Mes su broliene esame ketvirtoji karta, rišanti verbas. Žinau, kad verbas rišo jau mano prosenelė. Pati prisimenu, kaip verbas rišo mano močiutė Marija Višnevska. Ji kūrė tradicines volelines verbas iš sausų gėlyčių, darė iš popieriaus rožytes, narcizus, kuriuos paskui reikėdavo pamerkti į karštą vašką. Pamenu, kad man, vaikui, mergaitei, tos gėlytės labai patikdavo. Močiutė Vaivadiškių kaime augino tris seseris, jos dirbo visus darbus ir viską mokėjo: ir duoną kepti, ir austi. Buvo daug žemės, tai visus lauko darbus mokėjo dirbti.
O mano mama, Jadvyga Kunicka, galbūt daugiausia talentų turėjo. Nuo pat mažens, turėdama pieštuko šerdelę, piešdavo, suradusi laukuose molio, lipdydavo, prieš šventes iškarpydavo užuolaidėles, puošdavo namus. Labai gražiai siūdavo – nepasiduotų net pačiam Statkevičiui. Mums rūbus siuvo nuo pat mažens, siuvo ir sau, ir visam kaimui.
Ištekėjusi, ji persikėlė gyventi į Kriaučiūnų kaimą. Kriaučiūnuose vienas vyras irgi rišo verbas. Tai buvo pati pradžia. Buvo sunkūs laikai. Dirbdavo ir kolūkyje, ir namuose, ir visa kita. Kartą tas kaimynas praeidamas pro šalį pasakė: „Na, tu verbos nepadarysi!“ Ji nustebusi ir sako: „Ką, jis man tai sako? Na ne!“ Ir, kaip ir Vaivadiškėse, prisėjo visokių gėlyčių, prisirinko žolynėlių ir pradėjo daryti verbas.
Jos verbos buvo fantastiškos. Kaip prisimenu, tiesiog širdį glosto, negaliu atsigrožėti. O aš pati pradėjau daryti verbas gal dešimties, vienuolikos metų. Mama ir verbas rišti mokė, ne tik vilną velti, veltinukus daryti, megzti, siūti. Sėdėdavau mažutė prie stalo ir beveik viską atmintinai žinojau – ir iškarpas, kelnių, suknelių, ir visa kita. Tiesiog džiaugiuosi, kad tokią šeimą turiu. Prisimenu, pirma mano verbytė buvo nedidelė volelinė – padariau žalią foną iš dažytos kraujažolės, o tame fone baltomis gėlytėmis „išrašiau“ „Aleliuja“. Gaila, dabar jos neturiu – sunku būtų buvę ją išlaikyti, bet ji buvo parduota.
Mūsų gyvenimas taip klostėsi: turėjau ir mokytis, ir dirbti, na, iš verbų dar niekas neišgyveno. Tiesiog verbų rišimas – noras išlaikyti dinastiją, šeimos tradiciją. Suaugusios mes pradėjome eiti į darbus, atėjo į mūsų šeimą brolienė. Ji, aišku, taip pat dirbo, o aš jau buvau išėjus iš namų. Ten, kur gyvenau, ten ir dariau verbas. Man tik buvo lengviau, nes viską turėjau – būdavo, paimu iš mamos gėlyčių, žolynų, kažkiek pati prisirenku, o mano brolienė Olia, Olia Kunicka, įėjusi į mūsų šeimą, pradėjo taip pat daryti verbas ir pasiekė tokių rezultatų, kad pasidarė įžymi. Ji dirbo mamos stiliumi. Iš karto neišdrįso pati rišti, ilgai stebėjo, kaip mano mama dirba. Kol kartą mama pasakė: užtenka žiūrėti, sėsk ir rišk. Ji pabandė. Iš pradžių nuo kuklesnių – darė širdelėmis, dabar mes vadiname Kaiuko širdimis. Viskas keičiasi, ir pavadinimai.
Ji puikiai prisimena, kaip važiavo į Kalvarijų turgų į Kaziuko mugę, kaip tas verbas pardavinėjo, nuotrauką dar turiu iš ten jos su mama. Taip ir pradėjo. Vėliau jos verbos augo. Mama pagal užsakymą pradėjo daryti verbas gigantus ir Olia pradėjo tokias daryti. Be abejo, iš pradžių kažkas užsakė, paprašė padaryti didžiulių verbų, o paskui kilo mintis ir žmonėms parodyti, kad yra tokių. Turėdavo daug užsakymų. Iš pradžių tokios verbos dažniausiai būdavo proginės – reikėdavo, pavyzdžiui, išrišti jubiliatui jo vardo ir pavardės pirmąsias raides, Kaziuko mugei būdavo surišama didelė verba su raide K ir širdele – Kaziukui, o kadangi Kazimierų būdavo daug, tai tikdavo ir kokiam varduvininkui. Ji dirbo ir jai išėjo. Popiežiui Jonui Pauliui antrajam dovanų surišti verbą būtent jos buvo paprašyta, pati ją ir nuvežė nuo visos Pilaitės parapijos, yra ten ir mano mamos rištų verbų.
