S. Birgelis. Apie senų laikų emigraciją. Emigracijos keliai ir jos agentai (III)

Tęsiame pasakojimą apie senų laikų lietuvių emigraciją. Kaip pažymi Gintaras Lučinskas[1], Rytų Europos emigracija daugiausia vyko per Vokietijos uostus.

Iki 1850 m. emigrantai vyko burlaiviais, nuo 1873 m. garlaiviais. Pradėjus plaukti garlaiviais, kelionė kelis kartus sutrumpėjo, pagerėjo ir kelionės sąlygos.

Slaptai pereiti sieną iš Rusijos į Rytų Prūsiją buvo palyginti lengva. Emigrantai būdavo sulaikomi toli nuo jos, kai kildavo įtarimas ar policija gaudavo skundą.

Suimtieji turėdavo sumokėti nuo 3 iki 10 rublių baudą. Tolimesnių vietovių gyventojai, negalintys gauti legitimacinių bilietų, pereidavo sieną slapta.

1868 m. prasidėjusi masinė lietuvių valstiečių emigracija vyko įvairiais keliais ar kryptimis. Kauno gubernijoje emigrantų keliai ėjo per Kretingos miestą ir per Jurbarką.

Bajoruose buvo pastatyta sanitarinė dezinfekcijos stotis, kurią perėjus emigrantams nebelikdavo kliūčių išplaukti iš uostų į JAV. Tokia stotis veikė Tilžėje.

Daug slaptų agentų gyveno Kaune, Vilniuje, taip pat Minske, Odesoje, Jekaterinoslave ir kt. Žmonės susitardavo su agentais dėl kelionės sąlygų. Jiems iš anksto reikėdavo sumokėti visus pinigus.

Pirmasis emigrantų kelias. Ties Jurbarku jie išsilaipindavo kairėje Nemuno pusėje ir valtimis persikeldavo į dešinįjį Nemuno krantą.

Po to per tankų mišką traukdavo į Smalininkų miestelį. Ten sėsdavo į garlaivį ir plaukdavo į Tilžę. Iš Tilžės geležinkeliu važiuodavo į Hamburgą.

Antrasis kelias prasidėdavo Liepojos stotyje. Emigrantai Priekulėje išlipdavo iš traukinio ir keliaudavo į Šilinę.

Iš ten jie įvairiais keliais pasiekdavo Kretingą, kur jų laukė agentai. Su jais jie pereidavo sieną ir burdavosi Bajorų miestelyje. Iš ten vykdavo į Tilžę, o paskui į Hamburgą.

Ne visi emigrantai laikydavosi šių maršrutų. Kai kuriems pavykdavo nuvykti tiesiai į Hamburgą.

Emigracijos keliuose buvo nemažai dezinfekcijos kamerų, ligoninių ir pirčių. Visa tai buvo išlaikoma agentų (emigrantų lėšomis).

Emigrantus patikrindavo gydytojas, paskui jie eidavo į pirtį, o daiktai buvo dezinfekuojami. Sergantys emigrantai patekdavo į ligoninę. Čia jie 6 savaites buvo nemokamai gydomi.

Kiekvienas emigrantas turėdavo numerį. Pasienio gyventojai teikdavo įvairias paslaugas agentams ir emigrantams.

Duodavo nakvynę, pranešdavo apie pasieniečių postus, nuveždavo emigrantus prie sienos ir slapta pervesdavo juos per sieną. Pergabendavo taip pat jų daiktus, perduodavo telegramas, laiškus ir kt.

Gintaras Lučinskas rašo: XX a. pradžioje Suvalkų gubernijoje veikusios agentų grupės surinkdavo emigrantus Poteronių kaime (Alovės valsč.), Alytuje ar Gardine, iš kur jie būdavo vedami į Suvalkų gubernijos gilumą, o vėliau pereidavo sieną.

Iš Poteronių kaimo emigrantai eidavo Vilniaus gubernijos keliais iki Prienų, toliau – Marijampolės apskritimi, per Gudelius, tarp Kazlų Rūdos ir Pilviškių, į Ąžuolų Būdą (čia dažniausiai apsistodavo poilsio). Naumiesčio apskrityje prieidavo pasienį ties Voverių kaimu ir pereidavo sieną prie Bajorų.

Vykę per Alytų emigrantai pasiskirstydavo į dvi grupes. Viena grupė vykdavo Šeštokų traukinių stoties link, toliau – Marijampolės kryptimi, o kita – Suvalkų pusėn. Iš Gardino emigrantai vykdavo į Augustavo apskritį, o vėliau – irgi Suvalkų kryptimi.

Emigruojantys pagal svetimus legitimacinius bilietus vykdavo tiesiai į Suvalkus ir Vilkaviškį. Toliau emigrantus perimdavo Prūsijos valdžia, ir jie patekdavo į emigracijos stotį Eitkūnuose, kur vėliau buvo atgabenami jų daiktai.

Vokietija buvo palanki emigrantams, nes turėjo naudos iš keleivių tranzito. Emigrantai atnešė pelno vokiečių laivininkystės linijoms Hamburge ir Brėmene.

Šiek tiek apie emigracijos agentus. Agentai padėdavo žmonėms emigruoti. Už tai jie gaudavo atlyginimą. Vilniuje veikė stambi slapta jų organizacija. Jai priklausė 56 agentai. Per 1900 m. ji išsiuntė iš Rusijos daugiau kaip 10 000 emigrantų.

Agentai emigrantus verbuodavo turgų metu. Jie susitardavo su žmonėmis be liudininkų, todėl į policijos rankas pakliūdavo tik kam nors įskundus.

Ne visi agentai buvo sąžiningi ir padėdavo emigrantams pereiti sieną. Būdavo ir apiplėšimų, apgaulių, vagysčių. Agentai naudodavosi tuo, kad emigruojantieji yra nuo jų visiškai priklausomi (visai kaip šiais laikais).

Pasak Gintaro Lučinsko, svarbiausi emigrantų išsiuntimo taškai buvo: Švenčionys, Vilnius, Jašiūnai, Musninkai, Širvintos, Gelvonai, Ukmergė, Žiežmariai, Butrimonys, Jieznas, Varėna, Alytus, Aukštadvaris, Kaišiadorys ir kitos Lietuvos vietovės.

1888–1915 m. iš etnografinės Lietuvos teritorijos buvo nubausti trėmimu 494 emigracijos agentai (199 – iš Kauno, 193 – iš Suvalkų ir 102 – iš Vilniaus gubernijų). Daugiausia buvo ištremta 1901–1915 m. – net 372 agentai.

Labiausiai aktyvūs buvo Suvalkų gubernijos agentai. Čia emigracija prasidėjo anksčiau nei kitur. Slaptas emigracijos kontoras Lietuvoje turėjo pirkliai. Emigracijos agentais buvo žydai ir lietuviai.

Pastarieji daugiausia buvo valstiečiai. Jie vesdavo emigrantus per sieną, parūpindavo nakvynę. Miestelėnai žydai rengdavo emigrantų kelionę, platino laivakortes, palaikė ryšius su emigracijos kontoromis Vokietijoje ir kitose šalyse.

(Bus daugiau)

Parengta pagal Gintaro Lučinsko straipsnį „Amerika pirtyje“ arba lietuvių ekonominė emigracija 1868–1914 metais“, „Terra Jatwezenorum“ XII t., 1 d.

I dalis čia;
II dalis čia.

[1] G. Lučinskas. „Amerika pirtyje“ arba lietuvių ekonominė emigracija 1868–1914 metais. Terra Jatwezenorum, XII t., 1 d.