Man tada (1904-08 m. studijuojant Kijevo universitete – V. T.) kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą.
O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam , kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas pajustų savigarbą.
Iš Vinco Krėvės kalbos „Žodis Lietuvai“, 1952 m., Filadelfija [1].
Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus Vilniuje, tęsdamas Krėvės Dainavos padavimais, apsakymais ir ypač dramomis pradėtą tautos atgimimo ir savigarbos ugdymo misiją, surengė keletą renginių, kuriuose atskleidžiamos lietuvių istorinės asmenybės pristatant jas dabarties visuomenei.
Dar 2010 – 11 metais muziejus pristatė literatūrologo, rašytojo Algimanto Bučio knygą „Barbarai vice versa klasikai“, joje istorikas atvėrė poliparadigminį požiūrį į klasikus ir barbarus.
2013 m. pristatėme knygą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ joje tyrėjas įrodė, kad lietuvių literatūros pradžia yra Mindaugo epocha, nes kaip ir aplinkinių tautų literatūros buvo kuriamos religine kalba – lotynų ar pravoslavų. Joje autorius iš istorijos ūkų iškelia lietuvius bizantiškosios krikščionybės šventuosius: kunigaikštį Daumantą, Charitiną Lietuvaitę ir karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką.
Muziejus šią knygą pristatė intriguojančio pavadinimo renginiu „Lietuviai partizanai ir šventieji lietuviai“, nes paskutiniuosius Lietuvos partizanus dėl jų pasiaukojimo Tėvynei buvo galima gretinti su šventaisiais, juolab gretinti stačiatikius šventuosius lietuvius su partizanais skatino tai, kad įžymusis partizanas Juozas Lukša prisiėmė slapyvardį Daumantas. Stebėtina, kad mūsų Nacionalinis Radijas ir Televizija – LRT tik 2019 m. ėmėsi pristatyti Pleskavos (Pskovo) pilies statytoją narsųjį lietuvių kunigaikštį Daumantą!?
Nors turėtų kaip nacionalinis kanalas šviesti mūsų tautą, atstatant istorinę tiesą, anksčiau nutylėtose ar svetimųjų skleidžiamose Lietuvą menkinančiose istorinėse žiniose.
Gali kilti klausimas: kodėl Krėvės muziejus imasi istorinių-kultūrinių temų siekiančių XIII a. Mindaugo laikus ir dar visa tai derina su XX a. partizanų kova, įžymiuoju partizanu Daumantu – Juozu Lukša. Man taip pat kilo klausimas, kodėl Juozas Lukša pasirinko slapyvardžiu Nalšios kunigaikštį Daumantą.
Šį slėpinį atvėrė literatūrologo, kultūrologo ir rašytojo, apdovanoto Lietuvos valstybės premija, A. Bučio knyga „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Autorius lietuvių literatūros pradžią nukelia į XIII a. atverdamas įžymiųjų šventųjų lietuvių hagiografijas (vienuolių ir kilmingųjų biografijas), kurios priskiriamos prie literatūros žanro.
Tiesa, jos parašytos ano meto religijos sklaidos kalbomis: pravoslavų, kuria buvo skleidžiama Konstantinopolio bizantiškoji krikščionybė ir lotynų, kuria buvo skleidžiama Romos katalikų krikščionybė, tačiau ano meto visų tautų literatūros buvo rašomos religinėmis kalbomis ir priskiriamos tų tautų literatūrai, todėl lietuvių pareiga dabar, XXI a. šių įžymiųjų lietuvių sukurtas hagiografijas priskirti mūsų literatūrai, kaip daro kitos kaimyninės tautos.
A. Bučys labai įspūdingai ir teisingai rašo: „ …senieji metraščiai bei kiti tekstai ir kūriniai, anksčiau tvirtai ‚prisegti‘ prie rusų literatūros, dabar atsiranda ukrainiečių, baltarusių, bulgarų literatūros istorijose ir chrestomatijose. Imperinio mąstymo pasekėjai ironiškai vadina šiuos procesus „paveldo dalybomis“, siekdami išsaugoti, „restauruoti“ imperinę paveldo „vienovę“ ir jos pagrindu atgaivinti senas geopolitines iliuzijas bei pretenzijas ir vėl sukurti daugiatautę, bet prorusišką arba prolenkišką supervalstybę, kurioje nebus („nes nebuvo“) „smulkių“ tautinių valstybėlių su „smulkiomis“ tautinėmis kultūromis.
