Kelionės po Dzūkiją taip pat buvo labai įspūdingos. O pradėjome nuo Jiezno, kur yra palaidotas iš Punsko kilęs partizanas Petras Dzidolikas-Bijūnas. Jiezne lankėmės net du kartus, nes tiesiog negali visko išgyventi per vieną dieną. Kiek kraujo yra sugėrusios mažo miestelio kelios gatvės ir vieta, kur buvo kankinami ir čia pat užkasami nužudytų laisvės kovotojų palaikai.
Prienus ir Birštoną mes su mama lankydavom dažnai, bet šiais metais tos kelionės buvo kitokios, nes dažnokai užsukdavome į Prienų senąsias kapines, kur yra palaidoti Jurgio Krikščiūno seneliai ir kiti giminės, o Birštone vis stabtelėdavome centrinėje aikštėje, prie laisvės kovotojams atminti skirto paminklo, kuriame yra ir paskutiniojo Dainavos apygardos vado Vinco Daunoro-Kelmo, Ungurio pavardė.
Na, o pati įsimintiniausia kelionė Dzūkijoje buvo į Lazdijus, Seirijus, Krikštonis. Lazdijuose pagerbėme net dviejų Dainavos apygardos vadų Adolfo Ramanausko-Vanago ir Benedikto Labėno-Kariūno atminimą. Seirijuose aplankėme vietas, susijusias su dar vieno Dainavos apygardos vado Juozo Gegužio-Diemedžio likimu. Čia, netoli nuo Seirijų, yra ir jo gimtasis Gervėnų kaimas, o Seirijuose tebestovi pradinė mokykla, kurią jis baigė. Pavažiavusios keletą kilometrų, atsidūrėme Krikštonyse, priešais įspūdingo grožio, istorizmo stiliaus Kristaus Karaliaus bažnyčią, pastatytą 1935 metais. Trumpai pasigėrėjusios šventove, pasukome į Živulciškės mišką – pagal nuorodą prie kelio – aplankyti partizanų žūties vietų. Ten, kur žuvo laisvės kovotojai, Krikštonyse gyvenantis Bronius Kašelionis su bendraminčiais yra pastatęs keletą paminklų jų atminimui. Šis žmogus ne tik akmeniniais paminklais yra įamžinęs Dainavos krašto partizanus, bet ir išleidęs kelias knygas apie Lietuvos partizanų kovas.
O Živulciškės miškas nepaprastas. Įsileisti įsileidžia, bet iš jo išvažiuoti ne taip jau paprasta. Bekylant automobiliu į vieną kalnelį mums kelią pastojo nuvirtusi liauna pušelė. Kadangi mama buvo pasitempusi ranką, iš automobilio išlipau tik aš ir galvojau, kad lengvai pašalinsiu kliūtį. Bet nieko panašaus. Pušelė buvo įstrigusi taip, kad nebuvo įmanoma jos pajudinti iš vietos.
O apsisukti – jokių vilčių, nes keliukas siaurut siaurutėlis, vos vienam automobiliui pravažiuoti. Jau bandom abi su mama tą pušelę patraukti iš kelio, bet irgi sekasi sunkiai. Tik staiga, nežinia iš kur, priešais mus atsiranda automobilis. Išlipa vyriškis ir trise šiaip ne taip tą medį nutempiame į šoną. Kas tas vyriškis buvo? Gal eigulys? Jis dingo, net nepamatėme kur. Toliau mums reikėjo kaip nors prisikasti prie kelio, vedančio į Alytų. Važiuojam pirmyn. Ir prasidėjo pažliugusi, miškovežių ištaškyta kelio atkarpa. Meldėmės, kad tik kaip nors neužklimptumėme, nes automobilis nedidelis, žemas, kuras jau beveik baigiasi, o čia ir su galingu džipu būtų ką veikti, važiuojant tokiu provėžuotu keliu, tiksliau, bekele. Bet išsikapstėme. Sėkmingai pasiekėme Alytų, pasigrožėjome spindinčia kalėdine eglute. Aplankėme Dainavos apygardos vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko gimtąjį namą, Adolfo Ramanausko-Vanago gimnaziją.
Kai tik prašvis pavasaris, žadame ir vėl keliauti po Lietuvą ir aplankyti vietas, kurios mena Lietuvos žmonių kovą už laisvą, nepriklausomą Tėvynę. O dabar, žiemą, smagu tvarkyti surinktą kraštotyrinę medžiagą. Kartais ji būna visai šalia namų. Kitame straipsnyje apie tai ir papasakosiu.
Pagal įvykių eigą, turint galvoje partizanus medžiojusių stribų brigadų margą tautinę sudėtį kitas žingsnis turėtų būti prezidento bei TS-LKD Prakeiksmo signatarų reikalavimas šalinti iš portalų tokio pobūdžio straipsnius?