Diskusijas apie Petro Cvirkos paminklo likimą dėl jų trukmės ir kontraversiškumo turbūt galima dėti į tą pačią lentyną su partnerystės įstatymu, vaikų ir moterų apsaugos nuo smurto klausimu, alkoholio ir tabako kontrole ar švietimo sistemos pertvarkomis. Ilgą laiką Cvirkos šalininkai, palikę istorikų nuomonę nuošalyje, paklodę tempė į savo pusę ir gynė „talentingą rašytoją“, o labiausiai dėl tokio trumparegiškumo ir stagnacijos rankomis trynė tie, kam sovietiniai didvyriai lig šiol pasitarnauja skleidžiant melus apie mūsų šalį ir istorinius faktus.
Ko gero, didžiausiais Cvirkos advokatais buvo tapusi Lietuvos rašytojų sąjunga ir Kultūros paveldo departamentas, kurio direktorius Vidmantas Bezaras kaip didžiausios brangenybės laikėsi įsikibęs Nekilnojamų kultūros vertybių registro. Mat jame juodu ant balto parašyta, kad Cvirką reikia saugoti. Kas ir kaip jį į tą registrą įrašė – velniai nematė, bet jei parašyta, vadinasi taip turi būti. Žodžiui, popiergaliai – šventi dalykai.
O iš tiesų Cvirkos paminklas pradėtas saugoti gūdžiu sovietmečiu – 1972 m. TSRS Ministrų Taryba tuometinei Kultūros ministerijos kolegijai pavedė suteikti jam respublikinę reikšmę. Kolegijos nutarimu tais pačiais metais paminklas atsidūrė Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše.
Vėliau, jau laisvoje Lietuvoje, tuo pagrindu jis iš inercijos įtrauktas ir į Nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Ir taip daugiau nei dvi dešimtis nepriklausomybės metų mes puoselėjome sovietų valdžios pareigūnų paminklus, kuriuos kiti sovietai įtraukė į sovietinių vertybių sąrašus.
Ačiū Dievui, kad net ir tokioms kvailystėms ateina galas. Šiandien Kultūros ministras Simonas Kairys garsiai paragino išbraukti tokias „vertybes“ iš visų registrų. Aš tai suprantu kaip kvietimą pasirūpinti, kad mūsų gatvėse ir skveruose stovėtų paminklai ne tiems, kurie nepriklausomą mūsų istoriją griovė, o tiems, kurie ją kūrė.
Neabejoju, kad tuojau dėl šio sprendimo pakils vėjas, bet nuosaikiems rašytojo gynėjams, kurie ragina įvertinti Cvirkos indėlį į literatūrą ir kultūrą plačiąją prasme, siūlau tai darant išdrįsti kalbėti ir apie jo biografijos faktus. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras jau padarė pirmąjį žingsnį, paskelbęs išvadą dėl rašytojo kolaboravimo su okupantų valdžia.
2020 m. Rusijos Federacijos valstybinis archyvas Maskvoje patvirtino saugantis 1940 m. marionetinio Liaudies Seimo priimtų keturių valstybės santvarką pakeitusių deklaracijų originalus, ant kurių – P. Cvirkos parašai. Po šių deklaracijų įteikimo SSRS Aukščiausiajai Tarybai per tris dienas buvo nacionalizuota Lietuvos žemė, bankai bei stambioji pramonė, pakeista valstybės santvarka ir paskelbtas Lietuvos įsijungimas į SSSR. Šie P. Cvirkos pasirašyti dokumentai įformino sovietinę Lietuvos okupaciją. Pats P. Cvirka, tuometinis Liaudies Seimo Prezidiumo sekretorius, buvo ne šiaip oportunistas ar aplinkybių prispaustas komformistas – jis aktyviai prisidėjo prie SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos uždangstymo. Nuo okupacijos pradžios iki pat savo mirties 1947 m. jis buvo aukšto rango sovietų valdžios pareigūnu. Visą šį laiką nuosekliai palaikė sovietinę sistemą ir savo veiksmais, ir propagandiniais tekstais.