Imperinio apetito kankinami politikai, deja, sugeba primesti istorikams ir net kultūros kūrėjams iš principo absurdišką „nutautintos istorijos“ ir „nutautintos kultūros“ viziją, kuri atspindi tik giluminės istorijos ir originalios kultūros paviršines putas.“
Tai tik lozungai naivuoliams, nes globaliam menui, kultūrai palaikyti yra vienintelis šaltinis – senovės tautų mitai, religija ir praeities didžioji literatūra. Sąžiningi dabarties kūrėjai vadina save remeikeriais – svetimų kūrinių perdarytojais.
Autorius toliau rašo: „… aš tiktai stengiuosi ne vienu atveju pasipriešinti imperinei „senosios Rusijos literatūros“ koncepcijai, kuria vadovaujantis šimtmečius buvo slegiama istorinė ir literatūrinė lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, latvių, Lietuvos žydų, totorių ir karaimų saviraiška, pasisavinant ir be apeliacijos teisės „prisiteisiant“ didžiajai „Rusijos Literatūrai“ išvardytų ir neišvardintų tautų kūrinius, ypač senųjų laikų, kai viešpatavo senoji slavų kalba, o viduramžių kūrėjai likdavo anonimai.“
XXI a. davė lietuviams ir visoms minėtoms tautoms puikią galimybę be imperinės Rusijos ir Sovietų sąjungos cenzūros rašyti, „tyrinėti ir ATSIKARIAUTI (o ne užkariauti) savo tautos atstovų sukurtos literatūros kūrinius.“ T
aigi, A. Bučys XXI a. pradžioje atveria mūsų tautai lietuvius šventuosius Mindaudo sūnų, karalaitį Vaišvilką, vienuolę Šv. Charitiną Lietuvaitę (Charitina graikiškai: meilingoji, mielaširdystę dalijanti, kunigaikščio Tautvilo giminaitę), kunigaikštį Daumantą ir jų hagiografijas patalpina į mūsų seniausios literatūros chrestomatiją ir vadovėlius.
Mes juos čia matome labai drąsius, kupinus naujo tikėjimo į Visagalį Viešpatį, o maldos suteikia jų sieloms stiprybės ir ryžto pasiekti savo tikslus, štai ką gali pasiekti „dvasios milžinų“ (V. Krėvė) žmonės, jei jie tiki ir pasitiki Dievo visagalybe.
Čia ir priartėjame prie Vinco Krėvės idėjų, kurios jį užvaldė studijuojant Kijevo universitete ir jo viso gyvenimo darbų prasmė jo žodžiais kalbant buvo: „Aš norėjau atvaizduoti tų žmonių milžinų sielą – senobinę Lietuvą“. Rašytojas rekonstravo ne artojų kraštą, bet valdžios ir dvasios kunigaikščių kultūrą, didvyrių paveikslus, kaip „Lietuvos valios gyventi ir valios kovoti išraišką“.
XX a. pradžios kūrėjo Krėvės, istoriniais faktais ir idėjomis pagrįstų kūrinių sąsajos su A. Bučio atskleistais mūsų tautiečiais, bizantiškos krikščionybės šventaisiais, kuriuos mums reikia pažinti ir didžiuotis. Apie lietuvių tautos atstovus XIII a. sukurta literatūra, kurią žino viso pasaulio stačiatikių, ortodoksų krikščionybės išpažinėjai, o Šv. Charitiną Lietuvaitę mini ir jai meldžiasi spalio 5 d.
Atsakyti į klausimą, kodėl partizanas Juozas Lukša, pasirinko lietuvių kunigaikščio Daumanto – Šventojo Timotiejaus vardą yra sunkiau, galima tik pabrėžti, kad juos jungė ne materialūs dalykai, bet idėjos ir tikėjimas pasirinktuoju keliu: pirmuoju atveju kova dėl priimtos krikščionybės ir pasiaukojimas jai, o antruoju – tikėjimas, apsisprendimas, kova ir pasiaukojimas dėl Lietuvos laisvės.
