J. Palionis: Kalbą reikia tobulinti palaipsniui, ne šuoliais

Būna susitikimų, po kurių mintys tarsi vasaros lietus liejasi, bet būna ir tokių, iš kurių grįžęs ilgai nešiojiesi patirtus įspūdžius, pašnekovo pasakytas mintis, jo skelbiamas tiesas, jas brandini. Su kalbininku, profesoriumi, habilituotu mokslų daktaru Jonu Palioniu susitikome dar praėjusią vasarą. Reikėjo laiko viską sudėlioti, nes profesorius žvelgė į kalbos pasaulį iš savo ilgametės patirties varpinės. Juk jo gyvenimas – tai dalis ir lietuvių kalbos istorijos.

Lūkesčiai ir tikrovė

„Niekas nuo to straipsnio nepasikeis“, – liūdnai tarstelėjo profesorius mūsų pokalbio pradžioje. Jo nihilizmas atrodė kiek netikėtas, nes tai žmogus, kurio indėlį saugant lietuvių kalbą sovietmečiu sunku ir išmatuoti. Galvon lindo kažkada iš baltarusių išgirstas posakis, kaip Chruščiovas prie Minsko universiteto pareiškė, kad kuo greičiau universitetas pereis prie rusų kalbos, tuo greičiau bus sukurtas komunizmas. Laimei, Vilniaus universitete ir kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose nebuvo skubama kurti komunizmo… Ir nuo skubaus komunizmo kūrimo saugojo žmonės, kuriems buvo svarbu išsaugoti lietuvių kalbą. Tarp tų žmonių buvo ir profesorius Jonas Palionis. Jis 1948 metais Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, o 1951-aisiais tapo to paties universiteto dėstytoju. 1953 metais jis apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją ir šešerius metus vadovavo universiteto Lietuvių kalbos katedrai. Vėliau buvo Istorijos ir filologijos fakulteto, o 1970–1973 metais Filologijos fakulteto dekanas. Būtų naivu tikėtis, kad be tuometinių kalbininkų lietuvių kalba būtų turėjusi tokį svorį, kokį tada turėjo. Ne be kalbininkų rūpesčio 1961-aisiais metais prie Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Prezidiumo buvo įstaiga visuomeninė Lietuvių kalbos komisija, kurios veikla buvo tai stabdoma, tai ir vėl atkuriama.

Žinoma, tada kalbos saugojimą, kaip pasipriešinimo būdą, skatino ir sovietų okupacija. Kitų Sovietų sąjungos sudėtyje esančių respublikų inteligentija stebėdavosi ir neatsistebėdavo, kad aukštosiose Lietuvos mokyklose studijuojame lietuvių kalba. Neretas atsidusęs pridurdavo: „Pribaltika“. Tada buvo garbės reikalas pasakyti, kad mūsų gimtoji kalba yra lietuvių, kuo šiandien ypatingai negali pasididžiuoti. Lietuvių kalba atsiduria dvejopoje padėtyje: vieną vertus, ją saugo Konstitucija, kiti įstatymai, kitą vertus, atsiranda vis daugiau manančių, kad nebereikia jos puoselėti, kad nieko blogo, kai vis daugiau mokinių ima mąstyti angliškai. „Tai kaip gali ką nors pakeisti vienas ar kitas straipsnis, – atsidūsta profesorius. – Reikia esminių permainų ir nuoseklaus darbo.“

Kelias į lituanistiką

„Meilė lietuvių kalbai atsirado ne gimnazijoje, o vėliau, kai įstojau į Vilniaus dvimetį institutą“, – pasiteiravus, kas įkvėpė meilę lietuvių kalbai, sako profesorius.

Kaip prieš porą metų apie savo dėstytoją rašė šviesaus atminimo kalbininkas, profesorius Arnoldas Piročkinas, Jonui Palioniui eiti mokslus buvo nelengva. „Gimęs nuošaliame, bet vaizdingame Mošiškių kaime netoli legendinės Punios, kur kitame Nemuno krante ošia garsusis Punios šilas, pirmiausia išėjo motinos mokyklą: jau trejų metų pažinęs raides. 1931 m. pavasarį pradėjo lankyti už 3 km Nemajūnų pradžios mokyklą, po ketverių metų ją baigė. Tačiau svajonė iš karto stoti į gimnaziją neišsipildė. Mat tėvai, taupydami pinigus (jų to laiko valstiečiai kruvinai stokojo), nutarė sūnų mokyti privačiai, pavedę jį už 7–8 km neoficialiam mokytojui, turėjusiam grupę mokinių, ketinančių stoti į kurią gimnazijos klasę. Dabar jį vadintume korepetitoriumi.

