Puoselėjami papročiai – drevinė bitininkystė

Vieno seniausių girių verslų – drevinės bitininkystės – papročiai dar gyvi Dzūkijos nacionaliniame parke. Įdomus ir retas užsiėmimas direkcijos darbuotojams buvo naujos dravės ruošimas.

Pasiskaitykite, ką pasakoja Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos amatų meistras Romas Norkūnas, rengiantis mokymus apie drevinę bitininkystę ir puoselėjantis šį seną gražų paprotį.

XIII a. žmonės patys ėmė rengti medžiuose dreves ir dengti jų viršūnes stogeliais, iki tol, vyravo miškinė bitininkystė – radę drevę su bitėmis, medį nupjaudavo ir medų

iškopinėdavo. Geri drevininkai ir geri bitininkai priklausė pasiturinčių žmonių kategorijai. Drevininkai turėjo savo papročius, savą teisę. Vėlliau bitininkystė palaipsniui įgavo kitus papročius. Šiomis dienomis medų miškuose kopinėja nedaugelis.

Romas Norkūnas pasakoja, kad šį rudenį Dzūkijos miškuose paskutinį sykį bitės šiek tiek skraidė lapkričio pabaigoje, kuomet termometras rodė arti plius dešimties. Gal ir neblogai bitėms, kas žino, kaip joms patinka tokia šiluma tokį vėlyvą rudenį.

Šiuo metu darbas prie drevinių bičių likęs vienintelis – reikia aprišti kelminius avilius ir dreves eglišakiais. Romas prisipažįsta, kad tai labai smagus užsiėmimas, su niekuo nepalyginamas, apima savotiškas jausmas, nes darai tai, ko niekas nedaro. Nors eglišakius prie skrynelių kai kur gal ir galima pamatyti, tačiau dažniau nuo vėjo ar nuo sniego uždedamos kokios plokštės, skarda, ar kažkas panašaus.

Kam reikia dreves aprišti eglišakiais? Atsakymą galima atrasti kunigo Vlado Jezukevičiaus knygoje „Dievo valios keliais“: „Būdamas mokiniu aš mačiau Marcinkonių miškuose keletą dravių su dangomis. Mano tėvelis bartnykas, gimęs ir augęs bartnykų namuose, gerai žinojęs nuo savo senelių dravių praeitį, man aiškino dangos reikšmę taip – dangos ant dravių avilių kabinamos tam, kad bites nuo meškų plėšimo apsaugoti. Danga kliudydavo paukščiams kirsti avilio plaute landas. Kuomet išnyko meškos, apsaugojimui nuo paukščių pradėta ant dravių avilių rišti pušines bei beržines šluotas. Paukščiai nekirsdavo per šluotą avilių plauto. Jie šluotų bijojo“ (psl. 103).

Tai seni laikai, įdomu tai, kad Vladas Jezukevičius mini beržines arba pušines šluotas. Musteikiškis drevininkas Vytautas Tamulevičius mokė aprišti dreves ir kelminius avilius eglišakiais. Dar įdomiau yra tai, kad Vladas Jezukevičius mini dideles medaus smaližes meškas, kurios Lieuvoje jau nebegyvena.

Gruodžio mėnesį buvo ruošiama nauja dravė bitėms. Ši dravė – tai nupjautas medis, kuriame padarėme net keturias dreves. Daug talkininkų čia buvo: ir Giedrius Valentukevičius, ir Sigitas Miškinis, ir Valentinas Sakovičius, daugiausia pagelbėjo Mindaugas Bukauskas, kuris, pargrįžęs iš tolimos Norvegijos, į Musteiką atvažiuodavo su vaikais ir skobė dreves. Jis ir suskaičiavo, kad šios pušies, kurią surado direktorius Eimutis Gudelevičius, amžius yra apie 165 metai. Tokių galiūnių ne bet kur rasi, ši atkeliavo berods iš Nemunaičio.

Dirbome šiuolaikiškai. Valentinas darė įpjovas su benzino pjūklu, o mes tvarkėme daugiausia su peikenomis. Mindaugas turėjo ir kitokių įrankių, grąžtą, skabtelį, kurie taip pat tinka šiam darbui. Drevių angos gavosi šiek tiek platesnės negu įprasta, tačiau bitininkauti taip yra lengviau, o mes tikimės, kad šiose drevėse apsigyvens bitės.

Praėjusiais metais drevinės bitininkystės paprotys Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių gamtinio rezervato direkcijos pastangomis įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.