Kiek turi įtakos žmogaus sielai tikėjimas ir malda iliustruoju A. Bučio knygos ištrauka: „Prozos kūriniai apie Daumantą (Šv. Timotiejų – V. T.) liudija nesilpstantį kunigaikščio kultą Pskove. Tikėjimas, kad šventieji tampa artimi Viešpačiui Visagaliui ir būna nuolatos jo akivaizdoje, skatino viduramžių žmogų tiesiogiai kreiptis malda į savo miesto ar krašto šventąjį globėją. […] Šiuo atžvilgiu viduramžiai tėra epizodas žmonijos pastangose suvokti didžiąsias pasaulio galias, tad malda ir čia peržengia ritualines bažnytinių apeigų ribas.”
Apie maldos galią byloja ir Naujųjų laikų bedievystės triumfo liudininkas prancūzų rašytojas Viktoras Hugo, savo romane aprašęs apie stichijos galybę ir žmogaus grumtynes su stichija. Romane stichijos galybę įkūnija jūra (regis, dabarties tikrovėje – pandemija), o žmonės tėra jūroje kantriai betriūsiantys.
Universali romano idėja nulėmė giluminį maldos nusakymą, ji iškyla virš religijų skirtybės: „Malda- galinga sielos jėga, nesuvokiama jėga. Malda kreipiasi į tamsos kilniadvasiškumą, malda šaukiasi paslapties, pati panaši į paslaptį, ir ima vaidentis, kad prieš nenutilstančią, nepaliaujamą maldą negali atsilaikyti nežinomybė. Vilties prošvaistė – tai paguoda.”
Ar visa tai nesisieja su viduramžių prancūzų didvyre Žana d‘Ark, Šventąja Orleano mergele, kuri tikėdama ir prieš mūšį nuoširdžiai iki ašarų melsdamasi Dievui, išvijo okupantus anglus iš Prancūzijos. Štai kaip metraštininkas „Pasakojime apie Daumantą“ aprašo Daumantą-Šv. Timotiejų prieš mūšį su įsibrovusiais Rygos magistro kariais į Pskovą: „[…]Bet palaimintasis kunigaikštis Daumantas, išgirdęs apie didžiulę, be Dievo [teisybės] susirinkusią kariuomenę, įžengė į Švenčiausiosios Trejybės katedrą ir paguldė savo kardą priešais altorių, ir puolė ant kelių, ir ėmė melstis karštai su ašaromis akyse. Ir meldėsi ilgai, tada pakilo. O vienuolyno vyresnysis Izidorius Spaskietis paėmė kardą visų aukščiausių dvasininkų akivaizdoje ir apjuosė kunigaikštį diržu su kardu, ir palaimino didžiuoju kryžiumi, ir išlydėjo. […]” (A. Bučys, 611 psl.)
Keletas minčių iš A. Bučio knygos: „Niekados nesužinosime, kas buvo tie, kurie ne vieną šimtmetį meldėsi į Šv. Daumantą Timotiejų, tikėdamiesi iš legendinio lietuvio karžygio sulaukti paramos, prilygstančios stebuklui, ir pasisemti stiprybės savo pačių grumtynėse su ligomis, apkalbomis ir velniškomis pinklėmis. Tai savotiška liaudies kūryba, religinė tautosaka, bet viduramžiais užrašyta ir turinti savo du konkrečius lietuvių kilmės herojus – išeivius iš XIII a. Lietuvos. Kiek mes turime tokios garbės išeivių, tokios šlovės lietuvių?“ – klausdamas užbaigia autorius.
Viduramžių žmogaus ir galbūt partizano Juozo Lukšos-Daumanto tikėjimą dangiškais globėjais ir Dievu byloja ši ištrauka iš „Maldos į Šventąjį ištikimąjį Kunigaikštį Daumantą Pskovietį stebukladarį“: – „O nuostabusai tarp šventųjų, Dievo numylėtini, Šventasai kunigaikšti Daumantai! Išgirsk mus, tavęspi besimeldžiančius ir tavo pagalbos prašančius.
Juk žinome, kokia stipri yra tavo malda Dievo akivaizdoje, ir didi yra tavo meilė tavo žmonėms. Tavoji malda, kol gyvenai žemėje savo gyvenimą, darė nuostabius narsybės stebuklus, o savo meile žmonėms įkvėpdavai visus žygiuoti paskui tave, visame kame sekti tavimi, tavęs, tarsi savo tėvo, klausyti ir Viešpaties valią vykdyti.
