A. Butkus. Palanga ir Šventoji – Kaip susigrąžintos istorinės Lietuvių žemės

1998 m. stažuodamasis Latvijos universitete Rygoje, latvių spaudoje aptikau teiginių, kuriais priekaištauta Lietuvai, jog ši ties Būtinge statanti naftos terminalą. Pritariau latvių ekologiniams argumentams, jog atviras terminalas yra pavojingas, nes avarijos atveju išsiliejusią naftą audringoje jūroje susamstyti yra keblu, o Baltijos vandenys rytinėje jos pakrantėje juda iš pietų į šiaurę, Liepojos link. Terminalo reikalingumu neabejojau, bet Lietuvos pareigūnų garantijos, jog avarijų nebus, neatrodė patikimos, nes tų avarijų, kaip žinom, vėliau būta ne vienos.

Tačiau man užkliuvo kitkas. Vienas „žaliųjų“ aktyvistas, Askoldas Kliavinis (Askolds Kļaviņš), savo straipsnyje žurnale „Vide un Laiks“ (‘aplinka ir laikas’) dar papriekaištavo, jog „1921 m. Latvija parodžiusi supratingumą draugiškajai kaimynei ir paslaugiai išmainiusi 19 105 savo pajūrio dešimtines į nereikšmingas žemes pasienyje“. Dar pridūrė, jog „mažas miestelis iš latviško Būtinkiemio (lat. Būtiņciems) virto lietuviška Būtinge“. [1]

Tokie teiginiai, žinant tikrąją istoriją, mane užgavo, tad nepraleidau progos pasiūlyti tam pačiam žurnalui ir kontrstraipsnį, oponuojantį minėtiems teiginiams bei pačiai nuostatai. Žurnalas straipsnį paskelbė. [2]

Kas ne taip?

Nei Palanga, nei Šventoji Latvijai niekada nepriklausė – tai istorinės Lietuvos žemės (1 pav.). Vakarinė siena su Livonija (1207–1561) nusistovėjo 1422 m. po ginčų ir konfliktų dėl Žemaitijos, o vėliau, Kuršo kunigaikštystės (1561–1795) laikais siena su Lietuva ties pajūriu ėjusi Šventosios upe. Lietuvos valdovas Kęstutis apie 1349 m. parsivežė iš Palangos šventyklos sau žmoną Birutę, būsimąją Vytauto Didžiojo motiną. Į Palangą Kęstutis juk vykęs kaip į savo žemę, ne kaip į Livoniją!

Būtent Žemaitijos, o ypač Palangos-Šventosios užtvara neleido Livonijos vokiečiams masiškai perkelti į latvių ir estų žemes kolonistų valstiečių iš Vokietijos, Austrijos ar Šveicarijos. Prūsai ir Rytprūsių lietuviai tokios užtvaros neturėjo, todėl, ko nepribaigė marai ir karai, tuos pribaigė vokiečiai, išretintas žemes lopydami arogantiškais kitakalbiais kolonistais. [3] Livonijoje dėl epidemijų ir kitų priežasčių atsiradusios baltos dėmės buvo dengiamos vidine migracija.

1795 m. po trečiojo Lenkijos padalijimo etninė Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos ir pavadinta Vilniaus gubernija, o nuo 1801 m. prijungus prie jos Slanimo (Gardino) guberniją, iki 1840 m. tai buvo didžiulė Lietuvos Vilniaus gubernija.

Tais pat 1795 metais Kuršo kunigaikštis ir landtagas kreipėsi į Rusijos imperatorę Jekateriną II, prašydamas prijungti kunigaikštystę prie Rusijos. Pretekstas – baiminimasis, jog kaimyninėje Lietuvoje vykę neramumai gali persimesti į kunigaikštystę. [4]

Jekaterina II formaliai nupirko kunigaikštystę iš jos paskutiniojo kunigaikščio Peterio fon Birono (Peter von Biron, 1724–1800) už du mln. talerių ir 100 000 talerių rentą. [5] Kunigaikštystė tapo Rusijos Kuršo (Kurliandijos) gubernija.