Kitaip tariant, savo talentus jis išnaudojo ne tik kalbos ir kultūros puoselėjimo tikslais. Todėl negalime atskirti Cvirkos rašytojo ir Cvirkos kolaboranto. Yra vienas žmogus, viena istorinė asmenybė ir laikyti Cvirkos rašytojo ant pjedestalo, nevertinant Cvirkos kolaboranto pėdsakų Lietuvos istorijoje, negalime ir to nebedarysime.
Bravo Kultūros ministerijai už suvokimą, kad sąrašai ir registrai nėra savaiminės vertybės, šventai užkonservuotos ir nejudinamos. Jie tarnauja istoriniam naratyvui, o ne valdininkų įsitikinimams. Kai tik ministro nurodymas išbraukti 7286 numeriu registre pažymėtą paminklą bus įgyvendintas, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai pasiūlysime jį nedelsiant nukelti.
Autorius yra Vilniaus vicemeras
Ko gero, didžiausiais Cvirkos advokatais buvo tapusi Lietuvos rašytojų sąjunga ir Kultūros paveldo departamentas , kurio direktorius Vidmantas Bezaras kaip didžiausios brangenybės laikėsi įsikibęs Nekilnojamų kultūros vertybių registro (!!!). Mat jame juodu ant balto parašyta, kad Cvirką reikia saugoti. Kas ir kaip jį į tą registrą įrašė – velniai nematė, bet jei parašyta, vadinasi taip turi būti. Žodžiui, popiergaliai – šventi dalykai .
Šit kodėl savivaliautybė lengva renka šlavė, kas saugotina, jei tik šios ,,grupės draugų” norams kelią pastojo. Nes tik šios grupelės norai ir nuomonė galioja. Nežiūrint, kad NE JŲ KOMPETENCIJA spręsti tokius klausimus. Štai kodėl jie šlavė lietuviškumo pėdsakus iš Vilniaus, štai kodėl iš Lukiškių a. tyčiojosi. O gal klystu – gal didvyriškai gynė Vytį?
Ar šių žodžių nepakanka, kad žmogus netektų šio posto??? Kol dar LR Konstitucijos nesiėmė, nepaskelbė jos popiergaliu, kurio nebūtina paisyti?
Tai šios partijos dėka vienmandačių nebus? Tik pagal sąrašus?
Į Grūtą,į Grūtą.Ir kuo greičiau,tai tuo geriau.
Esame demokratinė šalis, tai gal imantis griauti be jokio teismo asmeniui skirtus paminklus visgi nederėtų. Matyt, P.Cvirkos ir S.Neries paminklų atvejais prieš tai būtų tikslinga kreiptis į teismą dėl jų kaip asmenų rebilitacijos. Juk Smetonai kaip valstybės ir jos kariuomenės vadui pabėgus, šiems nieko kito nebeliko kaip stoti tęsti Smetonos valdžios 1939 m. spalio 10 d. sutartimi su Sovietais pradėtą procesą: “Vilnius mūsų, o mes rusų”… Priešingu atveju būtų gavę Stalino kulką į kaktą… Tad jie tapo atsidūrę padėtyje, kaip sakoma: nei bėgt, nei rėkt…
Kad tokių asmenų atveju nebūtų dvigubų standartų taikymo, lygia greta galėtų būti keliamas ir Smetonos kaip prezidento ir kariuomenės vado, kitų jo valdžios asmenų išdavystės klausimas teisme.
Taigi demokratinei šaliai be teismų tai spręsti kaip ir nederėtų…
Visuomenei svarbu yra ir tai, o kas rastųsi nukelto paminklo vietoje. Apie tai kažkodėl autorius tyli…
Kas yra demokratija?
Šiuo atveju tai būtų demokratiniai principai, kad prieš įstatymą visi asmenys lygūs, kad teisingumą vykdo tik teismai, įstatymo viršenybės principas…
+ + +
„… dėl tokio trumparegiškumo ir stagnacijos rankomis trynė tie, kam sovietiniai didvyriai lig šiol pasitarnauja skleidžiant melus apie mūsų šalį ir istorinius faktus.” Tikrai? Bent jau man pilamų srutų sraute neteko pastebėti vardų tų, kas su entuziazmu, ar prispausti Stalino saulę nešė. Kažkaip tik Laisvės kovotojų vardai dergiami. – Išsk. Putinaitės antipatiją J.Marcinkevičiui, ir neseniai dar vieno talento vardas buvo paminėtas.