[…] Apjuoski mus malda, tarsi apjuostum savo kardo diržu atsikapoti nuo visų priešų, apsiginti susilaikymo pasnikuose gerais darbais. Kad mums sektųsi dvasios darbuose, padėkokime Viešpačiui Dievui, kuris davė mums tave, tvirtadvasį maldininką ir mūsų užtarėją šitokį mūsų mokintoją, ir nusilenkime Jam, gyvenančiam per visus amžius. Amen.“
Apsisprendimą įsijungti į kovojančių partizanų eiles Juozas Lukša-Daumantas savo testamentinėje knygoje „Partizanai“ taip aprašo: „Mumyse vyravo kovos dvasia, trokštanti kuo skubiau prisidėti prie sutriuškinimo naujai iškylančio pasaulio tautų laisvės priešo. Ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per keletą metų spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms, ta pati, kuri jau dabar suspėjo nevieną mūsų draugą pastūmėti į dabartinės kovos ryškiausią formą — partizanų eiles.“
2019 m. balandžio 25 d. muziejus vėl pristatė naujausią A. Bučio knygą „Lietuvos karaliai ir karalystės. De fakto ir de jure viduramžių Europoje“. Ačiū autoriui už paskutinę savo tyrimų studiją „Lietuvos karaliai ir karalystės”. Šios visos knygos ir muziejaus renginiai ugdo mūsų kartos ir jaunimo tautinę tapatybę, savimonę ir savigarbą, kurios ypač tampa svarbios globalizmo amžiuje, nuolatiniame lietuvių ir mūsų valstybės menkinimo informacijos sraute.
Norėčiau prigretinti V. Krėvės kūrybą kuri atliko analogišką misiją atgimstančiai tautai XX a. pradžioje. Pasitelksiu literatūrologo dr. Regimanto Tamošaičio muziejaus renginyje pasakytas mintis: „Krėvė kaip romantikas turėjo aristokratiškumo ir elitiškumo ambicijų, savo kūriniais jis rekonstravo ne artojų kraštą, bet valdžios ir dvasios milžinų – Lietuvos kunigaikščių, karalių kultūrą, kaip atsikuriančios valstybės valios gyventi ir valios kovoti išraišką.
Taigi, Krėvė lietuvių literatūroje iškyla kaip ambicinga valia, o ryškiausi jo sukurti paveikslai yra baironiškojo ir filosofo Fridricho Nyčės herojai – Šarūnas ir Skirgaila. Savo kūriniais, dramomis Krėvė sukūrė romantinę Lietuvos viziją, sakykime, ideologinį „pradžios mitą“, kuris tapo galingu valstybės ir tautos kultūros kūrimo veiksniu, jis vienijo tautą, ugdė jos kultūrinę savimonę ir sutelkė tautos valią politiniam tikslui – Lietuvos atsikūrimui“.
Štai kodėl tinka V. Krėvės muziejuje atverti A. Bučio knygas skaitytojams. Kviečiu skaitytojus ir klausytojus Martyno Mažvydo žodžiais: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit. Ir tatai skaitydami permanykit…“
_______________
[1] Vincas Krėvė Mickevičius, Čikagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, Čikaga, 1953, p. 186,187.
Romantika – arba aukštesnis lygmuo – Vincas Krėvė 1923 m. Sausio 15 d. Lietuvos Šaulių sąjungos vadas.
To paseka – dabartinės Lietuvos vakarų ribos, nuo Nemirsate, iki Rusnės su Nids paribių; ko neturėję galių nei Vytautas su Jogaila atsiekt, tas V. Krėvės drąsiais žingsniais vadovaujant atlikta, patikimai.
Kam slėpti ir tai, ir dar – kas iki 1917 m. aukštai, kultūriškai, beje – ne jo vieno, bet ir tapačiai Lietuvos ateičiai – būsimo Šaulių sąjungos sumanytojo ir įkūrėjo, t.p. rašytojo Mato Šalčiaus atlikta.
Nebukime mes kaip šiandieninė LRT, kišeninių progų vagė:
“Mama! Su gimtadieniu sveikinu tave – visų Lietuvos piliečių dėka išlaikomu TV k a n a l u sveikinu, – ir Še ridaną su Bočialiu Tau dovanoju”
I. Krupavičius – zavedujuščius LabRyte 70 mečiui namo, nugvelbia eterio, lyg sovietikas mėsos po skvernu iš LTSR mėsos kombinato nuvogęs… O, “kažkoks” Vincas Krėvė, Matas Šalčius, ar Jonas Basanavičius, – lai susimoka –
KAD LRT GAIŠTŲ BRANGŲ LAIKĄ JIEMS (atmint), – neturi jei vargetos palikuonių, tai ir patylesim. Brangiai.
