M. Kundrotas. Nužmoginimas ir nužmogėjimas. Ką pasakė Artūras Žukauskas?

Ne taip seniai Seimo švietimo komiteto pirmininkas, vadinamosios Laisvės partijos atstovas Artūras Žukauskas atskleidė savo požiūrį į demokratiją atsisakydamas kviesti į diskusinį posėdį tuos, kurie „žviegia“ prieš Stambulo konvenciją. Jau įprasta, kad liberali demokratija yra tokia demokratija, kurioje galima tik viena nuomonė – pačių liberalų. Kita vertus A. Žukausko žodžiai atspindi ir gilesnes psichologines bei filosofines problemas, nei tik demokratija.

Žodis „žviegia“ – aiški aliuzija į kiaules. Taigi, žmonės, pasisakantys už prigimtines šeimos ir lyties sampratas, kurias išplauna Stambulo konvencija, profesoriaus požiūriu yra kiaulės. O su kiaulėmis nėra reikalo elgtis kaip su žmonėmis – išklausyti, gerbti, pripažinti jų teises. Kiaulė – tiktai kvailas gyvulys, kurį galima mokyti cirko triukų, o galima patiekti ant stalo kaip maistą. Ar toks požiūris į kitaip mąstantį žmogų labai skiriasi nuo kito profesoriaus – Aleksandro Dugino žodžių apie Ukrainos patriotus: žudyti, žudyti ir žudyti – aš tai sakau, kaip profesorius!

Trečiajame Reiche žydų tautybės žmonės nacistinės propagandos vaizduoti žiurkėmis ir nuodingais grybais. Milijonams vokiečių įteigta, kad žydai yra parazitai, kuriuos naikinti – ne tik padoraus žmogaus teisė, bet ir pareiga. Atitinkamai Sovietų Sąjungoje nužmoginti nacionalistai ir kiti buržuaziniai elementai. Dabartinė liberaliai kairuoliška sistema nužmogina tuos, kurie laikosi tautiškų, krikščioniškų, konservatyvių vertybių.

Didžioji problema ta, kad nužmoginant kitą labai lengva nužmogėti pačiam. Nacistai, vykdydami medicininius bandymus su žydais, ir sovietai, prievartaudami Rytprūsių moteris ir mergaites, manė besielgiantys teisingai, nes savo aukas laikė nuožmogomis. O nužmogėjo patys.

Priekabesnis paklaus – negi pavadinti žmogų kiaule ir jį žudyti arba kankinti – tas pats? Žinoma, kad ne. Šios priešiškumo išraiškos skiriasi savo mastais. Bet kryptis gali būti ta pati. Kai koks nors žmogus laikomas kuo nors žemesniu, nei žmogus, jam galima užčiaupti burną. Išmesti iš darbovietės. Pašalinti iš mokyklos. Apmokestinti bauda. Pasodinti į kalėjimą. Liberalioji sistema kiek subtilesnė už nacistinę ar komunistinę. Ji žudo žmogų socialiai ir psichologiškai.

Galimas ir kitas klausimas – ar privalome tapti sentimentaliais tolerantais, kurie kiekvieną žmogų laikys vertu žmogaus vardo ir stengsis būti jam malonūs? Juk esama tikrų nuožmogų? Ir čia tenka sutikti. Prievartautojas, tvirkintojas, sadistas, serijinis žmogžudys iš tiesų vargu, ar verti žmogaus vardo. Nors ir to pripažinimas palieka tam tikrų išlygų: sakykime, kankindami net ir didžiausią nuožmogą patys nužmogėtume. Nusikaltėliai turi būti baudžiami civilizuotai.

Problema kyla tada, kai žmogus nužmoginamas tiesiog dėl kitoniškos kilmės, odos spalvos, nosies formos ar – kaip pirmiausiai aptartu atveju – dėl kitokių pažiūrų. Blaivus žmogus net priešo stovykloje atpažins žmogų, su žmogiškomis dorybėmis ir – deja – ydomis. Fanatikui pykčio aptemdytomis akimis priešo idėja užgožia žmogaus idėją.

Pagrindinė žmogaus charakteristika yra dora. Kai žmogus siekia gėrio geromis priemonėmis, jis yra Žmogus iš didžiosios raidės. Kai žmogus siekia gėrio, bet prastomis priemonėmis, jis yra klystantis žmogus. Kai siekia savanaudiškų tikslų kitų sąskaita, jis yra blogas žmogus.

Pasaulėžiūrų, teorijų, visuomenės modelių kova – amžina tiek, kiek amžina žmogaus valdžia sau pačiam ir panašiems į save. Normalu yra savo poziciją laikyti teisingesne už kitas – priešingu atveju būtų keista tos pozicijos laikytis. Bet svarbu suprasti, kad ir klystantis žmogus gali būti žmogus. Ir gal net geras žmogus. Žmonių būta ir tarp komunistų, ir tarp nacistų. Jų esama ir tarp liberalų.

Galbūt tie liberalai, kurie yra žmonės ir sugeba kitame įžiūrėti žmogų, patars ir paprotins savo kolegas, kurie jau žingsniuoja pavojingu takeliu, pramintu ankstesnių antihumaniškų režimų.