„.. tai suprantu kaip kvietimą pasirūpinti, kad mūsų gatvėse ir skveruose stovėtų paminklai ne tiems, kurie nepriklausomą mūsų istoriją griovė, o tiems, kurie ją kūrė.” – Ar ne ciniška tai teigti po viso to, ko liudininkai praeitą ir šią kadenciją esame, ką apie „praeities šešėlius, geriančius jūsų kraują” girdėjome?..
„.. negalime atskirti Cvirkos rašytojo ir Cvirkos kolaboranto. Yra vienas žmogus, viena istorinė asmenybė ir laikyti Cvirkos rašytojo ant pjedestalo, nevertinant Cvirkos kolaboranto pėdsakų Lietuvos istorijoje, negalime ir to nebedarysime.” – Bet tai ir ne jūsų kompetencija. Algas SAVO pareigų vykdymu reikia pelnyti, o ne į kitų kompetenciją kištis. O jei JŪS nepajėgūs, tai kuo čia dėta tragiškoji mūsų Tautos istorija ir talentingų asmenybių tragedijos?
„…sąrašai ir registrai nėra savaiminės vertybės, šventai užkonservuotos ir nejudinamos. Jie tarnauja istoriniam naratyvui, o ne valdininkų įsitikinimams.” – Savo įsitikinimus „valdininkas” gali savo namuose realizuoti. Per gyvenimą mūsų įsitikinimai kinta kartu su sukaupiamomis žiniomis ir patirtimi. Ar kas kartą pagal pakitusius įsitikinimus miestą griausime? O kaip pasirinkti, katro iš jūsų įsitikinimų paisysime? Ar kartais kai kurių savivaldybės TARNAUTOJŲ neklaidina (nežinia, kodėl ligi šiol užsilikęs) pavadinimas „valdininkas”? Gal nuo jo galva apsvaigsta, napoleonais ten pasijuntate?
Ar DE nugriovė Brandenburgo vartus? O Reichstagą? Bet juk pro vartus Hitleris ir jo kariai ne sykį jojo ir ėjo, rūmuose jis posėdžiavo? Kaip gi čia taip? Žinoma, ir Vokietijoje rastųsi vandalų, kurie viską griautų. Bet ne jų valia.
Ar V. Baltrūno nuotraukų dar nepaskelbė nusikalstamomis? Negaliu atitraukti nuo jos akių. Joje labai jautriai pagautas istorijos dvilypumas. Ir Skulptoriaus tobulas Kūrinys. Nepaprastai jaudina.
O pirmoji nuotrauka – atsiprašau, su šiuo asmeniu į kalnus nekopčiau. Ne tos savybės žvilgsnyje, veide atsispindi.
– Tai àrti ar neàrti? – Jei gali, tėvuk, neark. – O duonelės ar duosit? – Mes tau, tėvuk, šautuvą duosim! – Nusišikt man ant tamstų šautuvo – gyvenime rankose nesu laikęs… (“Niekas nenorėjo mirti”)
P.S. Ta prasme, kad pasmerkti ano meto kolaborantus šiandieną yra labai paprasta ir netgi patriotiška. O gal kiekvienas iš mūsų turėtų pamąstyti: “Kaip aš būčiau pasielgęs ano meto sąlygomis būdamas tarp dviejų girnų – Sovietų Sąjungos ir Trečiojo Reicho…
Vaikai valdžioje, negyvenę prie sovietų ir gimę su sidabriniu šaukštu burnoje.
visi be isimties kolaboravo nes reikejo gyventi ir isgyventi okupacijos salygomis, net dauguma miskiniu taip pasielge isskyrus kelis kurie iskart isejo i miska dar karui vykstant ir ten buvo nuzudyti
O kaip su puikiausiai gyvuojančiomis kgbistėmis ir kgbistais? Kokia partija jų užslaptinimą gina? Bet gal tokių nebuvo ir nėra? Kaip su partškolos, lkp ck, komsomolo ck kadrais, visokiais kpSS instruktoriais, visokiais „žurnalistais“, ypač tais, kurie „netikėtai“ buvo komandiruoti dirbti (kuo?) į JAV sovietų okupacijos laikotarpiu? Jie neliečiami? Tai galimai gyvi yra savi, o mirę – svetimi? Vajetau, vajetau… P.S. Neginu Cvirkos.