Per pirmuosius metus šis Jonuką parengė taip, kad egzaminus Prienų „Žiburio“ gimnazijoje eksternu išlaikė iškart į III klasę. Per antruosius metus taip pat eksternu išlaikė egzaminus iš dviejų klasių programos, todėl rudenį jau galėjo Prienuose pradėti mokytis V klasėje. Tai buvo 1937 metai. Ramus mokslas gimnazijoje truko neilgai. 1938 m. kovo mėnesį kilo Lenkijos įsiveržimo grėsmė, jaudinanti visą kraštą. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po poros savaičių karingoji Lenkija žlugo: ją pasidalijo hitlerinė Vokietija ir stalininė Tarybų Sąjunga. Lietuva už perleistą Vilnių ir nedidelę dalį Vilnijos krašto turėjo įsileisti Trojos arklį – Raudonosios armijos kontingentą. Jo daliniai įsikūrė Alytuje ir Prienuose.

Netrūko įžvalgių žmonių, kurie visa tai suvokė kaip rimtą pavojų Lietuvos nepriklausomybei. Jų įžvalgumas veikiai pasitvirtino: 1940 m. birželio 15 d. įvyko okupacija, maskuojama Smetonos valdžios nuvertimu ir liaudies vyriausybės sudarymu. Tolesnis procesas visiems aiškus. Kai tų metų rugsėjyje prieniškiai gimnazistai atėjo į gimnaziją, savosios gimnazijos nerado: ji jau buvo valstybinė vidurinė mokykla – desiatiletka. Buvę gimnazijos VIII klasės mokiniai pagal pertvarkytas programas galėjo savo klasę baigti. Tokioje baigiamojoje klasėje mokėsi ir Jonas Palionis. Kraštą buvo apėmusi visuotinė baimė. Ji apogėjų pasiekė birželio viduryje, kai abiturientai laikė baigiamuosius egzaminus. Tada prasidėjo „liaudies priešų“ trėmimai. Tremiamųjų sąrašai, sudaryti vietos partinės vadovybės ir saugumo skyrių, buvo slapti, ir niekas nežinojo, ar pats nėra įtrauktas į juos.

Birželio 21 d. išlaikęs paskutinį egzaminą, Jonas Palionis skuba į gimtąsias Mošiškes. Čia gimnaziją baigusiam jaunuoliui prasidėjo nepaprastai permainingas ir didžiai įtemptas laikotarpis. Per Lietuvą kelis kartus persirito frontai, keitėsi okupantai. Ir jaunuoliui teko tarpais slapstytis“, – apie savo profesorių, vadovaudamasis jo paties atsiminimais, 2019 metais „Gimtojoje kalboje“ paskelbtame straipsnyje „Įžymaus kalbininko Jono Palionio įžymus jubiliejus“ rašė profesorius Arnoldas Piročkinas.

„Kai baigiau Prienų „Žiburio“ gimnaziją, dar tebevyko karas. Laikraštyje perskaičiau naujieną, kad Vilniuje atsidarė dvimetis mokytojavimo institutas ir nusprendžiau ten mokytis. Studijavau lituanistiką ir istoriją. Baigęs dvimetį institutą dirbau keliose mokyklose, o 1944-ųjų pabaigoje man buvo pasiūlyta būti Butrimonių progimnazijos direktoriumi. Pasiūlymo atsisakymas reiškė, kad einu kariauti, nes Antrasis pasaulinis karas dar nebuvo pasibaigęs. Pasirinkau direktoriavimą. Visko buvo. Bolševikai į kaktą ir revolverį buvo įrėmę, nes pora mano draugų, mokytojavusių toje mokykloje, buvo išėję į mišką. Žuvo abu“, – apie savo kelią į lituanistiką pasakoja profesorius.

Susidūrimas su sovietiniu režimu, pasak profesoriaus paskatino dingti „be pėdsako“.  Slapstėsi Vilniuje, kur saugumo akys nepajėgė visko sužiūrėti. Įsidarbino Vilniaus politechnikume ir dar kažkurioj kitoj mokykloj. Pagaliau stojo į Vilniaus universiteto III kursą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Mat įskaitė ano mokytojavimo instituto du kursus. Tada prasidėjo palyginti ramus ir nuoseklus kelias į mokslą ir mokytojo darbą.