1819 m., paprastindami savo gubernijų administravimą, caro valdininkai atskyrė nuo Lietuvos Vilniaus gubernijos Palangos-Šventosios pajūrį ir prijungė jį prie Kuršo gubernijos.

Latvija Palangos atsisakė ne geranoriškai – ji Lietuvai grįžo ne Latvijos valia, o tarptautinio arbitražo sprendimu. Būtingės pavadinimas yra ne lietuviškas, o kuršiškas, kaip ir Palanga, Kretinga, Alsunga. Ir kur kas autentiškesnis nei Būtiņciems. 

Ginčai dėl sienos

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Tų pat metų lapkričio 18 d. Latvijos Tautos Taryba paskelbė Latvijos nepriklausomybę. Netrukus 1919 m. prasidėjo Lietuvos ir Latvijos politikų stumdymaisi dėl sienos. Pirmosios derybos dėl jos įvyko Paryžiuje 1919 m. balandžio 14–17 dienomis.

Latvijos delegacija šalies siena laikė ne buvusią Kuršo kunigaikštystės sieną, o Kuršo gubernijos ribą su Kauno gubernija, nors gubernija nėra joks valstybinis darinys, o ir jos ribas buvo nustatę okupantai. Be to, latvių delegacija reikalavo Mažeikių nes per juos ėjo Rygą su Liepoją jungęs geležinkelis. Taip pat reikalauta 4–9 km pločio pasienio ruožo tarp Žagarės ir Pikelių, nes jame gyvenę latvių, nors pagrindinis nesantaikos obuolys kai kurių autorių nurodoma Palanga ir Aknysta. [6]

Lietuvos delegacija taip pat nesirėmė buvusia Lietuvos siena su Kuršo kunigaikštyste. Paryžiaus konferencijoje lietuviai pareikalavo grąžinti latvių kariuomenės užimtą Palangą, bet latviai pareiškė abejones šio reikalavimo pagrįstumu. Tada A. Voldemaro vadovaujama delegacija pareiškė pretenzijas į Liepoją ir net į Latgalą. [7]

Reikalauta pripažinti Lietuvos ypatingus interesus Liepojoje, Daugpilyje ir garantuoti Lietuvai tam tikras privilegijas Latgaloje. Latviams atmetus reikalavimus, A. Voldemaras pagrasino sieksiąs referendumo Latgaloje. Pretenzijos į Latgalą buvo pagrįstos istoriškai, nes kurį laiką (1561–1569) ji buvo LDK dalis.

Be to, tai buvo katalikiškas kraštas, o tai buvo papildomas lietuvių argumentas. Latviai vėliau, per želigovskiadą, baiminosi ir galimų Lenkijos pretenzijų į Latgalą, nes krašto dvarininkai buvo sulenkėję, dalis valstiečių taip pat, o pati Lenkija po karo su Švedija (1600–1629) jai likusią Latgalą vadino Lenkų Infliantais (lenk. Inflanty Polskie). [8]

Dar vienas lietuvių ginčų objektas tapo etniškai mišri Latvijos Sėla, tiksliau – Alūkšta (lat. Ilūkste) ir jos apylinkės. Latvius diplomatus per derybas glumino A. Voldemaro arogancija, nepakantumas ir aštrumas. Pretenzijas į Alūkštą jis pareiškęs brutaliu tonu. [9] 1919 m. liepą latviai pasiūlę mainyti Palangą į Mažeikius, bet lietuviai atsisakę. Netrukus po to Lietuvos kariuomenė ėmė vyti bolševikus iš Alūkštos apylinkių ir nusitaikė į Daugpilį.