Varnas varnui akies nekerta, ta prasme, kad savi užslaptino savus…
Tuo abejoti naivu būtų. Žiauriausias pasišaipymas būtų, jei kažkas iš jų, įsivaizduojantis, jog toks yra, ar įsijautęs į principingo vaidmenį, savo aplinkoje turi kokį išmintingą konsultantą, kurio patarimais (net ir užmaskuotais) naudojasi. O kažkada išaiškės, jog jis, aršiai teisęs Salomėją, Petrą, nė to neįtardamas, pats vykdė Kremliaus zadanijas, aplinkkeliais jį pasiekdavusiais… Ar ne išmintingiau būtų nuleisti skiauterę jauniems ir arogantiškiems šių laikų „teisuoliams”
Taip, faktas tas, kad jie ten buvo, kad jų parašai ten atsirado. Tačiau TEN atsidurti visaip tekdavo – kas savo pastangomis, savo iniciatyva, skubėdamas pasinaudoti proga „užimti pirmas vietas salėje”; įsiteikti ateisiančiai valdžiai (juk ir arkliui aišku, kad „musė prieš dramblį neatsilaikys”), kas buvo atvežtas su makaronais ant ausų, ar ir prievarta, ciniškai šantažuojamas tuo, kas ištiks jų artimuosius, jei ji/jis…
Šiandien, jau tiek patyrę, TV ir spaudoje matę nuotraukų ir vaizdų ekrane su neįsivaizduojamai sudarkytais kūnais, ar kokios nors kitokios tragedijos vaizdais ir prašymu paremti pinigais, mes juos siunčiame, o tada sužinome, jog vėl apsikvailinome, bet ir vėl siųsime. O močiutės atiduoda karstui taupytus pinigus, kad avariją padariusį anūką ištrauktų (Ne visi tokie jautruoliai, žinoma, bet tokių yra.)
Kai kalbama apie meniškas sielas, būtina prisiminti jų gal net liguistu vadintiną jautrumą, jų iki mirties liekančią vaikišką teisingumo sampratą ir pajautą, patiklumą ir raudojimą iki priepuoliui ištinkant, kai kas apgauna… „Juk jie ŽADĖJO, juk meluoti NEGALIMA!..” O kiek šiais laikais susidėję su partneriais ir likę iki paskutinio siūlo apiplėšti ir dar kalti?
Neužmirškime, kad tai buvo KITA karta, kitaip „sukirptomis” sielomis, auklėta doros dvasia. Ar šiandien rasime mokytojų, kur raudotų dėl to, kad jo auklėtiniai mokosi blogiau, negu turėtų? O Salomėja raudojo ir bandė jų sąžinę žadinti: jūsų tėveliai sunkiai dirba, kad jus į mokslus išleistų, o jūs dykaduoniai… ir t.t…. (ji buvo mano tėvo auklėtoja). Tikiu savo tėvo liudijimu, kaip reikiant nuo persekiojimų nukentėjusiu, brolio netekusiu, o ne šių dienų laisvę švenčiančiais „išminčiais”, bet ką už „dozę” ar „viskio dėžutę” padarysiančiais. Tikiu jos bendradarbiais ir ją asmeniškai pažinojusiais ir visą tą istoriją kitaip pasakojančiais, negu tie, kam svarbu viską ir visus sutrypti, ką lietuviai mylėjo. Pradedant kalba, istorija, šviesuoliais, kūrėjais ir t.t. Ar ne keista – tokią entuziastingą išdavikę teko prievarta nuvežti, prie jos durų kažkodėl visą laiką teko budėti dviem kariškiams, ir kažkodėl norėjusią per langą šokti…
Dar per jauni ir negalintys palyginti, net įsivaizduoti negali, kaip skyrėsi elgesiu, mąstymu, santykiais su kitais ankstesnių ir dabartinės kartos žmonės, kad net girtuoklių kartos labai skyrėsi. Pirmoji mano dar aptiktų girtuoklių karta buvo nepaprastai patiklūs, švelnūs, kiekvieną prie širdies priglausiantys, viską dėl kito atiduosiantys žmonės. J Išgėrusį jį per šalčius gatvėje paprašytum nusiauti ir nusirengti, nes reikia kažką gelbėti – jis pats atiduos. Įsivaizduoju, kad tarpukario menininkai tokie buvo.