Lesim… iki kol padprogsim.
Nebukime Nebukime, kaip MGBine LRT, ar anarchistų “AT”
Čia tik sarkazmas, kad – naudojantis už A. Venclovos irgi dar tebeveikianciu V. Krėvės memorialu
Šiukšlėmis paverstus M. Šalčių su J. Basanavičium primint
Nebukim … slėpt Pirmąjį Valstybės vadovą, ar … Šaulių Sąjungos įkūrėją, jos 100-metyje puodžiaus V.Radzewitsz išsižadėtą (kai dievagojosi – rašom LRT “kelias sekundes Žiniai) net grubiai nei LTSR-iniai bolševikiška. Nebukim…
Čia jau ne lietuvių kalba. Negi jau neįmanoma teksto gimtąja kalba parašyti?
Ačiū puikiam aktoriui Gediminui už meninį knygos pristatymą, o nepailstančiam Vladui už Krėvės ir tautos istorinės praeities gaivinimą.
Taip, ta viduramžiška lietuvių kovos dvasia buvo ir liko – Birželio sukilimas, Partizanai, Sąjūdis. Ji didžiausia kliūtimi nuo ankstyvųjų viduramžių buvo Lenkijai, puoselėjusiai pavergti prūsus su lietuviais. Bet kur ji buvo tarpukariu, kai Lenkijos užgrobtas Vilnius – tos lietuvių krėviškos kovos dvasios lopšys – liko Smetonos nevaduotas, kur dėl šio nevadavimo V. Krėvės, turėjusio “aristokratiškumo ir elitiškumo ambicijų”, jo kaip “valdžios ir dvasios milžinų , kaip atsikuriančios valstybės valios gyventi ir valios kovoti” vaizduotojo, balsas. Jis dėl Vilniaus nevadavimo nėra apskritai iškeliamas. Kaip žinoma, po 1926 m. valstybės perversmo pagrindinė Vilniaus vaduotoja Šaulių sąjunga buvo nusodinta, tai gal dėl to galėjo ir V. Krėvė jaustis palaužtas ir tylint su savo herojais – Šarūnu, Skirgaila pernešti šią smetonišką menkystę dvasios milžino lietuvio prasme. Manau, kad V. Krėvės kaip ir kitų balsą šiuo atveju būtų pravartu tautai atsiminti šluojantis dvasines menkystes iš sielos milžinų istorijos kiemo…
Tad kodėl muziejui nesurengus renginio, pvz., tokia tema: “V. Krėvės dvasios milžinai – lietuviai, nevaduotas Vilnius ir smetoniška menkystė”.
Gaila, kad užmiršau iš karto tamstai pranešti adresą laidos, kur istorikas labai logiškai paaiškino, kodėl Smetona buvo priverstas elgtis taip, o ne kitaip. Gaila, neprisimenu detalių. Pirmą kartą išgirdau tokį paaiškinimą, ir jis turėtų nuolat skambėti, kad ir moksleiviai tai žinotų. Bet dvaro istorikų nutylėjimai naudingesni? Tik kam – valstybei, ar politikams su istorikais?
Viena iš svarbių priežasčių – Vakarų abejingumas, arba net ir atviras PL palaikymas. Susirinkę informaciją iš jų, mūsų diplomatai suprato, kad yra palikti vieni (Europa ir savo bėdų turėjo – pradedant 1-jo PK paliktu skurdu, teroristinėmis Raudonosiomis brigadomis, karu Ispanijoje, neramumais Vokietijos ,,alaus klubuose” ir t.t.).
Dviem frontais kariauti be jokio palaikymo Lietuva jau nebūtų pajėgi, o jei pradėtų su viena iš grobuonių kariauti, kita tuo pasinaudotų, puldama iš užnugario. Taigi, tuo tik kitai palengvintų Lietuvos užgrobimą. Tačiau žinoma, tas istorikas viską tą ir dar daugiau labai įtikinamai išdėstė, geriau būtų tą laidą rasti, negu iš to, ką čia surašiau, spręsti..
Tas istorikas, regis, yra pavarde Kasparavičius. Kiek yra mano girdėtas, tai jo argumentai moksliškai nieko verti, Smetonos teisinimai paprastai apologetiški kaip ir Burokevičiaus kalbant apie sovietų valdžią ar komunizmą.