Karo veiksmai

Lietuvių kariuomenės veiksmus Latvijos Sėloje nutraukė bolševikų kontrpuolimas. Bet 1919 m. rugpjūčio gale lenkų kariuomenė išstūmė bolševikus iš Turmanto, kurio geležinkelis vedė į Daugpilį. Kairiajame lenkų kariuomenės flange Lietuvos kariuomenė užėmė Alūkštą, o rugsėjo pabaigoje visa kairiakrantė Dauguva buvo lietuvių ir lenkų rankose – tai leido lietuviams kelti teritorines pretenzijas Latvijai iš jėgos pozicijų. Lietuva reikalavo atiduoti jai kariuomenės užimtą dalį, kurioje jau stengėsi, kad gyventojai paklustų Lietuvos administracijos potvarkiams. [10]

1919 m. spalį Latvijai ėmė grėsti bermontininkų puolimas. Ši grėsmė suartino Latviją su Lenkija, nes Lietuva mindžikavo ir į Latvijos prašymą padėti kariauti su bermontininkais nieko konkretaus nepažadėjo. O Lenkija garantavo Daugpilio priklausomybę Latvijai, spalio 22 d. pripažino Latviją de facto ir dovanojo jai 6 tūkst. šautuvų bei 5 mln. šovinių. [11]

Visa tai Latviją pasiekė tik gruodžio 10 d., nes lietuviai buvo uždraudę Latvijos traukinių tranzitą per Lietuvą. [12] Nepaisant to, latviai, britų laivyno padedami, lapkričio 11 d. apgynė nuo bermontininkų Rygą, o į Lietuvą pasitraukę bermontininkai lapkričio 21–22 d. ties Radviliškiu buvo sumušti Lietuvos kariuomenės.

1920 m. sausį Daugpilį nuo bolševikų išvadavo Lenkijos ir Latvijos kariuomenės. Lietuvos kariuomenė apie karo veiksmus nebuvo informuota, o sužinojusi apie juos, prie jų nebuvo prileista, nors stovėjo beveik miesto prieigose.

1920 m. kovą lietuviams ir latviams pavyko susitarti, kad sienai nustatyti bus vadovaujamasi etnografiniu principu, pagrindu imant gyventojų daugumos tautybę. Ginčytinas vietas ištirsianti bendra komisija. Jei ji nepriimsianti sprendimo, teksią balsuoti gyventojams. Per derybas buvo susitarta dėl sienos didesnės dalies, išskyrus Palangos ir Alūkštos klausimus.

Liepos mėnesį, kai Raudonoji armija nustūmė lenkus iki Varšuvos, o Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, lietuviai tapo dar nesukalbamesni. Prezidentas A. Smetona aplankė Lietuvos kariuomenės užimtas Alūkštos apylinkes. Vis labiau buvo akcentuojamas konfesinis principas. Dažnėjo konfliktų. Užsienio reikalų ministras A. Voldemaras buvo įsitikinęs, kad Latvijos ir Estijos valstybes pasiglemš Rusija, o Lietuvos ji neliesianti, todėl išvesti kariuomenės iš Alūkštos jis nė nemanė.

Liepos 2 d. Latvijos vyriausybė nusprendė išsiųsti iš šalies 100 lietuvių nelegalų. Atsakydama į tai, Lietuvos vyriausybė rugpjūčio 30 d. nutarė per 24 valandas deportuoti visus Lietuvoje esančius Latvijos piliečius. Nutarimas buvo atšauktas, Latvijos vyriausybei pagrasius išsiųsti visus lietuvius iš Liepojos ir Rygos. [13]

Rugpjūčio 22 d. Latvijos kariuomenės dalys persikėlė per Dauguvą ir nustūmė lietuvius iki Asarės-Bebrenės-Dauguvos linijos. Buvo įsakyta karo veiksmų nepradėti,  nepaklususius lietuvius nuginkluoti ir išsiųsti į Lietuvą. Tačiau susišaudymo neišvengta. Rugsėjo 3 d. prie Subačiaus (lat. Subate) įvyko susišaudymas, per kurį vienas lietuvis karys žuvo, du buvo sužeisti.

