Ketvirtasis šių metų Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) posėdis įvyko balandžio 13 d. nuotoliniu būdu. Vienas svarbiausių posėdyje svarstytų klausimų – planuojamas tradicinio žvejybos verslo Kuršių nerijoje uždraudimas. Šio klausimo Taryba ėmėsi gavusi Neringos savivaldybės kreipimąsi, kuriame teigiama, kad įstatymo leidėjų planuojamas verslinės žvejybos uždraudimas siejasi ir su tradicinės žvejybos uždraudimu, o kartu ir su Kuršių nerijos žvejų tradicinio gyvenimo būdo bei kultūrinės tapatybės praradimu.
Posėdyje dalyvavęs Neringos savivaldybės mero pavaduotojas Nerūnas Lendraitis teigė, kad uždrausti verslinę žvejybą norima siekiant išspręsti ekologines problemas, t. y. sustabdyti žuvies išteklių Kuršių mariose nykimą. Tačiau vietiniai žvejai pastebi, kad ne žvejyba yra pagrindinė šios problemos priežastis. Vietinė žvejyba, nors ir vadinama versline, nėra didelės apimties.
„Neringoje yra registruota 16 su žvejyba susijusių įmonių, kuriose dirba apie 50 žmonių. Per abu krantus yra 40 įmonių, jose dirba apie 200 žmonių. Tai koks čia gali būti gigantiškas, grobuoniškas verslas? Vyksta painiojimasis: įsivaizduojami didžiuliai tralai jūroje, kuriais išties vykdoma pramoninė žūklė. O ką žvejai pagauna mariose, yra juokingi kiekiai. Siekiant spręsti ekologines problemas, reikėtų atkreipti dėmesį į Klaipėdos uosto taršą ir panašius dalykus“, – teigė N. Lendraitis.
Kuršių nerijos bendruomenė, pasak N. Lendraičio, į pradėtą verslinės žvejybos uždraudimą žiūri su dideliu nerimu. Tokie sprendimai gali pakenkti visai Neringos ekosistemai. „Supraskite, kad sulig ta diena, kai bus uždrausta verslinė žvejyba, didelė Neringos šeimų, kurios gyvena iš žvejybos, dalis išsikels, – teigė N. Lendraitis. – Net vienos šeimos išvažiavimas mums padaro didelę žalą – mes negalėsime formuoti klasių mokykloje ir pan. Mažose bendruomenėse tokie sprendimai gali būti labai skausmingi“.
Neringos savivaldybės mero pavaduotojas atkreipė dėmesį ir į tai, kad tokiu būdu bus sunaikinta itin svarbi Kuršių nerijos paveldo dalis: būtent žvejyba kartu su žvejų gyvenimo būdu, išdžiaustytais tinklais, žuvies kvapu ir patiekalais yra vienas esminių šio krašto paveldo išskirtinumų, o kartu – tapatybės dalis.
EKGT narė, LNKC Nematerialaus kultūros paveldo specialistė Loreta Sungailienė priminė, kad Kuršių nerija yra įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąvadą, o su žvejyba susijusios jos bendruomenės tradicijos – į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. UNESCO konvencijoje parašyta, kad bendruomenės poreikiai yra svarbūs ir pirmasis naudos gavėjas turi būti bendruomenė. Todėl būtina ieškoti sprendimų, kaip apsaugoti vietinę tradicinę žvejybą ir kartu pasirūpinti vietinės bendruomenės poreikiais.
Tuo tarpu EKGT nario Petro Kalniaus nuomone, prie kritiškos žuvies išteklių būklės Kuršių mariose verslinė žvejyba prisideda ženkliai. „Žinome, kad iš tikrųjų tai yra ne tradicinė, o pramoninė žūklė. Verslininkai seniai nebegaudo nei tradiciniais įrankiais, nei tradiciniais laiveliais, nebenaudoja netgi sovietmečiu naudotų dorių, nekalbant apie kurėnus. Naudoja modernius motorlaivius.
Naudojama 600 pusės kilometro ilgio tinklų ir 400 užsienio šalyse pagamintų naujausių gaudynių“, – teigė jis. P. Kalniaus įsitikinimu, nieko nekeičiant atsitiks kaip su menkėmis: galiausiai turės įsikišti Europos komisija, kuri visai uždraus žvejybą.
Nacionalinis interesas, jo įsitikinimu, yra svarbesnis už pusšimčio vietos žmonių interesą. Be to, jo pastebėjimu, šiuo metu svarstomuose įstatymų pakeitimuose nesiūloma drausti tradicinių žvejybos būdų.
Posėdyje sutarta dėmesį koncentruoti ne į ekonominę ar gamtosauginę, bet į paveldosauginę klausimo pusę. Nutarta sudaryti darbo grupę, kuri pateiks siūlymus dėl tradicinės žvejybos apibrėžimo, apgalvos, kaip sudaryti sąlygas šiai žvejybos rūšiai išlikti, ir pateiks siūlymus įstatymo rengėjams.
Kitas posėdyje aptartas klausimas – heraldikos kūrimo reglamentavimas. EKGT įsitikinimu, Mažosios Lietuvos herbo kūrimo istorija (Mažosios Lietuvos bendruomenės pasirinkimo kuriant šio krašto herbą ignoravimas) liudija, kad trūksta teisinių priemonių, kurios užtikrintų bendruomenės teisę pasirinkti savo vietovės heraldinius simbolius.
EKGT pirmininkė Dalia Urbanavičienė siūlo teikti siūlymą Seimui koreguoti Lietuvos Respublikos herbo, kitų herbų ir heraldinių ženklų įstatymą, įtraukiant punktą, kad etnografino regiono, savivaldybės, miesto, miestelio ar kaimo heraldiniai ženklai turėtų būti kuriami vadovaujantis moksliniais tyrimais ir atsižvelgiant į vietos gyventojams atstovaujančių institucijų ar organizacijų nuomonę.
Nutarta išgryninti Lietuvos Respublikos herbo įstatymui siūlytiną formuluotę ir ją pateikti Seimui kartu su aiškinamuoju raštu.
Dar vienas svarbus aptartas klausimas – forumo dėl etninės kultūros vaidmens kultūros ir regioninėje politikoje kartu su Prezidentūra surengimas. EKGT nuomone, toks forumas reikalingas siekiant paviešinti dėmesio etninei kultūrai stygių kultūros politikoje, etninės kultūros finansavimo ir kitas problemas. Nutarta siūlyti Prezidentūrai forumą surengti gegužės arba rugsėjo mėnesį.
EKGT narys Virginijus Jocys perdavė visuomenininkų iniciatyvą teikti siūlymą Seimui paskelbti 2022-uosius atmintinais Žirgo metais. Tai būtų galima sieti su valstybinio žirgyno įsteigimo Oginskių rūmuose šimtmečiu. Žirgo atmintinų metų paskelbimo tikslas būtų aptarti žirgo reikšmę lietuvių kultūroje, o taip pat aktualinti žirginį sportą, populiarinti tradicines lietuviškas žirgų veisles.
Parengta pagal EKGT pranešimą
Opi problema, bet, mano galva, išsprendžiama. Kodėl nesuteikus žvejams rimtos paramos, kad jie galėtų įsigyti tokius katerius, kuriais galėtų žvejoti jūroje? Būtų išsaugotas ir paveldas, ir vizualiniai to regiono etninės kultūro bruožai, ir žuvimi būtų prekiaujama kaip visada. Ir dar – ishtiologai pripažįsta, kad karšių populiacija nemažėja. Tai gal juos žvejoti galima leisti ir Kuršių mariose? Žinoma, kontrolė turi būti rimta.