Štai tokiam papasakok, kad yra šalis, kur skurstančių ir alkstančių nėra, o tu gali padaryti, kad ir pas jus tokių neliktų, tik reikia kelis parašus padėti ir įvyks stebuklas – tavo šalis atsidurs SSSR rojuje!….
Albiniuką prisimenat? Tai buvo jau paskutinis iš tokių švelnių meškiukų. Nes anuos jau pakeitė karta grubių keikūnų ir mušeikų, iš atėjūnų, įdarbintų specialiai kolonistams statytuose fabrikuose, išmokusi gerti „granionais stakanais” – „raz pošla takaja pjanka”. Na, o šiandien dar kitokios sulaukėme. Tai prisiminimai ryšium su Cvirkai tekusiu laikotarspiu. Prisimenu mokytojos, atsiųstos į mūsų miestelį kažkur iš gilumos (kur fabrikų nestatė ir kolonistų nebuvo) apstulbimą, kai pamatė, kas dedasi mūsų miestelyje su gamykla, dviem fabrikais, statybų įmone… Ji to gyvenime dar nebuvo mačiusi, kad gatvėmis tiek girtų šlitinėtų, muštųsi ir keiktųsi. Pasak jos, jų miestelyje, parapijoje tai būtų neįmanoma, o jei atsitikdavo daugiau išgerti, toks ne gatve, o galudaržėmis namo sliūkindavo, kad tik pažįstami jo pagėrusio nepamatytų, nes tai tokia gėda… Bet nukrypau nuo temos.
Štai šie, dabar „liberalų” ant durtuvų pasmeigti „piktybiški” išdavikai kažkodėl nebuvo kompartijos mylimi, kol gyvi buvo. Ar ne keista, kad taip staiga ir keistai mirė? Vos spėjo karas pasibaigti… „On(i) sliškom mnogo znal(i)”? Isteriška poetė galėjo išpliurpti, ką patyrė? Todėl ji buvo „pagydyta” ligoninėje, o jį, jau visišką ligonį, pagerintu alkoholiu pavaišino? Ir dar pora, berods, poetų, irgi ilgai netraukė?
Žavėčiausi liberalų ar pseudokonservatorių „principingumu”, jei tai iš tiesų būtų jis. Tačiau kol kas matau juos mielai išklausančius bet kokį Tautos, jos istorijos, jos Laisvės kovų bei šviesuolių dergimą, ir klapčiukišką pataikavimą dergėjams, dar vos prieš keliasdešimt metų gaudžiusiems, tardžiusiems, trėmusiems ir kalinusiems lietuvius. Mes buvome liudininkais net garbės nedarančiais jų išpuoliais (kapsulės vagystė, alėjos pervadinimas, „didvyriška” kova su atminimo lenta). Tai net kažkaip liguistai atrodo. Tartum Kašpirovskio paveikti būtų.
+ + + + + + +!!!
Kad nebūtų piktumo – Petruką , na Cvirkų , vežkit į tėviškę. Pamatysit, kap bus gražu. Prieš keletą metų aplankiau Klangius , o kur Petrukas. Jazau , jazau – Vilniuje. Bučiau padėjęs “kvietkelių” , a dabar , kol nusigausiu sostinėn , kas iš tų ramunių – šienas.
Oi, Bartai, mūsų taikos balandėli, šiltute mūsų širdele…
Svarbiausia, kad, kaip ir Sąjūdžio metais, neitume per istoriją kaip bolševikai kerzo baitais per Smolno parketus ėjo… ORUMAS ir IŠMINTIS.
