L. Mikšionienė. Ar tai ir yra kultūra? (video)

Lietuva sulaukė tarptautinio dėmesio dėl kino teatro “Garsas” . Anglijos architektūros portalas „Greyscape“ straipsnyje „Sovietinio Modernizmo Kino Teatras Panevėžyje, Lietuvoje – pavojuje“ (Soviet-era Cinema in Panevežys, Lithuania At Risk) išreiškė susirūpinimą dėl planuojamo jo sunaikinimo ir palaiko jo išsaugojimo siekiančius piliečius.

Panevėžyje išties turime išskirtinį paskutinį likusį veikiantį Lietuvoje atitinkamo laikotarpio bei stiliaus architektūros ir nuo 1929 m. išsaugotos kino vietos objektą. Tai Kino centras ,,Garsas‘‘ . Aktyviai remiant Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijai, jai atskaitingam Kultūros paveldo departamentui, tylint arba ignoruojant įstatymų pažeidimus bei projekto neracionalumą kitoms valstybės institucijoms, siekiama bet kokia kaina toliau vykdyti Stasio Eidrigevičiaus menų centro (SEMC) kūrimo procesą, kurio tikslas: padėti teisiamam Panevėžio miesto merui NUGRIAUTI kino teatrą „Garsas“ ir sunaikinti viską, kas su juo yra susiję:

• 90+ metų LIETUVOS kino istorijos, apimančios labai svarbią Panevėžio istorinės kultūros dalį.
• Kino vietą kurioje pirmą kartą visoje Lietuvoje 1930 metais parodytas garsinis filmas.
• Kino teatrą, kuris 1993 metais tapo pirmąja ir vienintele stereofoninio (3D) kino sale Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Toks Stereo kinas buvo vienintelis – jo žiūrėti vyko autobusais ekskursijos iš viso Pabaltijo, nekalbant apie Vilnių, Kauną, Klaipėda, Šiaulius, Alytų ir visus kitus Lietuvos kampelius, visa Lietuva.
• Kelių kartų istorinę atmintį ir aiškiai išreikštą daugelio žmonių bei kūrėjų valią išsaugoti ,,Garsą‘‘.

Valstybinė kultūros paveldo komisija, kuri yra aukščiausio lygio ekspertė valstybėje, patarianti Prezidentui, Seimui, Vyriausybei, palaiko ,,Garso‘‘ išsaugojimą, siūlė Kultūros paveldo departamentui, jog šis inicijuotų ,,Garso‘‘ reikšmingumo klausimo nagrinėjimą nacionaliniu lygmeniu, tačiau Kultūros paveldo departamentas nurodė nematantis tam pagrindo, o Kultūros ministras nerado pagrindo išsiaiškinti, kodėl privalanti saugoti mūsų paveldą institucija rodo tokį entuziazmą jo nesaugoti.

Komisija net kreipėsi į prokuratūrą dėl SEMC paveldosauginių pažeidimų, bet jos skundai, kaip ir mūsų, buvo atmesti, pasirinkus ginti viešą interesą įsisavinti pinigus, griauti sėkmingai veikiantį ,,Garsą‘‘ ir jo vietoje statyti SEMC su daugybe pažeidimų bei išpūsta veiklos vizija, be motyvų atmetus viešą interesą išaugoti istorinį objektą, pastatyti SEMC kitoje, erdvesnėje ir Stasiui Eidrigevičiui priimtinesnėje vietoje bei garbingomis aplinkybėmis, laikytis LR įstatymų.

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos yra valstybės institucija – PRIEŠ GARSĄ. Viską darė, kaip reikėjo griauti nusprendusiai savivaldybei. Vertinusioms SEMC projektą institucijoms nesukėlė abejonių nei su bet kokia logika prasilenkiantys milžiniški būsimo SEMC lankytojų srautai, nei menkučiai jo išlaikymo kaštai.

Kaip besibaigtų istorija Garsas vs SEMC, tai bus ryškus savivaldybę bei valstybės institucijas ES pinigų akivaizdoje apėmusio aklumo pavyzdys.

O kas vietoje ,,Garso‘‘? Planuojama pastatyti visiškai netinkamą paveldo vietovėje didžiulį belangį abejotino originalumo SEMC pastatą, daugiau panašų į prekybos centrą, o ne meno galeriją?

Pastatą, kuris buvo sukritikuotas paties S. Eidrigevičiaus, 2020 rugpjūtį pasitraukusio iš SEMC projekto, į kurį dabar vėl atkakliai stumiamas?

Pastatą, kuriam 2018 buvo išduotas neteisėtas statybų leidimas, su kuriuo projektas pateiktas CPVA dėl ES finansavimo?

Projektas, kuris nurungė kitus sąžiningus SEMC architektūrinio konkurso projektus? Projektas, kuris supriešino Panevėžio miesto, Lietuvos kino ir kultūros bendruomenę, iššaukė tarptautinį susirūpinimą „Garsu“ ir jo gynėjais?

Ar tokia turi būti naujo menų centro kaina ? Ar tai ir yra kultūra?

Autorė yra Pilietinės iniciatyvinė grupė „Išsaugoti Garsą!“ narė