Pamąstymus įkvėpė neseniai perskaityta lenkų rašytojo Zbignievo Kuchovičiaus (Zbigniew Kuchowicz) monografija „Barbora Radvilaitė (vertėjas Romualdas Petraitis), skirta 500-ųjų gimimo metinių proga. Karalienė Barbora – viena garsiausių, labiausiai žinomų istorinių asmenybių. Mitai sklando ne tik apie jos gyvenimą, bet ir apie mirtį, o karališką meilę apdainavo ne vienas poetas ir rašytojas, jos grožį įamžino dailininkai. Nors ji nepaliko literatūrinių kūrinių, neatliko žygdarbių, jos asmenybę ir gyvenimą tyrinėjo kelios istorikų kartos.
Kodėl kai kurie ją garbina, o kai kurie skeptiškai vertina jos vaidmenį Lenkijos ir Lietuvos istorijoje, nors visi sutinka, kad tai – viena įdomiausių to meto asmenybių? Ką naujo tikėjausi atrasti šioje istorinėje monografijoje?
Zbignievas Kuchovičius ilgą laiką tyrinėjo moterų vaidmenį Lenkijos Karalystės ir LDK istorijoje, viduramžių erotiką ir seksualinius papročius. Tad ir Barboros Radvilaitės asmenybę jis pamėgino tyrinėti šiuo požiūriu, įvertindamas ją formavusią aplinką ir istorines aplinkybes.
Istorikas Z.Kuchovičius, apžvelgdamas XVI amžiaus lietuvių moterų papročius, vertina juos pagal tuo metu privalomus kriterijus Lenkijoje. Moterys Lietuvoje, rašo istorikas, turėjo daugiau teisių nei Lenkijoje. Autorius tai sieja su krikščionybe. Lietuvoje krikščionybė „atsirado“ (istoriko žodžiais tariant) per 400 metų vėliau negu Lenkijoje. XVI amžiuje tenykščius Lietuvos gyventojus dar stipriai veikė pagoniškieji kultai.
Apie tai rašė Žemaičių vyskupas Giedraitis: nesą nė vieno, mokančio poterius, nė vieno, kuris ką nors žinotų apie tikėjimo paslaptis. Visi aukoja griausmavaldžiui Perkūnui, garbina žalčius, šventus ąžuolus… Nors bajorai ir kiti didikai, priėmę krikščionybę, greitai atsisakė pagonybės, tačiau išliko gimininės organizacijos ir santvarkos likučiai, o taipogi kai kurie kultūros elementai.
Atvykėliams iš Vakarų kėlė nuostabą, kad kunigaikščio Vytauto dvare, sutinkant garbingus svečius, greta kunigaikščio būdavusi ir jo žmona bei duktė. Iš to daroma išvada, kad jų statusas buvo aukštas.
Istorikas Lovmianskis rašo, kad aukštesniųjų sluoksnių moterys Lietuvoje turėjo aukštą padėtį visuomenėje ir „draugijoje buvo lygios vyrams“. Tadas Čackis atkreipė dėmesį, kad lietuvių moterų teisinė padėtis buvo daug tvirtesnė negu lenkių, kad jos galėjo laisvai disponuoti turtu, ištekėjusios palikti jį testamentu, o Lenkijoje joms nieko nebuvo leidžiama be vyro ar giminių sutikimo. Čackis šiuos skirtumus sieja su tuo, kad Europoje buvusi viena kultūra, o šiaurinėje dalyje (Lietuva priskiriama prie rusų ir skandinavų) – kita.
XVI amžiaus lenkų teisininkas Janas Karasinas rašo: „Mūsų ištekėjusios moterys yra kaip vaikai, joms galima valgyti, kai vyras duos, ir turėdamos pakankamai garbės ir turtų, pačios yra vargšės, nes ponas vyras gali viską sau duoti, o iš žmonos visas pajamas atimti. Visai kitokia padėtis buvo Kunigaikštystėje (Lietuvoje): ponia gali ir pačiam vyrui geradare būti, ir fundatore gali būti“.