„1948 m. pavasarį universitete studijas baigėme penki lituanistai. Apgynus diplominį darbą apie „Varpo“ kalbą ir išlaikius baigiamuosius egzaminus man buvo pasiūlyta studijuoti aspirantūroje, – pasakoja profesorius Jonas Palionis. – Sovietinės okupacijos pradžioje buvo tęsiami prieškario ir karo metų studijų papročiai, tad sovietų įtaka buvo gan silpna. Studijuodamas universitete klausiau Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos paskaitų.“

„1951 m. aspirantūra baigta, po metų pateikiama ir disertacija. Norėta iš pradžių tęsti diplominio darbo temą, bet valdančioji partija nepalankiai vertino „Varpą“ ir varpininkus, tai disertacijos pavadinimas buvo kitas – „Lietuvių literatūrinės kalbos normalizacija XIX a. pabaigoje“. Ji buvo sėkmingai apginta 1953 m. Taip į po karo gerokai praretėjusias lietuvių kalbininkų gretas atėjo naujas pajėgus mokslininkas, – pasitinkant profesoriaus 95-metį rašė profesorius Arnoldas Piročkinas. – Disertacijos vadovas buvo Jono Jablonskio kalbos norminimo sumanymų tęsėjas profesorius Juozas Balčikonis. O ir pačioje disertacijoje vyravo Jono Jablonskio veiklos nagrinėjimas. Tad visa tai skatino jaunąjį žinovą atsidėti lietuvių bendrinės kalbos kūrėjo palikimo tyrimui ir garsinimui.

Tuo metu, kai bolševikinis režimas intensyviai bruko rusų kalbą, plėsdamas jos vartojimą Lietuvoje ir keldamas visais būdais jos vertę, lietuvių kalbai atsparos galėjo teikti kaip tik Jono Jablonskio raštai ir juose slypinčios mintys. Ir štai jau 1955 m. pasirodo Jono Palionio knygutė „Įžymus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis“. Ji, žinoma, negalėjo atstoti paties kalbininko darbų, bet buvo tarsi pranašė, kad jų reikia laukti. Ir iš tikrųjų, po poros metų išeina Jono Palionio sudarytų Jono Jablonskio „Rinktinių raštų“ I tomas. Knyga stambi: turi 687 puslapius. Tome sudėti keturi žymiausi kalbininko vadovėliai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922) ir „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Leidinio vertę gerokai padidino sudarytojo labai išsamus įžanginis straipsnis „J. Jablonskis ir jo lietuvių kalbos vadovėliai“. Po poros metų išeina Jono Jablonskio „Rinktinių raštų“ II tomas (1959). Jame sudėta dalis kalbos dalykams skirtų straipsnių.

Deja, čia nerasi nė vieno „Varpe“ 1890–1894 m. spausdinto Jono Jablonskio rašinio, nors juose pasakyta esminių nuostatų, kuriomis kalbos normintojai vadovaujasi iki šiol. Ne be pašalinio poveikio jie praleisti. Abu tomai išleisti dideliu 10 000 egzempliorių tiražu kiekvienas. Jonas Palionis ir paskui neišleidžia iš akių šios temos. „Atsiminimų nuotrupose“ esančios „Darbų bibliografinės rodyklės“ rodo, kad iki 2011 m. jablonskianą jis papildė 17 pozicijų. Ne visos jos žymi mokslinius darbus. Pavyzdžiui, moksliniu nepavadinsi „Lietuvos pionieriuje“ išspausdinto rašinėlio „Mūsų literatūrinės kalbos tėvas“ (1977 m. lapkričio 3 d.), bet jis rodo, kad žymus mokslininkas iš mokslo aukštybių nusileidžia iki vaikų, norėdamas ir juos supažindinti su mūsų kalbai ypač nusipelniusiu žmogumi. Įsigilinimas į Jono Jablonskio darbus neišvengiamai skatino mūsų Jubiliatą aktyviai dalyvauti lietuvių kalbos kultūros veikloje. Čia jo indėlis toks didelis, jog tiesiog neįmanoma trumpame straipsnyje išsamiau apibūdinti.“

Darbas Lietuvių kalbos komisijoje

Kaip „Gimtojoje kalboje“ beveik prieš porą metų paskelbtame straipsnyje rašė profesorius Arnoldas Piročkinas, lietuvių kalbos kultūros plėtrai Jonas Palionis nusipelnė ir kaip ilgametis Lietuvių kalbos komisijos narys ir ypač kaip jos pirmininkas 1984–1987 metais.