Įvykius pagreitino želigovskinė pietryčių Lietuvos okupacija, kai latviai susirūpino, jog lenkai gali okupuoti ir lietuvių užimtas Alūkštos apylinkes. Vėl buvo prisiminta Kuršo gubernijos riba ir imta reikalauti iš Lenkijos garantijų, kad Želigovskis jos neperžengs, o Lietuvos paprašyta atitraukti kariuomenę už tos ribos. Tą Lietuva ir padarė. Į želigovskinę Vidurio Lietuvą Latvija žiūrėjo atsargiai ir rezervuotai. Kai želigovskinė delegacija 1920 m. lapkričio viduryje atvyko į Rygą dalyvauti Latvijos Nepriklausomybės dienos iškilmėse, ji buvo iš Rygos tiesiog išprašyta dar iki iškilmių.

Trečiųjų teismas 

Tarptautinė arbitražo komisija, vadovaujama škoto prof. Džeimso Jango Simpsono, darbą pradėjo 1920 m. gruodžio gale. Komisija net nešventė Naujųjų metų, ištyrinėjo visą pasienį, suskirsčiusi jį į tris sektorius, apklausė gyventojus. Savo sprendimą paskelbė 1921 m. kovo 20 d. Komisija nusprendė grąžinti Lietuvai Palangą ir Šventąją, o pietinę Alūkštos srities dalį palikti Latvijai, atsižvelgus į vietinių gyventojų prašymą neatkirsti jų nuo Daugpilio. Mažeikiai palikti Lietuvai. [14]

Lietuva su Palanga, Šventąja ir pasienio ruoželiu ties Zarasais gavo apie 19 tūkst. dešimtinių buvusios Kuršo gubernijos žemių, Latvija – 28 tūkst. dešimtinių buvusios Kauno gubernijos žemių (2 pav.). [15] Lietuvoje tuo metu paplito komentaras: „Už savo žemes mokėjome savomis žemėmis“.

Tačiau komisijos sprendimą iškart užprotestavo Latvija ir Lenkija. Latvija pasipiktino, kad Lietuvai buvo skirtas ir apie 19 kv. km pajūrio ruožas į šiaurę nuo Šventosios žiočių, kuris niekada Lietuvai istoriškai nepriklausė. Šis ruožas buvo skirtas tam, kad Lietuva Šventojoje galėtų įrengti uostą. Dž. Simpsonui pavyko įtikinti latvius, jog į jų šalies interesus atsižvelgta ne mažiau negu į Lietuvos. Lenkijai netiko, kad Alūkšta atiteko Latvijai, nes ji, Lenkija, pretendavo į 6, jos teigimu, lenkakalbes apylinkes į pietus nuo Daugpilio. Dabar teritorines pretenzijas ji jau turėjo reikšti Latvijai. Ir reiškė jas iki pat 1929 metų.

Pakoreguotoji siena patvirtinta 1921 m. gegužės 14 d.

Vėliau tarptautiniu arbitražu buvo nustatyta Latvijos ir Estijos siena. Skirtingai nuo Lietuvos ir Latvijos sienos, siena su Estija buvo visiškai nauja – jos nebūta per visą latvių ir estų tautų istoriją – nei Livonijos, nei Lenkijos-Lietuvos, nei Švedijos, nei Rusijos valdymo laikais.

Vietoj epilogo 

Kad ir koks vingiuotas bei prieštaringas skaitytojui pasirodė šis dviejų baltų valstybių sienos nustatymo kelias ir Palangos sugrįžimas Lietuvai, neišleistinas iš akių bene pagrindinis dalykas: abiejų šalių politikams užteko ir nuovokos, ir kultūros, ir išminties išspręsti šį ginčą civilizuotai, oriai ir pagarbiai. Norėtųsi palinkėti to paties ir dabartiniams politikams.