XV-XVI – amžiuje Lenkijoje tvirtai laikytasi nuomonės, kad lietuvės moterys turi ir erotinę laisvę, tiksliau sakant, yra pasileidusios(!). Lenkijoje katalikiškai išauklėtos moterys apskritai slėpė savo potraukius, varžėsi intymių pojūčių ir išgyvenimų, todėl net buvo nuomonė, kad jos esančios nepakankamai temperamentingos, šaltos.
Kitaip buvę Lietuvoje. Neišliko jokių užuominų, patvirtinančių, kad lietuviai būtų teikę didesnę reikšmę nekaltybei. Iš moters buvo reikalaujama ne nekaltumo, o vaisingumo. Yra nuomonių, rašo Z. Kuchovičius, kad „ten (Lietuvoje) gana plačiai buvo paplitęs ikivedybinis seksualinis gyvenimas. Tik vakarietiškos teisės pavyzdžiu nesantuokinius seksualinius ryšius imta laikyti nusikaltimu, už kurį reikia bausti luošinimu, o už santuokinę neištikimybę – net mirtimi”.
Lietuvių moterų papročių laisvę patvirtina kiti įstatymai. Yra žinoma, kad pagal paprotinę slavų teisę nesantuokiniai vaikai turėjo tokias pat teises kaip ir gimę iš santuokos. Tarp nesantuokinių vaikų buvo net valdovų, pavyzdžiui, Lenkijoje toks buvo Vladislovo Hermano sūnus Zbignievas.
Priėmus krikščionybę, nesantuokinių vaikų padėtis pablogėjo, liaudyje jie buvo vadinami „benkartais”, o teisiniu požiūriu diskriminuojami. XVII amžiaus Lenkijoje nepakantumas nesantuokiniams vaikams pasidaro tiesiog patologiškas, žiaurus. Panašią evoliuciją galima įžvelgti ir lietuvių santykiuose.
Ikistatutinė lietuvių teisė į nesantuokinius vaikus žiūri palyginti švelniai ir žmoniškai. Tik vėliau Statutai atėmė iš jų visas šeimynines teises, diskriminavo juos. Netgi išleistas toks įstatymas: „Kas benkartą nužudytų, yra atleidžiamas nuo mirties bausmės”. Taigi, įsigalėjus katalikybei, stipriai suvaržomos moterų teisės, nesantuokiniai vaikai žiauriai diskriminuojami, išmetami iš visuomenės.
Apžvelgęs moterų teises Lenkijoje ir Lietuvoje, istorikas Zbignievas Kuchovičius ima analizuoti Barboros Radvilaitės asmenybę. Ji buvusi ne tik graži, bet ir charizmatiška moteris, laisvos, išdidžios, tačiau ne arogantiškos laikysenos, karšto temperamento. Barbora, kaip ir jos motina Barbora Kolenka Volska Radvilienė, buvusi laisvo elgesio moteris, turėjusi daug gerbėjų, nesidrovėjusi lytinių santykių.
Monografijos autorius šių moterų seksualumą sieja ne tiek su temperamentu, kiek su pagoniškais papročiais, laisvesne Lietuvos moterų padėtimi. Daroma prielaida, kad aistringa Barboros ir Žygimanto Augusto meilė liepsnojusi būtent dėl abiejų karšto temperamento ir neslepiamo seksualumo. Tačiau visiems žinoma, kad aistra ilgai netrunka, turėjo būti artimesni, dvasiniai santykiai, išlaikę sunkius abiejų įsimylėjėlių išbandymus. Prie šios išvados prieina ir knygos autorius, nuoširdžiai pasakodamas apie Žygimanto Augusto ištikimybę ir meilę, jo skausmą mylimai Barborai mirus.
Monografija sudomino kai kuriomis įžvalgomis: katalikybė moterį pastato į žemesnę padėtį nei vyro, laiko ją iš prigimties nuodėmingą, todėl nustatomos griežtos elgesio taisyklės, varžančios moterų teises. Dėl to jos tapusios dorovingesnės, paklusnesnės, vyro tarnaitės. Nesantuokiniai vaikai išmetami iš visuomenės, neturi jokių teisių. Bažnyčia tokiais būdais kovoja su paleistuvyste, ištvirkavimu. Apie moterų seksualumą nekalbama, tai laikoma nepadoriu dalyku.
