R. Čepaitienė. Kuo svarbus istorijos pasakojimas?

Bendravimas su baltarusių studentais teikia neįkainojamos patirties, taipogi ir lyginant mūsų šalis ir mentalitetų skirtumus. Šiandienos seminare be kita ko kalba pasisuka apie ten slopstančią protestų bangą. Aiškinamės priežastis. Trečiakursis, pats dalyvaujantis protestiniame judėjime, pasako mintį, su kuria pasilieku ilgam. „Jie tiesiog pavargo. Tai vergo sąmonė. Šitoje šalyje žmonių siekiai niekada nebuvo vainikuoti pergale“.

Štai. Tauta, kuriai net SSRS žlugimas tereiškė socializmo statybos tęsinį „atskirai paimtoje šalyje“, neturi reikšmingų laimėjimų patirties, na, nebent iš LDK laikų, bet to juk mokyklose pernelyg daug ir nemokoma. Režimas uzurpuoja ne tik valdžią ir piliečių laisves. Jis pasisavina ir sėkmės istoriją. Ji, žinoma, tebesiejama su „Didžiojo brolio“ kultūriniu pranašumu, sovietizacija ir ūsuoto sovchozo pirmininko – tėvelio – ilgamečiu šeimininkavimu, kad ir kokia ta „sėkmė“ būtų sąlyginė ar jau iki gyvo kaulo įsiėdus žmonėms, norintiems patiems tapti savo laimės kalviais.

Tuo tarpu opozicija šioje srityje pasigirti neturi niekuo: visi protestų pakilimai atslūgdavo su dideliais nuostoliais jai ir beveik be nuostolių sistemai. Jų net didvyriai ir kultūros šviesuoliai yra pralaimėtojai, o norit aplankyti jų kapus tenka važiuoti į Vilnių.

Šioje, nelinksmos kaimynų patirties šviesoje, dabartinė kova dėl teisės rašyti istoriją Lietuvoje pasirodo naujomis spalvomis. Dar aiškiau supranti, ką reiškia priklausyti tautai, turinčiai sėkmės pasakojimą ir žinančiai kuo didžiuotis ir ką gerbti. Žinoma, pasakojimas nelygu pasakojimui, tačiau kolektyvinės atminties tyrinėtojai sako, kad visiškai išgalvoti pasakojimai neprigyja, jiems trūksta paspirties ir paliudijimo iš tikrovės.

Tad tai, ką viešojoje erdvėje stebime pastaruoju metu, verčia labai sunerimti. Darius Kuolys labai inteligentiškai ir nuosaikiai išreiškė nerimą dėl VU istorikų rengiamų mokyklinių Lietuvos istorijos programų (žr. nuorodą pirmame komentare). Tačiau net jei jų autoriai ginasi buvę nesuprasti ar dar tebetaisantys ir tobulinantys savo darbą, vis dėlto jau dabar matyti jų nuostata formuoti didįjį istorijos pasakojimą naujai ir tam tikru specifiniu būdu.

Perdėliojami prasminiai akcentai, o juose lietuvių tautai ir svarbiausiems jos, kaip savarankiško, politinę valią išreiškiančio subjekto, istorijos momentams arba nebelieka vietos, iškeliant kitus reiškinius ir tautas, arba jie išplaunami ar suplakami su kažkuo kitu. Tokiu būdu esminiai mūsų naujosios istorijos sandai – tautinis atgimimas, pirmoji Lietuvos Respublika, didvyriška pokario kova, Sąjūdis – įgauna visai kitas reikšmes, iš esmės tampa nuvertinti.

D. Kuolys pasigenda ir istorinių asmenybių vaidmens adekvataus atspindėjimo – vienos jų iškeliamos, o kitos sąmoningai nutylimos arba jų nuopelnai marginalizuojami. Iš esmės tai tokia naujoji – landsberginė – istorijos versija, su vienos tokios šeimos sėkmės istorija centre.

Kitas nerimą keliantis dalykas – tebesitęsiantis Genocido centro konfliktas, kaip mano dalis jį sekančių specialistų, irgi pirmiausia susijęs su politiniu siekiu, perėmus Centro valdymą, perrašyti Lietuvos XX a. vidurio istoriją iš tam tikros perspektyvos. Apie tai vis atviriau ima kalbėti ir kai kurie konservatorių aplinkos politikai, nebeslepiantys esą nusitaikę į laisvės kovotojų, o gal ir viso jų sąjūdžio, deheroizaciją (žr. E. Zingerio straipsnį).

Abu trumpai paminėtus epizodus vienija tai, kad šis perrašymas, suplakant gėrį su blogiu, o tiesą su melais, atliekamas vis agresyviau ir tiesmukiau. Remiamasi proeuropine, kosmopolitine istorijos perspektyva ir vertybėmis, kuriose nebepalikta vietos nacionaliniam tautos kovos už laisvę naratyvui. O abiejuose šiuose procesuose itin aktyviai dalyvauja būtent VU istorikai, ir anksčiau pasižymėję polinkiu „tautinių mitų dekonstrukcijai“.

Įdomu, kad minėtos gairės užbaigiamos „trauminės atminties“ svarstymais, o juk dar Štirlicas mus išmokė, kad labiausiai įsimenamos bet kokio pasakojimo pradžia ir pabaiga. Šiuo atveju pabaigai, matyt, bus numatytos diskusijos su moksleiviais apie „žydšaudžių tautos“ kolektyvinę atsakomybę ir atgailos poreikį, užmetant šią slogią naštą jauniems protams. Žinoma, tokia esminė istorinio pasakojimo žinutė gali kelti tik pasidygėjimą ir rezignaciją, o ne pasididžiavimą…

Diskreditavus žmones, pasiaukojančiai kovojusius už Lietuvos laisvę ir ją kūrusius, bus atimtas noras tai daryti ateityje. Lietuvių tautai bus skirtas net ne nevykėlių, pralaimėtojų, o tikrų nusikaltėlių vaidmuo be teisės apsiginti (R. Vanagaitės pasakojime jie tiesiog nepaaiškinamai, iš prigimties, linkę į blogį). Tad neliks ir galimybės „stiprybės semtis iš praeities“? Ar to iš tiesų siekia „mūsiškiai“ istorijos perrašinėtojai?