Kol karantinas neleidžia laisvai judėti, į vienus garsiausių Kauno pastatų: IX forto muziejų, Pažaislio vienuolyno bažnyčią, KTU Tyrimų laboratoriją, M. Žilinsko galeriją ir Perkūno namą galima patekti tiesiog užsidėjus ausines. Echolokacijos principais sukurtas audialinės architektūros albumas „ECHOtektūra“ yra visiems prieinamas nemokamas įrankis, kuris leidžia paprastu ir veiksmingu būdu erdviškai patirti architektūros kūrinius nekeliant kojos iš namų.
Neregių pagalba
Projekto, kurto bendradarbiaujant Kauno menininkų namams ir architektei Rasai Chmieliauskaitei, pavadinimas kilo iš dviejų sąvokų jungties: echolokacijos ir architektūros. Žodis [echolokacija] nusako kai kurių gyvūnų (tarp jų – ir žmonių) gebėjimą garso pagalba vizualiai pažinti juos supančią aplinką, o [architektūra] – menininkų siekį naujomis priemonėmis tyrinėti šios meno srities galimybes, neregintiesiems garsiniu būdu reprezentuojant erdvę bei architektūros estetiką.
Metus trukusio projekto ašis – aktyvus Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) bendruomenės įsitraukimas į albumo kūrimą dalinantis savo patirtimi, pasiūlymais, testuojant garsinius prototipus ir vertinant albumo perteikiamų erdvių potyrius. Taip pat buvo svarbi kiekvieno asmeninė nuomonė, nes kiekvienas žmogus turi individualius garso suvokimo žodynus. Konsultacijos vyko tiesiogiai – klausant ir komentuojant įrašus.
Garsinės formos
Ne pirmą projektą kartu su LASS bendruomene įgyvendinusi architektė R. Chmieliauskaitė šįkart į komandą pasikvietė kompozitorių, garso menininką Arną Mikalkėną, kuris sukūrė garsines simuliacijas, ir metodologijos autorių Justiną Kalinauską.
A. Mikalkėnas įrašinėjo garsus pasirinktuose architektūros objektuose, o juos išanalizavus simuliavo skaitmeninėje erdvėje.
„Man visuomet rūpėjo muzikos ir vizualizacijos santykio klausimas. Iš dalies, šio projekto metu radau nemažai atsakymų apie garsines formas, kiek skirtingų objektų garsai gali būti informatyvūs ir kelti vienokias ar kitokias vizualizacijas. Taip pat dirbant su garsu labiau architektūriškai (t.y. matuojant atstumus, patalpų aukščius, kampus ir pan.), suvokiau, kad bet kokios formos santykiauja tarpusavyje. Gali architektūrinėmis formomis suteikti muzikinius garsus – tai taps garsiniu šaltiniu (kūriniu) ir atvirkščiai“, – pasakojo A. Mikalkėnas.
Konceptualus architektūros objektas
Rengiant albumą buvo įrašinėjama penkių pasirinktų pastatų aplinka (IX forto muziejus, Pažaislio vienuolyno bažnyčia, KTU Tyrimų laboratorija, M. Žilinsko galerija ir Perkūno namas), siekiant užfiksuoti jų akustines savybes bei kontrastus. Kuriant garsines-erdvines simuliacijas buvo formuojami keli girdėjimo laukai vienu metu, paryškinant pastato architektūrines savybes ir atkreipiant dėmesį į akustikos kaitą. Atsižvelgiant į architektūros estetines raiškas, tam tikri meniniai sprendimai buvo priimami ir įrašuose.
Albume galima išgirsti ir šeštąjį, architektūros objektą, pavadintą „Garso namais“, kuris egzistuoja tik garsinėje realybėje ir yra unikali galimybė vien garsiškai pajusti erdves, jų dydžius, medžiagas, temperatūrą.
Klausyti – su ausinėmis
Klausantis albumo rekomenduojama užsidėti ausines, užsimerkti, atsipalaiduoti ir projektuoti savo būseną į klausomus garsus. Kviečiama albumo klausytis aktyviai: mintyse piešti įsivaizduojamas erdves, jų formą, aukštį, gylį, plotį, vyraujančias medžiagas ir temperatūrą. Įrašo klausymas – tai pažintinė ekskursija po skirtingų architektūros stilių ir funkcijų pastatus.