Manęs dažnai klausia: kiek laiko daroma verba? Sunku į tokį klausimą atsakyti. Verba daroma visus metus. Va dabar jau pavasaris. Tuoj pat pradėsime sėti gėles. Per visą vasarą gėlės nuolat yra prižiūrimos – reikia iš pradžių pikuoti, paskui perkelti į daržą, ravėti. Darbo daug. Sėdavome sausučius įvairių rūšių ir spalvų. Sėjome mes tada ne viską. Rugių nesėjom, motiejukų, nes, negražu prisipažinti, bet visi žino, kaip tais laikais būdavo, nusipjaudavome iš kolūkio laukų. Dabar mes viską turime pasisėti patys. Ir rugių, ir motiejukų, ir bitkrėslių. Anksčiau, kai jau buvau sukūrusi šeimą, važiuodavome poilsiauti į Juodkrantę, o grįždami pro Palangą apylinkėse prisirinkdavome pilnus maišus bitkrėslių ir, pritvirtinę ant savo „Žiguliukų“ stogo, parsiveždavome.
Verbas galima daryti iš visko, kas išdžiūsta. Tokių žolynų yra labai daug – daugiau kaip šešiasdešimt rūšių, pradedant nuo smilgų, nendrių. Kai kurių žolynų pilni laukai. Bet tik sausose, smėlėtose, kalvotose vietose auga verboms labai tinkama bestiebė karlina (lot. Carlina acaulis).
Mes niekada neskaičiuodavome, kiek verbų surišome. Ir niekada pas mus nebuvo labai daug verbų pririšta. Yra skirtumas, kaip daryti. Kita verbininkė atsisėda ir yra suinteresuota padaryti daug. Ji mano, kad vis tiek parduos. Skonių yra daug, ir kainų yra daug…
Aš negaliu greitai surišti verbos. Aš kiekvieną gėlytę apžiūriu, apmąstau – dirbu kaip menininkė. Tuo ir skiriasi verbų pynėjos. Man patinka visos verbos. Nes, aš manau, kiekviena rišėja įdeda širdies, savo skonio, supratimo į verbą. Aš, pavyzdžiui, nerišu verbos galvodama, kad kažkam patiks, aš rišu taip, kaip man patinka, kaip man gražu. Tikiuosi, kad atsiras bendraminčių, kuriems mano verba patiks.
Vėliau Kriaučiūnuose atsirado ir daugiau verbininkių – vos ne kiekviename name darė verbas. Visi verbas rišo kaip moka, kaip išeina. Tais laikais buvo labai didelė paklausa. Ėjo gal septyniasdešimtieji metai, gal kiek anksčiau. Prisimenu laikotarpį, kai buvo uždrausta pardavinėti verbas. Jos buvo traktuojamos kaip religinis atributas. Prisimenu, buvau tada paauglė, kaip mes bėgome iš šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriaus – mus tiesiog išvarė! Paskui Vilniaus rajono įgaliotinis ateidavo pas mamą ir klausdavo: kada tu šitai baigsi daryti? Bet mama neklausė jokių jo grasinimų ir nenustojo rišti verbų. Galiu drąsiai pasakyti, kad ji ir išlaikė tą tradiciją, nes sekė toks laikotarpis, kada verbininkės neberišo verbų, nes bijojo.
Kas dar labai svarbu – pas mano mamą visą laiką buvo daug svečių, verbų mylėtojų, kaip aš sakau. Kaip, pavyzdžiui, amžiną atilsį Laima Lankauskaitė, Lėlių teatro režisierė. Ji mus „atrado“ per Kaziuko mugę. Ji, kai pamatė mūsų verbas, taip ir neatsitraukė nuo mūsų. Taip susidraugavom, kad kaip giminės buvome per visą gyvenimą, atvažiuodavo pas mus pabūti žiemą ar vasarą. Tiesiai į namus verbų atvažiuodavo ir poetai, ir rašytojai, ir profesoriai, kad paskui nereikėtų mūsų ieškoti mugės šurmulyje.