Iš pagonybės (matriarchato?) atėję papročiai, elgesio kultūra griežtai smerkiama. Monografija šis minties posūkis intriguoja: kiek tokiuose moters padėties tyrinėjimuose nešališkumo? Ar pagonybė iš tiesų toleravo laisvą moterų (kodėl ne vyrų?) elgesį? Kaip katalikybės atneštos elgesio normos pakeitė moterų padėtį abiejose šalyse? Kaip keitėsi lietuvės moters tipas?
Ant Druskininkuose Barborai Radvilaitei skirtos skulptūros „Karūna” (sukūrė Dalia Matulaitė), yra užrašas:
Per amžius būk laisva, o Lietuva.
Ir būk visiems teisinga ir gera.
Kai valanda išmuš, priglausk mane,
Tau – karūna!
Žygimantai Augustai, išgirsk mane,
Tokia yra mano šalies valia.
Barbora Radvilaitė
Tokio nusišnekėjimo dar neteko skaityti! Kokia dar Barbora Radvilaitė?! Ji buvo Barbara Radziwiluwna (pagal kai kuriuos šaltinius – Radziwil)!!! Barbaros tėvas buvo nutautėjęs Lietuvos bajoras (szlachta litewska), nekalbėjęs lietuviškai, jos motina – Palenkės lenkė. Beje, ir pati Barbara lietuviškai nekalbėjo. Tai iš kur ištrauktas tas mitas – lietuvaitė Barbora Radvilaitė?! Gal, kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi ir nedarykim iš Lietuvos lenkų, rusų, totorių, karaimų ir žydų lietuvių? Gali kiek nori kalbėti apie medų, bet burnoje nuo to saldžiau nepasidarys.
nie zupelnie slusznie panas kalba. Ši lazda su dviem galais… Dar ir nuo to priklauso, kaip giliai siekia šeimos ir giminės atmintis, ar prisimena ir kaip vertina tai, ant kokios tautos grunto lenkų žemių žemėlapis užtapytas, iš kokių tautų lenkas sukurtas, katra slavų atšakos gentis tam pradžią davė…
Na, taip, tai dabar imkime vadinti Boną Sforcą Bona Sforcaite, Angela Merkel Angele Merkeliene, Aliaksandrą Lukašenko – Aleksu Lukašiumi ir t.t. … Sulietuvinkime visus – italus, vokiečius, žydus, gudus, lenkus… O kodėl ne?! Juk esame kilę jei ne iš romėnų, tai jau iš graikų tai tikrai!
🙂
P.S. Dar kiek ne į temą apie poetą Adomą Mickevičių. Lenkai mano, kad jis – lenkas (juk rašė lenkiškai!), baltarusiai tvirtina, kad jis – baltarusis (juk gimė ir užaugo dabartinės Baltarusijos teritorijoje!), o mes, lietuviai, sakome, kad jis buvo pats tikriausias lietuvis (juk rašė – “Litwo, Ojczyzna moja…”). O pikti liežuviai skleidžia paskalas, kad jo motina buvo žydų kilmės, o jo tėvas – sulenkėjęs gudas…
Bet kuriuo atveju Mick(eviči)ų giminė gyveno žemėje, į kurią kadaise įžygiavę slavų kariai rado baltų(aisčių) gentis.
Archeologų radiniai liudija, jog iki tų genčių jokia kita kultūra tose žemėse negyvenusi, jokių kitokios civilizacijos pėdsakų nėrasta. O kai kurių Mick(eviči)ų laikais ten gyvenusių ir jau b-rusiškai kalbėjusių šeimų vyresnieji jaunajai kartai perduodavo žinią, jog ten lietuvių žemės esančios…
Tai Mickevičius vis dėlto buvo lietuvis? Taip? OK! Aš nieko prieš! Nors ir negras (kaip, pvz., A. Puškinas). Tik, va, bėda – lietuviškai, svoločius, nerašė. Na, nors vieną eilėraštuką būtų parašęs lietuviškai! O dabar – tylko po polsku, psiakrew!
Ką ten kai kas apie asmenvardžius rašė, tarp jų ir apie asmenvardžio Mickewicz kilmę?