Sunaikinti tos kartos darbų pėdsakus – iš to daugiausia JIEMS naudos. Ne šiaip jie išvežė KGB archyvus (paliko tik falsifikatus) – juk jie puikiausias jų darbų čia liudininkas, įkaltis ir JŲ nusikaltimų įpaminklinimas .
Mums nauda – turėti kuo iliustruoti ir įrodyti ateities kartoms, ką jų Tauta per amžius patyrė.
Okupantui beraščių, nemokšų nereikėjo (jie skerdikų vaidmeniui taupomi). Jam reikėjo kuo talentingesnių žmonių, iškalbingų, mokančių patraukti publiką. Geruoju, suktuoju arba prievarta reikėjo juos turėti sau kaip įrankį, kaip priemonę, kurią naudos pagal poreikį, pagal savo scenarijų.
Jei tada, tame priešpriešos įkarštyje tarp jų būčiau, be abejo, aš jam su jaunatvišku įkarščiu akis draskyčiau, gėdinčiau, kam tu, skystablauzdi, pasidavei, kodėl nesilaikai, kaip aš (žinoma, jei mano pačios blauzdos tai atlaikytų).
Šiandien galime ramiau vertinti sovietmečio paminklus – tų laikų ir liudininkus, ir įkalčius (du viename), bet šiais laikais (priešingai aniems) paminklas savaime nereiškia garbinimo. Tik išsaugojimą istorijai.
Beje, ar dabartinėje politinėje aplinkoje taip naudojamų „įrankių” nematom? Jie puikiai savo vaidmeniui parengti. Puikiai! Visų pirma paruošti KALBĖTI taip, kaip tinklai plačiausiai užmetami, kaip lengviausiai ir daugiausiai prižvejojama.
I siukslyna tuos rusu kolaborantus !!!
Per 30 laisves metu dar nesuvokiate
Kas yra kas ???
netriesk kgbiste savu okupanto triedalu..Cvirka tavo seimininkai nuzude pokaryje kaip ir dauguma kitu partizanu Lietuvos gyneju
Arvydas JUOZAITIS: Barbarizmas sostinėje + Vito TOMKAUS trigrašis
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/arvydas_juozaitis_barbarizmas_sostineje/
Paveldosaugininkai: valstybė turi saugoti visas vertybes, nepaisant jų sukūrimo laiko
– lrytas.lt/kultura/istorija/2021/10/20/news/paveldosaugininkai-valstybe-turi-saugoti-visas-vertybes-nepaisant-ju-sukurimo-laiko-21136408
Negyvi išmaniai p a s i r i n k t i n a i spardomi, o gyvi? Oi, ne, ne, jos ir jie – neliečiami, juk jų pareigos kokios! Tabu superpatriotams.
Dėl P.Cvirkos – komunistinis šou Seime
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/del_pcvirkos__komunistinis_sou_seime/
,,Dėl žmonių saugumo” aikštę aptvers, be to, budės policija.
Jei teisingai nugirdau, Cvirką griaus pasimėgaudami, gros muzika. Savivalės šventė.
Kas tai, jei ne psichologinis smurtas prieš tuos, kas nepritaria Vilniaus siaubimui, meno kūrinių ir istorijos pėdsakų naikinimui? Kuo skiriasi tokie sprendimai, toks veiksmų braižas nuo Batkos veiksmų ir jo savybių, lemiančių tokius veiksmus? Kažkas iš pasisakiusių pareiškė, jog nieko sukurti negebantis stengiasi pasižymėti kaip naikintojas. Ką gi, turėsime Vilniaus Batką.
Šiandien griaunamas paminklas rašytojui P.Cvirkai Kada iš istorijos bus trinamas Vytautas Landsbergis?
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/siandien_bus_griaunamas_paminklas_rasytojui_pcvirkai/
– respublika.lt/uploads/img/catalog/1/photo_1_63654790.jpg
Palaukit , palaukit . Nieks to paminklo negriauna. Atvažiuos kranas , pakels , padės į kažkokią priekabą ir nuvež į sandėliuką. Kada po paminklu pakiša dinamito ir booom, va tada jau sugriauta.
Man atrodo , kad viskas labai žmoniška ir gražu.