O juk turėjome tų laikų pavyzdžių, kai sieną su Lietuva kaimynai nustatinėjo vulgaria jėga, o bendravimas su mumis ženklintas chamizmu arba klasta.

Autorius yra baltistas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, asociacijos „Lietuvos ir Latvijos forumas” pirmininkas, VDU profesorius

Nuorodos:

[1] A. Kļaviņš. Quo vadis, Būtiņģe? Vide un Laiks, 1998/3, 18. lpp.

[2] A. Butkus. Vai Palanga un Sventāja ir Latvijas bijušās teritorijas? Vide un Laiks, 1998/4, 66.–67. lpp. Taip pat kn. Baltiškos impresijos. Kaunas, 2008. P. 22–24. Prieiga per internetą: http://eia.libis.lt/viesas/Butkus/Baltiskos%20impresijos.pdf

[3] Plg. K. Donelaitį:
O štai, jau lašinių lietuviškų prisiėdę
Ir mūs alų su gvoltu jau visą sugėrę,
Viežlybus lietuvninkus išpeikt nesigėdi.
Tu prancūziškas žioply su šveisteriu storu
Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargint,
Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?
Ar negalėjot ten pasilikt, kur jus nuperėjo
Ir varles bei rupūžes jus ėst pamokino?
(534-541 eilutės)

[4] Iš tikrųjų kunigaikštystėje visą XVIII amžių stiprėjo Rusijos įtaka, prasidėjusi nuo tada, kai už kunigaikščio F. Ketlerio buvo ištekinta Petro I giminaitė Ana Ivanovna, kuri tuoj po vestuvių (1711 m.) tapo našle ir liko gyventi Kurše, į kurį neva jos apsaugai buvo įvesta Rusijos kariuomenės dalinių.

[5] I. Butulis, A. Zunda. Latvijos istorija. Vilnius, 2020. P. 47.

[6] K. Elfa, E. Aivita. Par mata tiesu no bruņota konflikta. Latvijas un Lietuvas robežstrīdu vēsture. Latvijas Avīze, 2018. g. 6. maijs. Prieiga per internetą: https://www.la.lv/brivdienam-par-mata-tiesu-no-brunota-konflikta-latvijas-un-lietuvas-robezstridi. Dėl Aknystos šaltinių nuorodos skiriasi. Čia minėtasis nurodo, kad Aknysta buvo prijungta prie Kauno gubernijos XVIII a. (nors tame amžiuje tokios gubernijos dar nebuvo, o ir Lietuva iki 1795 m. nebuvo Rusijos sudėtyje), kitur teigiama, jog prie LDK Aknysta prijungta XVII a. gale.

[7] Z. Butkus. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais. Vilnius, 1993. P. 18.

[8] Be to, Lenkiją drąsino JAV prezidento V. Vilsono 1918 01 08 pareiškimas, kurio 13-asis punktas, skirtas išimtinai Lenkijai, skelbė, jog „Turi būti sukurta nepriklausoma Lenkijos valstybė, į kurios teritoriją turėtų būti įtrauktos neginčytinos etninės lenkų žemės, kuri turėtų laisvą ir saugų priėjimą prie jūros ir kurios politinė bei ekonominė nepriklausomybė būtų užtikrinta tarptautiniu paktu“. Neginčytinas savo žemes tuometinė Lenkija matė visur, kur tik panorėjo. Želigovskininkų junginiuose tarnavo ir Latgalos dvarininkų, raginusių „vaduoti“ iš latvių buvusius Lenkų Infliantus.

[9] K. Elfa. Min. veik.

[10] Ten pat.

[11] Z. Butkus. Min. veik. P. 33.

[12] K. Elfa. Min. veik.

[13] Ten pat.

[14] Susisiekimui tarp Rygos ir Liepojos Latvija 1925–1927 m. nutiesė naują Glūdos-Saldaus-Liepojos geležinkelio liniją.

[15] Z. Butkus. Min veik. P. 53, 55.