1961 m. LKP CK sprendimu buvo įsteigta Lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Prezidiumo. Pirmasis posėdis įvyko 1961 m. spalio 27 dieną.

Komisija su pertraukomis veikė iki 1970 m. rugsėjo mėnesio. Daugiausia svarstyta, kaip turėtų būti rašomi kitų kalbų tikriniai vardai – pritaikomi ar originalo forma, tačiau dviejų požiūrių šalininkai nesutarė, taisyklės nebuvo patvirtintos.

1976 m. gruodį buvo sudaryta nauja Lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos TSR Mokslų Akademijos (pirmininkas – Kostas Korsakas, pavaduotojai – Vytautas Mažiulis ir Genrikas Zimanas, sekretorius – Kazys Ulvydas). Komisija buvo įgaliota suvienodinti terminiją, rašybą spaudoje, periodiniuose ir neperiodiniuose leidiniuose, tarnybiniuose dokumentuose, spręsti sudėtingus lietuvių bendrinės kalbos klausimus. Nurodyta, kad komisijos parengti patarimai privalomi visoms ministerijoms, žinyboms, organizacijoms, redakcijoms, leidykloms. Komisija dirbo svarbų kalbos norminamąjį darbą. Išsamiai apsvarstytas leidinys „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“, jame siūlomi pakeitimai. 1977 m. birželio 16 d. priimtame nutarime pateikti patarimai dėl j rašymo (bjaurus, pjauti, spjauti), dėl veiksmažodžių būsimojo laiko trečiojo asmens rašymo, kai kurių žodžių rašymo kartu ir atskirai, žodžių kėlimo, brūkšnelio rašymo. Kitais nutarimais reglamentuotas didžiųjų raidžių rašymas įvairiuose pavadinimuose, įterpinių, lyginamųjų posakių, išplėstinių dalyvinių, pusdalyvinių ir padalyvinių aplinkybių, išplėstinių pažyminių, sudėtinių sakinių skyryba. Vėl pradėta svarstyti, kaip turėtų būti rašomi nelietuviški tikriniai vardai.

1981–1983 m. komisijos veikla buvo nutrūkusi. 1984 m. pradėjo dirbti atnaujinta komisija. Jos pirmininkas – Jonas Palionis, pavaduotojas – Vytautas Mažiulis, sekretorius – Arnoldas Piročkinas. Komisija priėmė nutarimą dėl kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių vartosenos lietuvių kalboje, taip pat nutarimus dėl tokių asmenvardžių galūnių rašymo bei dėl ilgųjų balsių rašymo pritaikomuose tikriniuose varduose, kelis kitus nutarimus.

„Atnaujintoje komisijoje, kurios pirmininku buvau paskirtas, svarstyti mokslo laipsnių pavadinimai, asmenų vardais pavadintų įstaigų, organizacijų, įmonių, kolūkių pavadinimai, rašytojo K. Sirvydo pavardės rašyba, kitų kalbų asmenvardžių ir vietovardžių rašymas, gatvių, skersgatvių, aikščių, alėjų, prospektų ir stotelių rašymas rusų kalba. Atnaujintai pastarajai komisijai man su Arnoldu Piročkinu teko vadovauti ligi 1987 metų. Vėliau – ligi 1991 metų jai vadovavo Aleksandras Vanagas ir Pranas Kniūkšta. Atkūrus nepriklausomybę komisijos statusas pasikeitė. Ji pertvarkyta į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją prie Lietuvos Respublikos Seimo, – pasakoja profesorius – Ypatingų kliūčių veikti komisijai sovietmečiu nebuvo. Kadangi didžiumą jos narių sudarė kompetentingi lietuvių kalbininkai ir vienas rašytojas, vykdavo gyvos mokslinės diskusijos ir nutarimai priimami balsuojant. Silpniau veikė pirmoji, 1961-aisiais įsteigta komisija, kurios narių skaičius buvo nedidelis. Aukštosios valdžios ar partijos instancijos nesistengdavo paveikti komisijos nutarimų. Keista, bet tais laikais neatsirasdavo „išminčių“, galvojančių, kad jie geriau išmano kalbos, ypač rašybos dalykus, ko negalime pasakyti apie šių laikų politikus.“