Ar gal reiktų pradėti nuo klausimo, iš kur baltarusių pavardėse -evič atsirado? Ir kaip bei iš kur jos į PL atkeliavo? 🙂
Na, o kad A.M. rašė būtent lenkiškai – juk tai tik likimo pokštas. Jei tas žemes būtų prancūzai, graikai, turkai, ar kt. okupavę, rašytų jų kalba, jei norėtų pragyvenimui rašymu uždirbti.
Kaip LT pietryčiuose bei dabar BY priklausančiose žemėse tiek lenkų atsirado – puikiai žino ten gyvenusios šeimos. Dar gyvi tie, kas prisimena. Ir jų palikuoniai žino, kaip ir kodėl jų bei jų draugų senelių bei tėvų gyvenimai pakrypo… Bėda tik ta, kad prievarta nutautintieji nebuvo įsileisti (toliaregiškai palikti, kad ateityje jais pasinaudotų neramumams kelti, ar kad taptų „įrodymu”, jog tai ne LT žemė?)
Dėl „repatriacijos” – visų pirma tiek kartotinių okupacijų, „grąžinimų” bei „išvadavimų” patyrusių teritorijų žmonės „mokėjo gyventi”, todėl pasų, santuokos liudijimų, pažymų apie „PL teritorijoje gyvenančius gimines” klastojimo verslas klestėjo. Taip pvz. išvyko tokia Žilenasuvna. Dabar galvoju, o kaip gi skambėjo sulenkinta jos tėvelių Žilėnų pavardė? Nors jiems ir „neredaguotos” sueina už „čysto polskas” (jei sueina „Gaidis” ar pan., tai ir Žilėnas suėjo).
Žinoma, buvo ir tikrų dokumentų. Kai kas ryžosi bandyti bent tokiu būdu iš SSSR sprukti dar ir dėl to, kad „liaudies soc.respublikose” buvo kiek laisvesnis režimas įvestas, negu SSR „respublikose” – paliktas smulkus ir net vidutinis verslas, nebuvo taip suvaržytos kelionės į užsienį, net į JAV.
Žodžiu, kai tapo naudinga prisiminti, jog ir tu pats rąstą su Leninu nešei, staiga tiek senukų tą „savo gyvenimo faktą” prisiminė… Taip ir „repatriacijos” laikais staiga „prisiminusių” atsirado.
Per anksti gimė.
Dabar gimusieji angliškai ,,eksponuojasi”
Deja, dabar nė kaime grynos, neapsinešusios šių dienų dulkėmis kalbos neiširsi.
Adomas Bernardas Mickevičius paliko, berods, tik pora įrašų lietuvių kalba, tiesa, ne savo, bet liaudies kūrybos, kai jį aplankius draugui “žemaičiui” iš atminties bandė užrašyti liaudies dainą. Iš to, kaip rašė (pvz. žodį “bičių” – kaip “bitSu”, o ne “biczu” ar “bic’u”), matosi, kad rašė ne lenkiškomis raidėmis iš klausos, bet iš tikrųjų buvo mokęsis lietuviško rašto (gal kai dirbo raštininku Kaune, o gal kai mokėsi Vilniuje) ir suprato tekstą. Iš dalies tą patvirtina ir jo kūrinių personažų vardai, netgi jo sukurtas vardas Gražina. Jis taip pat, berods, vienas iš pirmųjų paminėjo ir lietuvišką vyčio pavadinimą – skaitydamas Prancūzijoje paskaitą apie Lietuvą.
Mick(eviči)umi gimęs, Mickumi ir liksi, kad ir kuo kas tavo pavardę dekoruotų ir gerintų, kad ir po kokia kalba tai slėptum… Prigimties nesuklastosi!
(tai nuo a.a. Bratkos nuknekcinta – anas buvo tikras, jog istorijos nesuklastosi)
Žemynai — Mickevičius pats save iš senos lietuviškos Rimvydų giminės, gyvenusios Rodūnios apylinkėse, kur ir dabar dar liko lietuviškai kalbančių žmonių (Pelesa ir kt.), kildino.
Lietuvių mentalitetas skiriasi nuo lenkiško, kokia kalba jie bekalbėtų.