Būtent Laima Lankauskaitė pastebėjo mano gabumus ir įtikino savęs ieškoti ta linkme. Man buvo aštuoniolika metų, baigiau meno mokyklą ir norėjosi kažką panašaus dirbti. Pasisakiau apie tai Lankauskaitei, o ji ir sako: einam į muziejų, pas Praną Gudyną. Jis kaip tik kūrė Muziejinių vertybių restauravimo centrą ir buvo suinteresuotas naujais darbuotojais. Priėmė mane į keramikos skyrių, kuriame dirbo viena restauratorė. Tame skyriuje ir dirbu jau 45-erius metus. Taip pasireiškia likimas – nuo šeimos tradicijų iki restauratorės profesijos.
Ar verbos neišėjo iš mados? Mada to nepavadinčiau, bet dabar kitos sąlygos. Visur yra limitai. Bagažo limitai į lėktuvus, pavyzdžiui. Žmonės norėtų nusipirkti verbų, bet negali – kaip jas parveš? Jei važiuoja su savo mašina, tai dar įmanoma, bet į bagažinę nelabai įsidėsi.
Verbos gali išstovėti gan ilgai – galima jas retsykiais apipurkšti vandeniu, aš pati mėgstu užkonservuoti su plaukų laku – atgyja spalvos. Visų, aišku, negaliu taip užkonservuoti, bet man brangias – taip. Daug žmonių apie tai nepagalvoja, nežino, neišmano. Betgi apie verbų rišimą yra ir knygų. Amžiną atilsį Juozas Kudirka, prisimenu, ištisus mėnesius pas mus praleisdavo, kai rengė medžiagą knygai apie verbas. Mama jam specialiai kai kurių rūšių verbų surišdavo, nes jis neturėjo nuotraukų. Toje Kudirkos knygoje ir mano dukra Agnė nufotografuota – dar nedidelė, riša verbą.
Mano vaikai, dukra Agnė ir penkeriais metais jaunesnis Rapolas taip pat moka rišti verbas. Jie rišo verbas kol buvo vaikai. Stimulą turėjo. Prisimenu, Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje buvo rengiama paroda – joje ir mano Rapolas išstatė savo verbas, ir jos visos buvo nupirktos. Jie gimė ir užaugo tarp visų tų gėlių ir žolynų, jie neįsivaizdavo, kad būtų galima nerišti verbų. Jie stebėdavosi grįžę iš draugų, kad „ten niekas verbų nedaro“. Mano Agnė labai talentinga, visai kaip močiutė, viską moka, viską padarys. Rišdama verbas ir naujovių sugalvoja. Bet jie verbų rišimu dabar neužsiima. Jau sakiau, kad iš verbų neišgyvensi, o jiems reikia šeimas maitinti.
Dabar mes surengėme parodą Pilaitės parapijos šv. Juozapo bažnyčioje. Specialiai rišome tradicines, klasikines verbas, be naujovių. Bet aš labai mėgstu žaisti su spalvomis, o sąlygų nėra. Dabar atrodo – ateis vasara, pridažysiu aš tų žolių, kad nesunyktų, neišbluktų iki sezono, kada pradėsime rišti, bet ateina vasara – eini į darbą, po darbo vėl buitinių reikalų ir žiūri, kad va – jau motiejukai pasiruošę išplaukti! Bėgi, skubi, gerai, kad saulė vėlai leidžiasi. Taip ir bėgiojam. Bitkrėslės pradeda žydėti jau rudeniop. Labai gražus augalas. Jį galima skaidyti, nebūtina sudėti viso žiedyno, galima į akutes išskirti ir taip puošti verbą. Labai mėgstu motiejukus. Be jų tiesiog prapulčiau. Kai jau susiruoši rišti verbas, būtina supurkšti žolynus vandeniu – jie suminkštės, kitaip nieko nepadarysi, kiekviena žolytė lūžinės.
Buvo užėjusi mada kuo natūralesnių spalvų verbas rišti – tokias pilkas žalsvas. O buvo ir juodai baltų mada. Tai mano mama tokių pridarė. Gal jos ilgam neprigijo, bet tuo metu, kai žmonės rengdavosi juodai ir baltai, tokias verbas tiesiog išgraibstydavo. Mes ir patenkintos buvom, ir truputį ėmė juokas. Mama vis dėlto rizikavo… Laimė, jos verbose nebuvo chaoso. Jos atrodė kaip margutis – juodame fone baltas ornamentukas.
