Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 103-osios gimimo metinės

Kovo 6 d., sukako 103 m. nuo Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo. A. Ramanauskui-Vanagui suteiktas kario savanorio statusas, atstatytas generolo laipsnis, taip
pat įteisinti dar 1949 m. ir 1950 m. Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiai su kardais, 2018 m. LR Seimas pripažino Adolfą Ramanauską – Vanagą faktiniu valstybės vadovu „Tėtis – man vis toks pats, koks buvo tais metais, kai mus išskyrė visam laikui”

„Kai mus išskyrė visam laikui, jis pasiliko mano atmintyje toks, koks buvo tais metais, kai mes buvome kartu. Aš gerai prisimenu jo veidą, balsą, jo manieras ir nors gimtadienių nuo to laiko jau daug buvo, tėtis – man vis toks pats. Skaičiai nieko nekeičia“, – A. Ramanausko-Vanago gimimo dienos išvakarėse pasakojo A. Ramanausko dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.

Svarbiausi A. Ramanausko-Vanago biografijos bruožai

Adolfas Ramanauskas -Vanagas gimė 1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, JAV, lietuvių emigrantų šeimoje. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą. Šeimoje, be Adolfo, buvo sesuo Aldona ir brolis Albinas. 1930 m. Adolfas Ramanauskas -Vanagas baigė pradinę mokyklą, 1937 m. – Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute, kuris 1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdą buvo perkeltas į Panevėžį. Tuo metu Adolfas Ramanauskas – Vanagas mokytojauti nepradėjo, įstojo į Kauno karo mokyklą ir baigė paskutinę, penkioliktąją, karininkų laidą. 1940-1942 m. dirbo Guronių ir Aukštakalnio mokyklose Lazdijų valsčiuje. 1941 m. Birželio sukilimo metu, nuo birželio 23 d. iki liepos 7 d. buvo valstybės turtą Druskininkuose saugančio būrio vadas. 1942- 1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.

Laisvės kovos

Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, 1945 m. balandžio 25 d. tapo partizanu. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu. 1946 m. tapo Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį išrinktas Dainavos apygardos vadu, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.

1949 m. vasarį Prisikėlimo apygardos teritorijoje Minaičių kaime A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija, Adolfas Ramanauskas -Vanagas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pirmuoju pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje -Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis, apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi.

1951 m. iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pirmasis pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. 1953 m. okupantams suėmus Joną Žemaitį-Vytautą, A. Ramanauskas-Vanagas liko aukščiausias LLKS ir dėl Nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūnas. Nuo 1952 m. pabaigos,
nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, slapstėsi su šeima, žmona Birute ir dukterimi Aukse.

Okupantų kankintas ir nužudytas

Partizanų vadas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė Kaune buvo suiimti 1956 m. spalio 12 dieną. Adolfas Ramanauskas -Vanagas nužudytas 1957 m. lapkričio 29 d. KGB rūsiuose Vilniuje. Ekspertizė patvirtino, kad suimtasis tardymo metu buvo žiauriai kankinamas -mušamas, aštriu daiktu badyta dešinioji akis, pjaustytas kūnas. Egzekucijos metu iššauta iš arti į veidą.

Valstybės vadovų panteone

2018 m. birželio 7 d. Našlaičių kapinėse, Antakalnyje, Vilniuje buvo rasti Adolfo Ramanausko -Vanago palaikai. Tų pačių metų spalio 6 d. iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone.

2018 m. LR Seimas pripažino Adolfą Ramanauską -Vanagą faktiniu valstybės vadovu.

Adolfo Ramanausko-Vanago dukros palinkėjimas Lietuvai

Atiduodant pagarbą Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, jo dukra A. Ramanauskaitė -Skokauskienė Lietuvos žmonėms linki būti laisviems, atsakingiems ir kuriantiems tokią valstybę, kuria galėtume didžiuotis: „Norėčiau, kad vertybės, kurias tėtis išpažino ir skleidė, būtų visada gyvos. Tegu jos įkvepia, skatina mylėti Tėvynę, saugoti ir ginti jos laisvę. Linkiu visada būti laisviems, atsakingiems, kurti valstybę, kuria galėtumėte didžiuotis“.