Šiandien – Gandrinės!

Kovo 25-oji – Gandrinės. Ši dieną siejama su gandro parskridimu. Sakoma, kad parskrendantis gandras atneša ant uodegos kielę, kuri baigia išspardyti likusius ledus.

Nuo šios dienos artojams jau duodami pavakariai, todėl sakoma: Gandras pavakarius parneša, gandras išskrisdamas ir išneša.

Pagal šios dienos orus spręsta apie pavasario ankstyvumą: jei per Gandrines nėra šalnų, tai pavasaris bus ankstyvas, jei šąla – tai šals dar 25 rytus. Jei šią dieną vėjas pučia iš šiaurės – dar bus šalta, jei iš vakarų – palis. Jei diena giedra, saulėta, spėjama, kad tais metais bus neskalsūs javai, jų bus mažai, nes išdegsią pasėliai.

Pelesos (dabar Gudija) apylinkių lietuviai kovo 25 d., senu papročiu ant tvoros užkeldavo vežimo ratą, kad vanagas vištų nenešiotų, mesdavo batą per namo kraigą, kad derlius laukuose nesupūtų, apeidavo tvartą ir, surinkę nuo žemės šiaudus, padėdavo vištai į gūžtą, kad jos neeitų kitur kiaušinių dėti.

Iš Dausų pargrįžtančius gandrus stengdavosi prisivilioti į savo kiemą. Įkeldavo į medį akėčias ir jei ant jų apsigyvena gandrai – tikėdavosi gero javų derlius.

Gandrą lietuviai laikė šventu, laimę nešančiu paukščiu. Buvo tikima, kad jis gali paimti žmonių ligas ir, nunešęs į klampias balas, gilius raistus, jas ten pražudyti. Manyta, kad sodyboje gandrui susisukus lizdą, namų šeimininkų laukia geras derlius.

Mažojoje Lietuvoje, norėdami į naujai paruoštą lizdą prisišaukti gandrą, lizdą būtinai keldavo kovo 25 d. O įkeliant jį, turėjo dalyvauti vaikis ir merga. Mat jei vaikis viens lizdą tekel, tai tik ir vienas gandras teparlek, kurį tad svetimi gandrai atlėkę šalin pamuš. Kad gandrai lizde pasiliktų, į jį dar reikėjo įdėti sidabrinį pinigą.

Kad sektųsi kelionės gandralizdžiui medyje ar ant trobos įtaisydavo seną ratą. Kad nesirgtų, nekristų gyvuliai, pritaisydavo ratą ant tvarto. Marcinkoniškiai norėdami, kad vanagai vištų nenešiotų, seną vežimo ratą užkeldavo ant klojimo stogo arba ant karties. Kai kas aiškino, kad tai daroma tam, kad aitvarai grūdų neišsemtų iš aruodų.

Įdomu, kad XVII-XVIII a. Vilniaus Jėzuitų kolegijos misionierių pranešimuose taip pat minimas lietuvių paprotys užkelti ant stogo vežimo ratą apsaugai nuo aitvarų.

Rytų aukštaičiai turėjo paprotį Gandrinės rytą kepti bandeles iš javų mišinio miltų. Bandelės buvo vadinamos kakorais, kaukorais, Baciono pyragais, kratiniu. Gudijoje Apso apylinkėse tokiomis bandelėmis kaimynai dalindavosi vieni su kitais tikėdamiesi, kad tuomet būsiąs geras derlius.

XIX a. tą dieną buvo keliamos vaišės į kurias kviesdavosi kaimynus. Gerdavo krupniką, degtinę, valgydavo kanapinius pyragėlius arba šaltanosius įdarytus krekenomis. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais

Šią dieną, kaip ir per kitas reikšmingas šventes, buvo nemaža įvairių draudimų. Gervėčių lietuviai prisimena, jog buvo draudžiama taisyti tvoras, į žemę kalti kuolus, nes gali gimti nesveiki gyvuliai. Marcinkoniškiai drausdavo iš miško nešti šakas į namus, nes vasarą namus apniktų gyvatės ir žalčiai.

Bijodami, kad gali išsiristi ligoti viščiukai, vištoms Gandro šventės dieną neduodavo perėti. Moterys ne tik gijų audeklui austi nemetė, bijodamos, kad bus sunku austi, bet pirkios nešlavė, ir net plaukų nešukuodavo, tikėdamos, kad vištos daržų ir gėlių nekapstys.

Negalima nieko skolinti iš namų – pernešus per ežią svetimą daiktą, galima gyvulius susargdinti.

Tikėta, kad per Gandrines iš po kelmo, po kuriuo žiemojo, išsirita gyvačių kamuolys. Pačiame jo viduryje yra gyvačių karalienė. Jinai yra labai pavojinga. Jos kirtis – mirtinas. Ją atpažinti galima iš raudonos spalvos ir aukso karūnos. Jei kas sugebėtų tą karūną nugvelbti, būtų labai laimingas kaip paparčio žiedą radęs: viską žinotų, matytų, kur lobiai užkasti, galėtų net kitų mintis skaityti.

Iš visko sprendžiant, senovės lietuviams Gandrinės buvo su Pavasario lygiadieniu susieta pavasario bei ūkinių, o gal net ir kalendorinių, metų pradžios šventė. Keičiantis kartoms ir žmonių gyvenimo būdui, pamažu nugrimzdo užmarštin šios šventės reikšmingumas.

Tačiau ir dabar apie šią dieną užklaustas senesnis žmogus, nors jau ir negalėdamas paaiškinti kodėl, atsakys, kad ši šventė tokia svarbi, kad tądien net paukštis lizdo nesuka.

Pasąmonės šešėlyje tebeslypi prigimtinio tikėjimo atšvaitai.

www.ornitologija.lt skelbia, kad šiais metais gandrai neskuba grįžti į Lietuvą. Kol kas stebimi pavieniai sugrįžę paukščiai. Parskrendančių gandrų dar laukiame. Stebėkime gamtą.