano žmonės kelia tam tikrus klausimus, kurie ir man nemalonūs – ar tai būtų šeimos reikalai, ar namų reikalai, ar dar kas nors. Man jie neįdomūs, aš apie juos jokiu būdu nenoriu kalbėti.

Aš noriu kalbėti apie jo mintis, projektus, ideologijas ir t.t. Čia mes galim ginčytis ir visuomet ginčytis civilizuotai. Bet kitų dalykų aš neliesiu. Jam pažadėjau ir taip iki galo eisiu.

Yra žmonių, kurie nepaprastai smarkiai (jūs televizijoj matėt) mane puola. Kodėl jie puola – aš negaliu suprasti. Aš nieko jiems nesu padaręs. Bet ir jiems – neatsakysiu. Todėl, kad, matot, – ko jie ieško? Jie laukia, kad drėbę man, aš jiems atsakysiu tuo pačiu purvu. Jie man daugiu… Ir taip mes purve iki vasario 14-osios imtynes darysime… O kai kas galbūt džiaugsis žiūrėdamas, kaip tie du nevidonai vienas kitą kumščiuoja. Kam man to reikia? Nėra absoliučiai jokio reikalo. Palikime dalykus galimai švaresnius, korektiškesnius ir tiesa pati išeis. Jeigu ir ne iš karto, jūs pamatysit, suprasit su kuo turite reikalą – kas puola, kodėl puola ir t.t.“ (Kaunas, 1993 vasario 9)

Ypatingai šilto susitikimo Klaipėdos žvejų kultūros rūmuose pabaigoje,] S. Lozoraitis gavo trumpą padėkos raštelį: Ačiū, kad sutikote kandidatuoti. Ambasadoriaus atsakymas buvo šis: „Pone (čia yra politinis kalinys), man tikrai nereikia dėkoti. Nėra už ką dėkoti. Kai aš pagalvoju apie savo gyvenimą – aš turiu dėkoti.

Ne tiktai jums, už tą šilumą, kurią čia man dovanojat ir optimizmą, kurį įkvepiat. Bet turiu dėkoti ir už visą tai, ką Lietuva yra man davusi: kultūrą, tėvus, meilę gamtai, gražias jaunystės dienas. Visą gavau iš Lietuvos. Ne iš kitur. Ir aš to neužmiršiu.

O tai ką aš darau, man atrodo, kad tai yra mano, kaip Lietuvos piliečio, pareiga. Ir man tiktai norėtųsi, kad būčiau galimai naudingesnis, kad įkvėpčiau ir kitiems to optimizmo, vilties, nes mes turime sparčiu žingsniu eiti pirmyn“. (Klaipėda, 1993 sausio 26).