Sau į kelią neėmiau aš nieko,
Viskas Jums, brangieji mano, lieka…
Žemė, kvepianti medum ir gėlėmis,
Ir dangus, nusėtas žvaigždėmis.
Manęs Jūs ieškosit – nerasit.
Vėlu jau, brangieji, vėlu…
Aš būsiu pavirtus į rasą,
Šypsosiuos žieduos obelų…
Justinas Marcinkevičius
2020 metų gruodžio 23–ios popietę, eidama 91-uosius metus, į amžinybę išėjo visuomeninkė, gėlininkė, mokytoja Eglė Auštrevičiūtė – Leonienė. Sulaukusi garbaus amžiaus, Eglė Leonienė dažnai kartodavo: „Mielieji, išėjo vyras, brolis, sesės, dukra, visos draugės, o aš viena čia likau, Dieve, kaip noriu tyliai lengvai išeiti…“
Eglė Leonienė gimė 1930 metais sausio pirmą dieną Marijampolės apskrities Kamšų kaime. Sūduvos krašto šviesuolių Nusipelniusios Lietuvos mokytojos Magdalenos (1918 vasario 16-oisos Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro prof. Prano Dovydaičio sesers) ir stambaus ūkininko, muzikanto Juozo Auštrevičiaus šeimoje. 1939 metais baigė Sūsninkų pradinę mokyklą, kuriai vadovavo jos mama. Aštuonerių metų išvažiavo iš savo namų pas mamos brolį dėdę Jurgį, dėdienę Marcelę. Mokėsi Labūnavoje, ten priėmė Pirmąją Komuniją. Didžiąją gyvenimo dalį vėliau gyveno pas dėdę Jurgį su dėdiene Marcele Vilniuje.
1942 m. – 1944 m. mokėsi Vilniaus II-ojoje gimnazijoje. Artėjant frontui, grįžo į gimtinę. 1945 m. – 1947 m. mokėsi Kalvarijos vidurinėje mokykloje. Buvo įrašyta su tėvais į tremtinių sąrašus, slapstėsi. 1949 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. Gyvendama pas dėdę su dėdiene, labai ilgėjosi namų, trūko tėvų. Tais laikais dar nebuvo telefono, negalėjo dažnai pasikalbėti ar pasimatyti. Tik retais atvejais, savaitgaliais arba atostogų metu, sugrįždavo į gimtuosius namus. Savo gyvenimo kelią susiejo su mokytojo amatu. Šiam pasirinkimui didelę įtaką padarė mamutė su dėde Jurgiu. Jų pavyzdžiu ir pasekė – 1950 metais įstojo į tuomečio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto geografijos specialybę ir pradėjo dirbti Dieveniškių krašte, Šalčininkų rajono Poškonių aštuonmetėje mokykloje. Čia susipažino su būsimu vyru Algirdu Jonu Leonu iš Prienų r. Leskavos kaimo. 1951-05-01 ištekėjo – santuoka įregistruota Vilniuje Šv. Onos bažnyčioje. Išvažiavo gyventi ir dirbti į Kazlų Rūdos sav. Višakio Rūdos vidurinę mokyklą. Su vyru Algirdu, lietuvių kalbos mokytoju, susilaukė dviejų dukrų – 1954 02 11 Aušrelės ir Nomedėlės (1958-03-05 -2020-07-28).
1958 metais birželį baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, gyveno ir dirbo Kaupiškių mokykloje, vėliau – Žaliosios aštuonmetėje mokykloje. Nuo 1967 metų su šeima apsigyveno Druskininkuose. Eglė dirbo kurorto darželiuose, mokyklose, vyras Algirdas dirbo Švietimo skyriaus vedėju. Sulaukusi 55 metų, Eglė išėjo į pensiją. Netrukus, 1987 metų rugpjūtį, palaidojo savo vyrą Algirdą. Mokinių atostogų metu padėjo savo dukrų šeimoms ir prižiūrėjo tris anūkus. Velionė nuolat sakydavo: „Buvau gyvenime laiminga, viskuo aprūpinta, turėjau rūpestingas dukras, gerus žentus, anūkus, jaučiausi namuose tarsi karalienė.“
E. Leonienė buvo mokytoja ir kraštotyrininkė iš pašaukimo. Dirbdama vedė gamtininkės stebėtojos užrašus, kartu užrašinėjo ir svarbiausias savo gyvenimo akimirkas. Su mokiniais dalyvavo įvairiose ekspedicijose ir stovyklose. Gyvendama Žaliojoje, buvo surinkus medžiagą apie „Normandiją Nemunas“. Priklausė Druskininkų miesto Gėlininkų draugijai, turėjo išpuoselėtą sodą, priklausė sodininkų bendrijai „Papartis“. Druskininkuose po jos buto langu taip pat vešėjo išpuoselėti gėlynai.
Už surinktą vertingą kartografinę medžiagą apie Druskininkus E. Leonienė apdovanota Druskininkų miesto muziejaus vardine padėka. Labai mėgo skaityti biografines knygas, jai suteiktas Druskininkų miesto viešosios bibliotekos metų skaitytojo vardas. Nugyventas ilgas, gražus ir prasmingas gyvenimas, liko prisiminimų šviesa.