Straipsnyje nemažai vietos skiriama to laiko moterų seksualumui. Tarp kitko, seksualumas vienuolynuose galėtų būti atskira tema. Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad moters seksualumas arba yra, arba ne. Nepriklausomai nuo istorinio laikotarpio, tikėjimo ir tautybės. Seksualumas nuo prigimties priklauso. Ir nuo turimo vyro, deja. Tokia būtų vakaro įžvalga, supaprastinta, tiesa 🙂
Žemynai dėl “Vilenščyznos” lietuvių prisitaikymo.
Šalčininkų rajone, Dieveniškėse, yra didelė vietinių lietuvių bendruomenė, kurios niekas neįstengė nei sulenkinti, nei surusinti, nei subaltarusinti, jie po šiai dienai šneka gražia dzūkų tarme. Kažin kodėl?
Paslaptis?! Gal jų šulinių vanduo kitoks, gal stuburą, savimonę, orumą stiprina?
Ooo – žr. – šone ,,Kitas straipsnis” rodo: ,,Bus renkama Lietuvos jaunimo sostinė ”
O ką? O ką, jei lituanistai (išsk. .L.V., žinoma) Dieveniškes paskelbtų jaunimo sostine? – Kad jaunimas ne iš L.V. sekėjų, o iš Dieveniškių tvarios pažangos mokytųsi? Pažangos, savo tapatybės neprarandant? Kad žinotų, jog Dieveniškės, o ne Vilnius, ,,pasipuošęs” spyklisn iškabomis yra Lietuvos brangakmenis . Tartum primuštas ciuciukas podchalimiškai kopijuoti, ką užsieniuose ar serialuose matei, kiekvienas minkštakūnis bestuburis gali – tam nei didelių pastangų, nei tvirto būdo nereikia. Išsaugoti tikrąsias, amžinąsias vertybes pajėgūs tik ASMENYBĖS. Ir jos nebūtinai blizgučiais tviskančiose sostinėse buriasi.
Pritariu Žemynai. Išlikti tuo, kuo esi gimęs, kai supa sulenkėję ar surusėję lietuviai (jokie jie lenkai, susilenkino pavardes ir mano, kad kraujas pasikeitė!)- nėra lengva…
O ponui Antanui norėčiau atsakyti: kodėl mes , lietuviai, taip greit pasiruošę visa, kas tikrai mūsų, kitiems atiduoti? Na, kas dar gali abejoti, kad Radvilos buvo lietuviai, ir nesvarbu, kokia kalba anie kalbėjo….
vikipedijos duomenimis, 1989 m. gyventojų surašymo metu 19,6% užsirašė lietuviais, 62,5% – lenkais, taip kad ne viskas taip gražu tose Dieveniškėse ….
GERBIAMIEJI! ATSITOKIEKITE! Regiu, kad neskaitėte nei EMANUĖLIO KANTO, kuris buvo pareiškęs, kad – KAD LIETUVIŲ KALBĄ REIKIA IŠSAUGOTI ATEINANČIOMS KARTOMS, NES JI TURI RAKTĄ, KURIS LEIS, ATEINANČIOM KARTOM, PAŽINTI PRAEITĮ, DABARTĮ ir ATEITĮ!
Indų Išminčiaus Mahatmos Gandžio, kuris Antanui Poškai buvo pasakęs – LIETUVIŲ KALBA SENESNĖ UŽ SANSKRITĄ!
O kur pačių – RUSŲ AKADEMIKŲ LINGVISTŲ IVANOVO ir TOLPOROVO pareiškimai,- RUSŲ KALBA GIMĖ LIETUVIŲ KALBOS POKYČIŲ IŠDAVOJE!
DAUGELIO IR KITŲ ŠALTINIŲ LIUDIJA, KAD – SLAVŲ KALBAS PAGIMDĖ SENIAUSIOJI ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBA!!!!!! TAME TARPE IR LENKŲ KALBĄ! Ir t.t. ir t.r.
ŠLOVĖ SENIAUSIAI ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBAI KURIAI JAU PER 96 000 metų
Silpnai.kodėl remiamasi vien lenkų istorikų publikacijomis,o pvz. Istorikės R. Ragauskienės studijos,net neanalizuojamos? Kur naujausia istoriografija?