O va Kaune ,baisus galvos skausmas. Ką darom su PC biustu. Patariu . Vilnius PC sandėliukan, o Kauno PC į Klangius. Mažiau kainuos – arčiau ir sveria mažiau . Priekaba lengvesnė.
Patarimų pabaiga.
Taip, šalinant P.Cvirkos paminklą Vilniuje iš viešumos, trinama istorija ir dar ne bet kokia, o nuo komunistų ir stribų nukentėjusios tautos dalies istorija. Taigi koks priminimas iš viešumos čia yra šalinamas – tautos kančių ar komunistų nusikaltimų?…
Suprantama, kad šis kaip ir Žaliojo tilto paminklai visų pirma komunistų ir stribų palikuoniams akis badė, kaltę primindavo, kėlė baimę, kad gali būti papildyti informacija apie nusikalstamus veiksmus. Tad užuot papildžius paminklo aplinką informacija apie komunistų ir stribų Lietuvoje vykdyto genocido, kitais, vadintais komunizmo statyba, faktais, kad taip dar ilgai jų palikuoniams akis badytų, kad jaunajai kartai primintų kas yra vykę su tauta, kad ji tai permąstytų, kad prie paminklo būtų vedamos ekskursijos supažindinant pasaulį, jo jaunąją kartą su komunizmo neštomis kančiomis, tokio priminimo objektas šalinamas iš viešumos, kišamas į muziejų tamsybes.
Užuot to, – daromi nauji chunveibiniško tipo nusikaltimo veiksmai demokratinėje šalyje viduryje baltos dienos. Ir dar, ar ne “glavniausiu” čia yra Landsbergių partietis vicemeras V. Benkunskas…
Taip.
Štai kodėl ši užuomina –
– respublika.lt/uploads/img/catalog/1/photo_1_63654790.jpg
alkas kaip ir respublika yra idiotai ir neleidzia kopijuoti nieko net komentaruose tad tavo nuoroda niekas niekur neis
Reikia mokytis dirbti klaviatūra. Yra dabar daug kursų. Tada nereikės dejuoti.
Ar kas nors – „Respublika” arba „Alkas” – pačiam Dievui sutrukdė?… Tikrai tikrai sutrukdė? Vaiiij.
O imkime ir kartu apgaukime tuodu – pabandykite nukopijuoti nuorodą (Ctrll.+C, arba meniu Taisoje rinkitės „kopijuoti”), įdėkite į tinklo naršyklės langelį ir spauskite „Atverk”. Jei labai greitai apsisuksite, turėtų pasisekti – Alkas nespės sutrukdyti. Tai bus juoko!
Teisingas sprendimas. Kuo mažiau balvonų – tuo geriau. Ypač – sovietmečio.
Aplamai manau, kad praktika statyti paminklus žmonėms, asmenvardžiais vadinti gatves, tiltus, net mokyklas bei elektrines yra ydinga praktika.
Nežianau, ar visose Skandinavijos šalyse taip yra, tačiau Islandijoje jūs nerasite gatvės, pavadintos asmenvardžiu. Ir tai labai išmintinga pozicija.
∙ V.Pozneris ir R.Tuminas: pitonas prieš triušį
– respublika.lt/lt/naujienos/pasaulis/pasaulio_politika/vpozneris_ir_rtuminas_pitonas_pries_triusi/
Kad nei straipsnyje, nei komentaruose niekas nemini to, kad Cvirka buvo demaskuotas plagiatorius. Net jei būtų galima atskirti Cirką išdaviką nuo Cvirkos “rašytojo”, tai paminklo pastarajam irgi nėr už ką statyti.
S. Neries atvejis kitoks. Jos asmeninė tragedija kelia užuojautą. Bet kad ji vadovavosi jausmais ir buvo lengvai manipuliuojama bolševikų tikrai nė joks nuopelnas, kad ją garbinti viešose erdvėse.
Dar labiau nesuprantama tai, kad siūlma saugoti sovietinius paminklus kaip istorinius. Okupacinių simbolių laikymas garbingose vietose tai pasityčiojimas iš žuvusių už Lietuvos nepriklausomybę ir pačios valstybės. Tai dar ir Lenino paminklus rekonstruokit, juk tai irgi istorija.
Labai teisinga pastaba.