Pradžių pradžia mokyklose

Profesoriaus manymu, gimtosios kalbos mokėjimas pirmiausia priklauso nuo mokyklos. „Į mokyklas ateina dirbti prastai parengti mokytojai. Ir kuo toliau, tuo blogiau, nors turėtų būti priešingai. Lietuvių kalbos reikėtų mokyti naujais būdais. Jei ir toliau laikysimės nuostatos, kaip pavadinsi, nepagadinsi, greitai ne tik lietuvių kalbos, bet ir lietuvių tautos nebeturėsime. Įsivyrauja anglų kalba. Pasiklausau, kaip kalba anūkai ir proanūkiai, jų kalboje jau yra angliškų konstrukcijų, – apgailestauja profesorius. – Manau, kad anglų kalba neturėtų būti vienintele privaloma užsienio kalba bendrojo ugdymo mokyklose, o valdžia – be saiko ją vartoti ir skatinti jos vartojimą viešajame gyvenime, reklamose ir kitur.“

Atsirandančius siūlymus kalbėti ir rašyti bet kaip, profesorius vadina lietuvių kalbos niekinimu, vedančiu į greitą lietuvių kalbos išnykimą. „Kalbą reikia tobulinti palaipsniui,  ne šuoliais“, – teigia profesorius.

Todėl puoselėjant lietuvių kalbą, kaip teigia profesorius Jonas Palionis, Valstybinei lietuvių kalbos komisijai svarbu būti savarankiškesnei ir aklai nesekti politikų nuomonėmis. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai vertėtų atsikratyti vadovavimo sportui ir ryžtingiau rūpintis lietuvių kalbos dėstymu mokyklose. Kultūros ministerija turėtų labiau rūpintis spaudos, radijo ir televizijos laidų kalba.

Vytautas kalbėjo lietuviškai

Teigiantiems, kad lietuvių kalba vis labiau tampa provincine kalba ir kad ji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais nebuvo ta, kuria kalbėjo didieji kunigaikščiai, profesorius turi atsakymą. „Vytautas tikrai gerai mokėjo kalbėti lietuviškai. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto gimtinė, istoriko prof. Igno Jonyno nuomone, buvusi Trakai, dėl kurių priklausymo anuometinei dzūkų tarmei nekyla abejonių. Žinoma, mes tiksliai negalime teigti, kad Vytautas Didysis kalbėjo dzūkiškai, bet tokią prielaidą daryti galima. Kad Gediminaičiai galėjo būti kilę iš dzūkiškai kalbėjusių anuometės Lietuvos vietų, nors ir netiesiogiai, rodo net ligi mūsų laikų Trakų rajone išlikę kaimų pavadinimai Jogėliškės, Jogėlonys, atsiradę iš asmenvardžio Jogėla. Tam tikras netiesioginis įrodymas, siejantis Vytautą su dzūkais, yra ir jo svainio bei kariuomenės vado Sudimanto kilmė iš Vėžiškių, esančių Alytaus rajone, buvusiame Alovės valsčiuje, kur gyvena „cikri dzūkai“. Iš to pat kaimo buvo kilusi ir Vytauto žmona Ona Sudimantaitė, Sudimanto sesuo.

Be to, vokiečių metraščiuose rašoma, kad Vytautas su Jogaila kalbėjo kita, jiems nesuprantama kalba, – svarsto profesorius Jonas Palionis. – Manau, Vytautas ir vokiškai puikiai kalbėjo, nes bendravo su vokiečiais. Taip pat jis tikriausiai ir lotynų kalbą mokėjo. Jau XIII amžiuje į Lietuvą atsikraustė pranciškonai, vadinasi, iš jų greičiausiai išmokta ir lotynų kalbos. Negi mes galvojame, kad tie mūsų kunigaikščiai buvo kažkokie kvailiai. Jei jie sumušdavo maskvėnus, totorius, vokiečius, tai ir karo mokslas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo išplėtotas.

Mes, lietuviai, apskritai labai mėgstame kitiems pataikauti ir save menkinti. O nereikėtų. Turime būti orūs ir didžiuotis ir savo istorija, ir savo kalba, ir savo valstybe“, – sako profesorius Jonas Palionis.