Praėjusį kartą mes jau pradėjome kalbėtis apie Vilniaus įkūrimą su istorike Inga Baranauskiene. Proga tam yra neoficialiai minima Vilniaus 700 metų sukaktis.
Tai seka iš 1323 m. sausio 25 d. Gedimino laiško, kuriame yra ne tik laiško data, bet ir pasakymas, kad dvejais metais anksčiau prieš to laiško parašymą Vilniuje pastatyta bažnyčia. Jeigu koks nors viduramžių kronikininkas būtų pasidėjęs prieš akis šitą laišką ir rašęs kroniką, jis būtų parašęs: „1321 metais Gediminas Vilniuje pastatė bažnyčią“. Ir niekam nekiltų abejonių, kad Vilnius paminėtas 1321 m. O štai, skaitant laišką, kažkodėl nematoma šitos datos…
“…kažkoks ten krivis…”
net KOKTU klausyt, be išlygų ar užlankų,
aišku Baranauskai ne tiek”” nulietuvinimais drožia” per istoriją (Lietuvoje) kaip keturi komunarai – Marijošaitis Kulikauskas Bumblauskas Eidintas (po Truskos “drožinių”), bet reik ir Moksliškos savigarbos turėt,
o nevien spekuliacijų spektakliais ant vaikų ir jų tėvų su proseniais …nuogirdomis, legendomis Faktus grist.
Nežinoti nieko apie Vytenio Imperijos lietuvybinius pamatus, ir sprendimus dėl Sostinės
įtvirtinimo Vilniuje, – santyk įsakymų vykdymo pavaldumo Gedimino atžvilgiu net, tai konstantinopolskojo tikybinio paveldo ir atminties per stačiatikybę Lietuvos valdovų giminių aplinkai bent Krivių įžeidinėti patysnepradekit.
O moksliškai, – bėgte Austrijon, aiškintis iš kur ištraukta 1305 m žinia nuogirdas atspaudas apie Vilniaus spindesį.
Istorikas Naginskas (dar iki Z.Ivinskio), net jo dukra I.Naginskaitė akivaizdžiai giliau tai žinojo, tyrė irmumspaliko. Nuostabą. Su kuo jūsų Mokytojai ryškiai nesupažindinojusu abiejų, ar atskirą kiekvieno; tad pūst, atleiskite vaikiškai vadovėlinio lygmens nuogirdomis, miglą,
IR YPAČ DRĄSIAI APEINANT VISĄ AIŠKIĄ VYTENIO valdymo epochą, tai tikrai “drąsu”, net per drąsu.
Alkui t.p. dera domę atkreipti, kai ” žyniai.. kažkaip”,
“…Krivis kažkoks”. Kažkokių mėgėjų tribūnose “vystoma”
Išsisuko tarsi žalčiai Tomas ir Inga, niekaip nepaaiškinę, koks ten kažkoks Gediminas košmarą susapnavo ir netgi tarsi Holivudo chebra atkūrė. Taigi tiesiog Gediminas — jau nebe kunigaikštis, bet ir karaliumi nesiteikė bent kartelį paminėti, nors dar vyresnysis G. brolis Vytenis buvo ne tik įgulą Rygoje įkūręs, kad nuo Livonijos plėšikų vyskupą Joną apsaugotų, bet ir nemažą Lietuvos valstybę “lietuvių ir rusų karaliui” savo broliui Gediminui buvo palikęs. Ir dargi su “Dievo malone” ( o gal su mūsų dievų leidimu?)
Beje, šnekėtojai 1323 m. sausio 25 d. laiške bažnyčią įžvelgė, o laiško pirmųjų trijų eilučių nepamatė.
Aciu Svajonei kritiskai ziurinciaii i Avinausku veikla ir tarp kitko Krivis Kirvaitis o ne Krivaitis …
Kaip kronikose parasyta….
O aš šiandien noriu pakalbėti apie Vytautą Didįjį.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laiškas Šv. Romos imperijos imperatoriui Zigmantui, 1420 kovo 11
[…] Nežinome, dėl kieno nuopelnų ar kaltės buvo paskelbtas toks sprendimas arba kuo mes taip nusikaltome Jūsų Šviesybei, kad Jūsų Šviesybė pelnytai nusiteikėte prieš mus, visur sudarydamas mūsų pusei sunkumų. Juk pirmiausia Jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl Žemaičių žemės, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės. Ją ir dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra
žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys gyventojai. Kodėl priskyrėte Ordinui tai, kas labiau teikia mums naudos ir pelno, būtent visokių žvėrių medžioklę, žvejybą, bitininkystę ir kitką, be ko pati Žemaičių žemė negali išsiversti bei išgyventi; priskyrėte visus tuščius plotus, kur pirmiau yra buvusios žemaičių pilys ir kaimai (o ir iki šiol aiškiai matyti piliakalniai ir gyvenvietės), ir ten jie dabar gauna minėtosios naudos bei pelno.