Viską apie save yra pasakęs pats Smetona, kai į tautos priekaištus dėl Vilniaus nevadavimo, atsikirtęs, kad jis “už lietuvišką Lietuvą”. Taigi tuo pasakyta, kad jis už Lietuvą be Vilniaus. Ir tą jo nuostatą galima įžvelgti veiksmuose jau nuo 1918 m. pabaigos.
Galima sakyti, kad netgi ultimatyvia 1939 m. spalio 10 d. sutartimi sovietai privertė Smetonos prezidentaujamą Lietuvą priimti Prezidento negeidžiamą Vilnių kaip savą Lietuvos teritorijos dalį. Nors pagal Konstituciją Vilnius buvo Lietuvos sostinė, tačiau Prezidentas A. Smetona į sostinę atlikti pareigų nesikėlė, regis, Lietuvos pabaigos laukė Kaune…
To jokiais “Vakarų nepalaikymais” ar “negalėjimu kariauti dviem frontais” nepridengti, bandymai tai daryti belieka tik “istoriko” pasakėlėmis “moterėlėms” prie kavos puodelio…
Tikrai neprisimenu. Gal jis, gal kuri nors iš Radijo stoties A2 „Pasirašau už Lietuvą” laidų (jos skirtos istorijai, kalbai, kultūrai). Priminė ir tais laikais J. Urbšio pasakytus žodžius „Tauta NETURI TEISĖS nusižudyti”.
(Tiesa, nepaminėjo, kam J.U. tais sakęs – moterėlėm prie kavos, ar Smetonai, vyriausybei)
Autorius atskleidė maldos svarbą, siekiant tikslų bei veikiant dabarties tikrovėje – prieš virusinę stichiją. Jei melstųsi tai mažiau būtų psichinių sutrikimų, bet kad melstis reikia tikėti -tai dvasios penas. Man patiko, kad keletą šimtmečių viduramžių stačiatikių žmonės meldėsi ir gal meldžiasi Šv. Daumantui ir Šv. Charitinai Lietuvaitei, o lietuviai apie tai nežinojo ir dabar nežino.
Iš Vikipedijos: „1923–1924 m. bendradarbiavo su TSRS pasiuntinybe Lietuvoje, tikėdamasis, jog pavyks analogiškas, kaip Klaipėdoje, sukilimas Vilniuje, derėjosi dėl Sovietų Sąjungos pagalbos išvaduojant Lietuvos sostinę Vilnių iš Lenkijos okupacijos. Derybų metu su TSRS pasiuntiniu, diplomatiniais sumetimais buvo pareiškęs, kad Lietuvai geriausia stoti į TSRS, kur „tauta turėtų saugų gyvenimą ir kultūrinę autonomiją“. Po 1926 m. perversmo pasitraukė iš Tautininkų sąjungos, ir kartu tapo vienu didžiausių savo buvusių bendražygių kritiku, nes turėjo vilčių, kad po perversmo su Sovietų Sąjungos pagalba bus išvaduotas Vilnius iš Lenkijos okupacijos. 1936 m. Ketvirtajame dešimtmetyje įsteigė marksistinę studentų draugiją „Scientia“. Bendradarbiavo su prokomunistiniais rašytojais bei prisidėjo prie žurnalo „Literatūra“ leidybos, draugijos TSRS kultūrai pažinti valdybos narys. 1940 m. bolševikams užėmus valdžią Lietuvoje, birželio mėn. „Liaudies vyriausybėje“, prisiekęs l.e. Prezidento pareigas A. Merkiui, buvo paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, vėliau ėjo Ministro pirmininko pareigas. Tačiau po 1940 m. liepos 1-osios nakties derybų su sovietų komisaru V. Molotovu, kur jam buvo pareikšta, kad visos Baltijos šalys turi įeiti į Sovietinių respublikų sąjungą, o jei kiltų karas, tai sovietų santvarka įsigaliotų Europoje iki Atlanto, grįžęs iš Maskvos, parašė atsistatydinimo pareiškimą ir iš pareigų pasitraukė. 1940 m. rugpjūčio mėn., perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno į Vilnių, tapo Vilniaus universiteto profesoriumi. 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisariato paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941 m. balandžio 18 d. išrinktas pirmuoju LTSR mokslų akademijos prezidentu, akademijos Statuto kūrėjas. 1944 m. liepos mėn., vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją.“