Po Minsko įvykių saugumo aviacijoje klausimas iškilo nauju aštrumu. Su NATO kariškiais erdve besidalijančio Šiaulių oro uosto saugumo vadovas teigia, kad tokia kaimynystė civilinei oro uosto daliai didina užtikrintumo jausmą. Vis dėlto, antžeminis saugumas nenutrūkstamai užtikrinamas derinant modernias technologijas ir archajiškus būdus, vienas kurių yra periodiški dresuoto sakalo praskridimai virš oro uosto teritorijos.
Šiaulių oro uosto Aviacijos saugumo skyriaus vadovo Algirdo Ulčino teigimu, pro šalį prabėgantis gyvūnas ar praskrendantis paukštis kasdieniame gyvenime nėra išskirtinis įvykis, bet ten, kur kyla ir leidžiasi lėktuvai, tai iškart tampa problema.
„Bendradarbiavimas su NATO Šiaulių oro uostui suteikia savos specifikos, nes teoriškai čia orlaivis į orą gali pakilti bet kurią minutę. Todėl bet koks laukinės gamtos priartėjimas ar žmogaus veiksmas gali lemti trikdžius ir vėlavimus, kelti grėsmę mūsų visų saugumui.
Net jei orlaiviai masiškai neskraido, kaip dėl COVID-19 pandemijos nutiko pernai, oro uostas vis tiek nėra tinkama vieta šmirinėti gyvūnams ar sukti lizdus paukščiams: nei teritorijoje, nei juo labiau lėktuvuose“, – sako A. Ulčinas.
Neoficialus saugos etatas – sakalui
Į lėktuvų langus atsitrenkiantys ar į variklius įskrendantys paukščiai išlieka viena dažniausių grėsmių. Draudikai „Allianz Global Corporate & Specialty“ skaičiuoja, kad paukščių įskridimų į orlaivius finansinė žala Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) per metus siekia apie 400 mln. JAV dolerių, o visame pasaulyje – apie 1,2 mlrd. JAV dolerių.
Oro uostai taiko įvairias priemones paukščiams atbaidyti: garsus, šviesas, lazerius, paleidžia šunis. JAV išbandomos specialios skraidyklės, o paukščių perimi kiaušiniai apliejami aliejumi – taip embrionai negauna deguonies, žūsta, o paukščiai įsidėmi atžalų auginimui nepalankias vietas.
„Pastebėjome, kad prie įrašytų garso signalų paukščiai po kurio laiko pripranta ir nebereaguoja, todėl orlaivių ir jų įgulų ramybę pas mus saugo NATO „samdomas“ gyvas sakalas, kuris periodiškai apskrenda oro uosto teritoriją. Plėšrus medžiotojas yra efektyviausia priemonė priminti, kad čia yra jo teritorija ir kiti paukščiai joje nepageidaujami – tai tikrai pasiteisina“, – teigia A. Ulčinas.
Nuo kitų keturkojų įsibrovėlių saugo vaizdo kameros, kurių pagalba nuolat stebimas oro uosto perimetras, prižiūrimas ir oro uostą juosiančios tvoros sandarumas.
Pasak Aviacijos saugumo skyriaus vadovo, net jei tvora ir nepažeista, gruntą šalia jos gali paplauti stipresnis lietus, be to, kai kurie žvėrys tiesiog prasikasa ir po tvora. A. Ulčino teigimu, tokiu atveju stengiamasi gyvūną humaniškai sugauti ir sugrąžinti į laukinę gamtą, kad oro uoste jis nesiblaškytų ir netrukdytų aviacijai.
„Tokiam dideliam gyvūnui kaip briedis ir 2 metrų aukštį viršijanti kliūtis nėra kliūtis, todėl oro uostai nuolat pasirengę spręsti situacijas, jei teritorijoje pasirodytų gyvūnas“, – pastebi vadovas.
Oro uostuose – ir lėktuvų kadrų medžiotojai
Kitos situacijos, kurias tenka spręsti oro uostams, yra žmogiškieji veiksniai. Virš oro uostų neleidžiama skristi oro balionams, o, pavyzdžiui, JAV vis dažniau susiduriama ir su išpopuliarėjusių bepiločių skraidyklių (dronų) keliama problema.
Aviacijos atstovų nenudžiugintų ir pilotus galintys klaidinti šviečiantys popieriniai dangaus žibintai. Yra atvejų, kai šie miniatiūriniai „laužai“ ant žemės nukrinta dar degantys ir sukelia didelių gaisrų.
Anot A. Ulčino, neabejotinai didžiausia grėsmė aviacijos saugumui šiuo metu yra kibernetiniai incidentai, bet neverta nurašyti ir gerų intencijų turinčių vietos aviacijos mėgėjų, siekiančių pagauti gerą lėktuvo kadrą.
„Jiems turime būti dėkingi už operatyvius orlaivių vaizdus, kuriuos naudoja tokios populiarios svetainės kaip flightradar24.com. Orlaiviai keičia savininkus, yra perdažomi, ima skraidyti kitais pavadinimais, todėl taip užsitikrinamos naujausios nuotraukos. Bet patarčiau savavališkai nesibrauti į oro uosto teritoriją, o naudotis tam skirtomis specialiomis lėktuvų stebėjimo aikštelėmis. Jei tokių nėra – pirmiausiai tartis su oro uostu dėl galimų civilizuotų išeičių“, – pataria A. Ulčinas.
,,… ir archajiškus būdus, vienas kurių yra periodiški dresuoto sakalo praskridimai virš oro uosto teritorijos.” – AMŽINAI PATIKIMAS, NEPAPERKAMAS SPARNUOTASIS PAREIGŪNAS. Arba KETURKOJIS PAREIGŪNAS.
Ar kas nebandė tyrinėti, kur žmogaus smegenyse slypi tas piktybinis parsidavimo auglys? Kuo sotesnis, kuo labiau aprūpintas, tuo lengviau paperkamas (kad ir brangiau)?
” Po Minsko įvykių saugumo aviacijoje …,bet koks laukinės gamtos priartėjimas ar žmogaus veiksmas gali lemti trikdžius ir vėlavimus, kelti grėsmę mūsų visų saugumui.” Dėl to mes pasiryžę išnaikinti ir gamtą ir žmones, kad tik niekas mums netrukdytų išgabenti iš Lietuvos , per Šiaulius, į Izraelį vos gimusius veršiukus. Lietuviai tevalgo seną karvieną ir nekelia trukdžių.
Visa tai pernelyg kasdieniška, įprasta ir lėkšta…