Daugumos tirtų šalies šaltinių vanduo, kaip rodo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) apibendrinti tyrimų duomenys, gali būti priskirtas puikaus vandens klasei.
Itin geru vandeniu pasižymėjo net 72,4 proc. šaltinių, geros kokybės – 17,2 proc. Pasak LGT vyr. patarėjo Jono Satkūno, galima daryti išvadą, kad apie 90 proc. šaltinių nėra paveikti žmogaus veiklos.
7,1 proc. šaltinių cheminė būklė yra patenkinama veikiausiai dėl hidrocheminių anomalijų ar žmogaus veiklos poveikio. Jų vandenyje nėra cheminių medžiagų (išskyrus geležį), kurių koncentracija viršytų geriamajam vandeniui nustatytą kiekį. Tačiau miestų teritorijose esančių šaltinių vandens tipas rodo akivaizdų urbanistinės infrastruktūros poveikį šiam vandeniui.
Nors daugumos šaltinių vandenyje cheminių medžiagų koncentracijos nėra didelės, bet, Jono Satkūno žodžiais, pasitikėti vien cheminės analizės rezultatais nepakanka. Nereikėtų pamiršti, kad vandenyje gali būti padidėjęs mikrobų kiekis.
Lietuvoje daugiausia yra paplitę gėlo vandens šaltiniai. Daug mineralinių medžiagų turi 40,4 proc., o mažai – net 59,6 proc. šaltinių.
Iš visų ištirtų ir aprašytų Lietuvos šaltinių net 66 trykšta Dainavos krašte (įskaitant ir Vilnių). Daugelis jų apipinti legendomis ir padavimais.
Žemaitijos nacionaliniame parke ištirti 29 šaltiniai. Apie juos pasakojimų surinkta gerokai mažiau, nes dauguma jų yra „laukiniai“, sunkiai randami, nelankomi, pasislėpę miškų glūdumoje. Aukštaitijos nacionaliniame parke ištirta 17 šaltinių ir užrašyti keli pasakojimai.
Kad JAV leistų užbaigti NS-2, Vokietija pažadėjo tiek sukelti kuro kainas, kad JAV skalūnų dujos apsimokėtų. ( Labai brangus malonumas) . JAV išgelbės ir Lietuvą ? Šiuo atveju, nuo tyro vandens.