Iš lotynų kalbos vertė Leonas Valkūnas
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, sudarė Norbertas
Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 528–529. aš noriu pakalnėti apie Vytautą
O kur dar 450 Vytauto laisku ?
Vytauto laiškas didžiajam Vokiečių ordino magistrui Pauliui von Rusdorfui prašant susirgusiai d. kunigaikštienei Julijonai vidaus ligų gydytojo. 1426, sausio 13
Aleksandras, kitaip Vytautas, iš Dievo malonės didysis Lietuvos kunigaikštis ir t. t. Garbingasis pone magistre! Mes leidžiame Jūsų garbenybei žinoti, kad šviesioji ponia Julijona, mūsų mylima namų ponia, jau beveik visi metai Dievui nusprendus serga, ir nuo to taiko, kai Jūsų garbenybė su mumis Gardine paskutinį kartą buvo, jos liga paaštrėjo taip, kad ji diena iš dienos skundžiasi savo sveikata ir nieko negali valgyti. Todėl mes uoliai prašome Jūsų garbenybę, jeigu Jūs savo namuose arba savo šalyje turite kokį nors vidaus ligų gydytoją ir, kaip mes girdėjome, vieną tokį Torunėje giria. Jūs galite tai [geriau] žinoti, kad mums jį, kuo geresnį, lieptumėt atsiųsti. Tuo Jūs mums didžiai maloniai ir mielai pasitarnautumėte. Ir jei taip būtų, kad Jūs tokį turėsit ir mums galėsit atsiųsti, tai teikitės jį į Gardiną nukreipti, o mes pasirūpintume ir lieptume jo laukti, jei jis tenai atvyktų, kad ten palydovus rastų, kurie [parūpintus] jam arklius ir kitus reikalus pakeliui tvarkys ir jį ten, kur mes tuo laiku būsime, privalės atgabenti. Duota Okolcuose mūsų, dvare tarp Vitebsko ir Smolensko – in octava epihanie domini. Metuose ir t. t. XXVI.
[Adv.] Garbingajam ponui Pauliui von Rusdorfui, didžiajam Vokiečių ordino magistrui, mūsų mielam draugui.
Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Čapaitė ir Edvardas Gudavičius
Na taip, vėl detalė, kaip net aprašyta mūsu amžininkų (jau ir man gimus), jokie Smalėnu žemių plotai neatstos prarastosios XIII-XIV a. invazijoms /nukryžiuotojo stabų reklamuojams užplūdus/ mūsų Ramintos girių glūdumos RAMOVĖS. Per menka Didžiojo Imperatoriaus VYTENIO kardu pradėtų tapus stambiausia pasaulio Imperija, jo paveldėtojo Vytauto ir Jogailos pastanga. Nors galėjo girti ir gerbti net už Maskvos buvę (su palaidota ten mūsų Astiejaus kariauna, prieš 44 metus; dabar virš jų kapų numesta baisiojo teroro mumija) senųjų galindų ir finougrų palikuoniai, dar tose kartose atstumti per 3-5 dienų žingsnius link vakarų,
net ir prūsų likutines dalies laikinoji administracija (na, kad šiandienos jaunimui suprantamiau būtų: kaip laikinasis pagal Potsdamo 45 įsipareigojimus JAV su Jungtinės Karalystės vadovais paskirtasis administravimui Rytprūsių šiaurinio pakraščio, – Michail Gorbačiov) irgi po Žalgirio pralaimėjimo, gerbti turėjusi ir bendravusi.
Pamokantis pvz. (lengva įsivaizduoti kaip dabar V. Landsbergis imtų prašyti M.Gorbačiovo, kad padėtų gelbėtis su *sputnik* skiepais; kažkodėl iškreiptai viešai įvardinamas LTSR AT su LKP CK buvusių štabų “okupaciniuose Marienburguose” tebetūnant mūsų Valdžių galvelėms – karvinais””, t.y. vakcinas”””), su detaliomis Reikšmėmis.
Tą žinant, mokesim eilinėse istorijų spiralėse išlikti, nenusprusti kaip 1795 ar 1940 m. praradimų lūžiuose.
Ačiū Pajūrieti.
Viskas būtų gerai su Baranauskų “hibridinėmis” pasakėlėmis, jeigu Gedeminne būtų asmens vardas, o ne vietovės aplink Vilnių, susivienijusių lietuvių – grudėnų genčių žemių valdymo tarybos pavadinimas, kaip tai yra iš tikrųjų, jeigu Šventaragis kaip žodžių darinys nebūtų sudėtas iš prūs. sventjan – “šernas” ir liet. (no)ragas ir jis nereikštų liaudiškiau sakant -Šernaragis, kur ragu yra pavadinamas šerno šnipas. Kaip tų laikų palikimą Vilnius turi Šnipiškes, o Žygimantų gatvė seniau vadinosi prūs. ar slav. Swinja – Šernų. Su tuo giminiuojasi ir Sereikiškų, o gal net ir Neries vardas. Tai lietuvių – prūsų mitopoetinimai žemdirbystės plėtojimosi garbei.