Č. Iškauskas. Kovo 11-oji. Kodėl taip skubėta?

Prisimenu: tas vakaras prie televizoriaus buvo kažkoks neramus. Sekiau vakarinį Aukščiausiosios Tarybos posėdį, ir širdyje kirbėjo sumišę jausmai: nejaugi išdrįsime, ar nepabūgsime, o kas po to? Kai pirmininku patvirtintas Vytautas Landsbergis 22 val. 44 min. paskelbė apie atkurtą Lietuvos respublikos Nepriklausomybę, jutau ir pasididžiavimą savo šalimi, ir nerimo ženklus. Nė nepastebėjau, kaip įsipyliau stiklelį ir su žmona apsikabinome…

Dabar, prabėgus 31 metams, šis vakaras iškyla kaip tikro didvyriškumo ir nenumaldomo laisvės troškimo apoteozė (gr. apotheōsis – sudievinimas, asmens ar įvykio išaukštinimas). Gaila, kad daug mūsų tėvų, iškentėjusių sovietinius kalėjimus ir tremtis, jos nesulaukė…

Tą vėlų vakarą į posėdį susirinkę dar kaip Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai, išrinkti vasario 24 d. vykusiuose Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose, o trečiojo posėdžio pabaigoje išsiskirstė jau kaip demokratinio Lietuvos Respublikos seimo nariai. Už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą balsavo 124 deputatai. Dar 6 asmenys susilaikė, išskirtinai – lenkų tautybės deputatai (vėliau kai kurie jų skelbė lenkų autonomijos idėjas, kvietė Maskvą Vilniaus krašte įvesti prezidentinį valdymą).  Balsuojančių prieš nebuvo.

Kas gi vertė deputatus taip skubėti? Juk per dvi savaites nuo rinkimų kokybiškai parengti visą šūsnį istorinių nepriklausomybės dokumentų nebuvo paprasta. Jų redakcijos priešakyje buvęs konstitucinės teisės ekspertas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius sako, kad kovo 12-ąją Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavime Michailas Gorbačiovas turėjo būti išrinktas prezidentu. Jis turės didelius įgaliojimus, taip pat teisę paskelbti nepaprastąją padėtį Lietuvoje, ir deputatai negalės susirinkti ir paskelbti nepriklausomybės. Suvažiavime Maskvoje ketinta priimti ir išstojimo iš SSRS mechanizmą. Iki tol SSRS konstitucijoje buvo numatyta galimybė išstoti iš sąjungos, tačiau neapibrėžta, kaip tai padaryti. Tai atvertų kelią Maskvai imtis jėgos argumentų. Beje, vienaip ar kitaip kitą dieną į Lietuvos miestų gatves išriedėjo sovietiniai šarvuočiai…

Kovo 11-osios akto signataras, Seimo narys Eugenijus Gentvilas prisimena, kad tarp deputatų buvo raginimų neskubėti atkurti nepriklausomybę ir viską daryti žingsnis po žingsnio. „Sąjūdžio kandidatai niekam nekėlė abejonių, tam tikrų abejonių buvo dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP), kuriai vadovavo Algirdas Brazauskas. Nes Brazauskas nuolat sakydavo „step by step“, jis išmokęs du angliškus žodžius, labai mėgdavo kartoti, kad „žingsnis po žingsnio“. Na, koks tau žingsnis po žingsnio, jei rytoj Maskvoje priiminėjamas įstatymas, kaip neleisti išstoti. Tai reikėjo skubėti, bet LKP garbei reikia pasakyti, kad jie visi balsavo „už“, – TV3 televizijai prieš metus sakė E. Gentvilas.

V. Landsbergis prisiminė, kad dar kovo 10-osios vakare sąjūdininkai karštai ginčijosi: skelbti nepriklausomybės atstatymą kovo 11-ąją ar dar palaukti? Net signataras Romualdas Ozolas 2010 m. diskusijoje „Lietuvos žinių“ redakcijoje pripažino, kad tuomet jis siūlęs po rinkimų šaukti konstitucinę asamblėją. Ar ši idėja būtų atidėjusi nepriklausomybės paskelbimą, nežinia, bet galų gale nulėmė, kaip sakė V. Landsbergis, netradicinis veikimo būdas: nelaukti kieno nors leidimo, pritarimo ar derybų.

Kairioji pusė išsakė ir kitą abejonę: esą, jeigu išrinkome LTSR Aukščiausiąją Tarybą, tai ji negali spręsti klausimų ne LTSR rėmuose. Kilo pamąstymų, kad gal padarome tuos tris ar keturis pirmuosius žingsnius, o pagrindinį žingsnį – nepriklausomybės skelbimą – žengiame po to, kai pamatome visų reakciją, ir priimame kitą dieną ar po poros dienų. V. Landsbergis prisimena, kad tam tikras persilaužimo momentas įvyko, kai jį pakalbėti telefonu per posėdį iškvietė ambasadorius Vašingtone Stasys Lozoraitis. Visi deputatai nuščiuvę laukė, ką gi patars diplomatas. Tik pravėręs salės duris AT pirmininkas pasakė: Nepriklausomybė kovo 11-ąją bus skelbiama. Lemtingi padrąsinantis S. Lozoraičio žodžiai „Amerika jau pasirengusi“. JAV irgi buvo žinoma, kad delsimas Maskvai atrištų rankas…

Beje, iš šalies atrodo, kad LKP tuomet buvo vieninga, palaikydama Nepriklausomybę. Bet jau renkant AT pirmininką ir į premjeres siūlant Kazimierą Prunskienę, kilo trintis. Komunistai buvo užsukę net parašų rinkimo kampaniją, kad būtų išrinktas A. Brazauskas. Jau kitą dieną po kovo 11-osios A. Brazauskas, prieš išskrisdamas į Maskvą, taip ir pasakė amerikiečių žurnalistui Bilui Kelleriui, kad vakar buvo padarytas blogas sprendimas, kuris sukels labai daug problemų, bet galų gale pridūrė: „Mes neturėjome kito kelio.“ Beje, iki šiol niekas nebandė išsiaiškinti, ko kitą dieną jis skrido į Maskvą.

Šie trys dešimtmečiai patvirtino: lietuviai priėmė teisingą sprendimą. Nors vėliau jis sukėlė didžiulį Kremliaus įtūžį, bet Lietuva perėjo ir šį pragarą. Tad ir Kovo 11-ąją, tos didžiulės šventės proga – atleiskit, jei nusižengsiu Adventui ir pasninkui – aš ir vėl pakelsiu taurę paties geriausio vyno…