Pirmoji savanoriavimo savaitė kovidiniuose skyriuose daug ką keičia galvoje. Nežinau, ar galiu sakyti, kad ateina branda, bet kad keičiasi supratimas apie kai kuriuos gyvenimo dalykus, tai tikrai taip. Galų gale tai veikia kaip geriausi savianalizės seansai. Pradedi save pažinti iš kitų pusių.
Lazdynų ligoninėje, be kovido, visi pacientai serga ir kitomis ligomis – lūžiai, insultai, apsinuodijimai, nudegimai, galvos operacijos ir kt. Retas kuris jų gali pats atsikelti ir nueiti iki tualeto, o dažnas net ir pats valgyti nesugeba.
Prieš einant savanoriauti reikia suprasti, kad nesi herojus. Nebūsi tas, kuris gelbsti gyvybes ar susilaukia aplodismentų išeidamas iš ligoninės. O jeigu eini dėl to – vadinasi, ne ten pataikei.
Savanoriai yra tik mažas sraigtelis, padedantis šiek tiek medikams ir pacientams jaustis geriau. Ir dažnai net ne fiziškai, o psichologiškai.
Raudonoje zonoje sutikti medikai ir pacientai neretai nustebdavo, kad yra tokių, kurie savo noru ateina padėti ir nereikalauja nieko atgal. Jiems tai – tartum įrodymas, kad jų darbas kažkam rūpi.
Sunkiausia pačioje pradžioje man pačiam buvo ne fizinis krūvis. Su juo viskas „ok“. Prie kombinezonų pripratęs urvuose, prie kaukių – nardydamas. Išbūti 6 val. negėrus, nevalgius ir neinant į tualetą – irgi nekelia bėdų. Kelionėse ne tiek dar tenka.
Sunkiausia pirmus kartus buvo suaugusiems žmonėms keisti sauskelnes, nešioti ir plauti basonus, valgydinti senukus. O iki šiol sunkiausia yra perlipti per save ir nuvalyti užpakalį negalinčiam pajudėti ligoniui. Paprasti buitiški slaugos darbai. Kasdieniai slaugytojų padėjėjams. Tačiau atėjus iš pasaulietinio gyvenimo tai duoda labai daug. Kitaip pradedi žiūrėti į daug dalykų.
Pradžioje sunku matyti bejėgius pacientus. Kai kurių gyvos tik akys. Su kai kuriais pavyksta pasikalbėti, o kartais – net pajuokauti. Tačiau grįžus namo vis dar matai tuos vaizdus. Vis dar sunku išėjus iš ligoninės duris uždaryti ir galvoje. Galvoti, ar sulauks ryto tas pacientas koridoriaus gale, ar atėjęs jo jau neberasi… Mirtis čia įgauna kitą pavidalą. Ji tampa daug artimesnė ir be jokio filosofinio apvalkalo.
Būtų mano valia, tokią praktiką ligoninėse padaryčiau privalomą dar mokykloje. Nebūtinai infekciniame skyriuje. Bet kuriame, kur yra nevaikštančių ligonių. Manau, tai daug pakeistų jaunų žmonių gyvenime.
Dabar atėjo toks laikas, kai išsikreipė laisvės samprata. Ją daug kas supranta kaip teises gauti viską, ko nori. Ir iškart. Ir darant tik tai, kas patinka. Apie pareigas ir prievoles jau nebekalbama. Dar kategorija yra „taigi aš moku mokesčius“, tegu valstybė už mane ir padaro… Žmonės tampa greiti reikalauti nemokamai, bet savo laiką ir paslaugas įvertina labai brangiai…
Galbūt su tuo susijusi ir nedidelė dalis savanorių. Absoliučiai didžioji dalis jų ateina su tikslu padėti be jokių intencijų, tačiau pasitaiko ir tokių, kuriems tai yra tik priemonė pasidaryti reklamą ar pasipuikuoti prieš kitus. Paprastai tokie žmonės ilgai neužsibūna. Pirmi keli kartai, daug „selfių“, daug savęs nuotraukų soc. tinkluose ir jie kažkur dingsta. Arba būna net, kad tokių paprašo išeiti. Paskatinti savo pavyzdžiu kitus tapti savanoriais yra viena. Darytis iš to reklamą sau – kitka.
Tik džiugu, kad tokių – labai maža dalis. Visi kiti – žmonės, kuriems galėtum patikėti savo užnugarį. Ir labai smagu, kai tarp savanorių sutinki tiek daug bičiulių ir draugų. Supranti, kad gyveni supamas teisingų žmonių ir pats stengiesi tokiu tapti.
2020-12-31 įrašas socialiniame tinkle „Facebook“