Buvo ir kitokia mada: viena į kitą žiūrėdavo ir vis stengdavosi ką naujo sugalvoti. Kaip pavyzdį galėčiau prisiminti į madą išėjusias „ramunes“. Tai tokios gėlės ant ilgo koto. Mano mama jas pradėjo. Jos, kaip ir tos didžiulės verbos, vis „augo“. Dabar daug kas daro taip. Mano mama buvo lyderis. Lyderis yra kiekviename kaime. Ir kaimai vieni nuo kitų skiriasi. Mes niekada nesistengėme padaryti ką tik pamatome. Mama niekada nekopijavo. Pamačiusi ką naujo, namie pabandydavo, bet nukopijuoti ištisai jai nepavykdavo – jau kažką savo pridėdavo, ir viskas – jau jos stilius. Verbos taip ir keitėsi. Etnologai dabar sako: ta tradicinė verba. Aš manau, kad visą tą laikotarpį niekas nestovėjo vietoje, viskas keitėsi ir ta pati verba keitėsi ir keitėsi.
Žolynų dažymas visą laiką buvo problema. Mes negalime pasakyti konkrečiai – šitie ar šitie dažai tinka žolynams dažyti. Reikia bandyti. Visą gyvenimą, kiek mes darom verbų, tiek ir bandom. Dažydavom ir aniliniais dažais, ir štampams skirtais dažais, būdavo sauso pavidalo ir skysti Dažniausiai violetiniai. Išeidavo labai graži šilta violetinė spalva. Kartais ir dabar bute nedidelius kiekius žolynų padažau, bet nėra sąlygų. Kaime – kitas reikalas. Kiekvienas turėjo kažkokią virtuvėlę prie tvarto ar prie kitų pastatų. Kiekvienas turėjo ir ten dažydavo. Dabar, kas turtingesnis, galbūt turi atskirą pastatytą virtuvėlę. Mes už tas verbas net ir tvoros negalėjome pasistatyt… iš tiesų, sunkiai gyvenom visą laiką. Ir vaikai daug ko neturėjo, ką jų bendraamžiai turėjo…
Dabar verbininkių yra mažai. Jos išeina. Prisimenu kiekvieną, jos tokias gražias verbas darydavo! Motyvai lyg ir panašūs, bet kažką jos darydavo kitaip, ar pridėdavo ką, ar spalvas kitaip derino. Kriaučiūnai, galima sakyti, – verbų sostinė. Du vyrai labai gražias verbas pynė. Volelinių mažyčių verbų jau nėra kam pinti. Viena mano pažįstama, beveik draugė, dar pina tokias. Ji iš namų jau neišeina, per šventes atvažiuoja, paima verbas ir išveža. Ir viskas.
Mes dabar su broliene jau nedalyvaujame Kaziuko mugėse. Reikia vietą išsipirkti… Mes nesikišame, man nemalonu. Daugiau kaip trisdešimt metų mes važiuojame į Lenkiją. Ten mūsų laukia. Ten kiekviename miestelyje organizuoja „kaziukus“. Kaip žinia, po karo daug lenkų išvažiavo iš Lietuvos. Jie jaučia didelę nostalgiją Vilniui ir pradėjo organizuoti Vilniaus Kaziuko muges. Daug tautodailininkų iš Lietuvos ten nuvažiuoja. Su „piernikais“, su verbom, su savo paveikslais, važiuoja drožėjai. Visi tautodailininkai važiuoja su savo darbais. Ir nesvarbu, lietuviai ar lenkai.
Manau, kad verbų rišimo tradicija vis dėlto nenutruks. Prieš porą metų Vilniaus krašto verbų rišimo tradicija įtraukta į Nematerialaus paveldo sąrašus, tai gal paskatins ją išlaikyti. Perspektyva yra – rengiamos parodos, verbininkės reikalingos. Va neseniai išsiuntėme parodai per 150 verbų į Sankt Peterburgą Rusijos etnografijos muziejui, Maišiagaloje atidaroma konkursinė vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų paroda. Per ilgus metus buvo ir ryškių kelionių: 1998 metais atstovavau Lietuvai „Smithsonian Folklive Festival“ Vašingtone, 2005 metais – Expo parodoje Japonijoje. Kiekvienais metais vyksta „Aukso vainiko“ konkursai, priauga nauja karta verbų rišėjų.
Parengė Dalia Rastenienė
Leono Šalkovski’o nuotraukos:
Su malonumu perskaičiau visą istoriją.Visada žavėjausi Leokadijos ir jos mamos kurtomis verbomis.Tikri meno kūriniai.Džiugu ,kad Leokadija toliau kuria grožį,Noriu palinkėti jai sveikatos ir kūrybinės energijos .Tik tokių žmonių dėka gali išlikti neįkainojami tautinio paveldo kūriniai- Vilniaus verbos.