R. Čepaitienė. DiskrimiNacija

Labai gali būti, kad p. Evelinos Dobrovolskos kandidatūra Ingridos Šimonytės Prezidentui nuneštame būsimosios vyriausybės narių sąraše atlieka vaidmenį, kurį sovietmečiu atliko vieno režisieriaus sumanymas scenos viduryje pastatyti stulpą. Spektaklį turėjusi tvirtinti komisija susitelkė į ginčus dėl jo reikalingumo ir, režisieriui primygtinai užsispyrus jį palikti, jai nebepakako įžvalgumo ir jėgų spektaklio fabuloje ir režisūriniame sprendime pastebėti antisovietinių elementų…

Tačiau net jei tai būtų tiesa – kalbomis apie jos kompetencijas, tautybę ar tatuiruotes nukreipti dėmesį nuo būsimojo kabineto narių tarpe esančių kitų, išties odiozinių, figūrų, žodžiu, sąmoningai paverčiant šią kandidatūrą savotišku žaibolaidžiu – tai neturėtų mūsų suklaidinti. Nereikia pražiopsoti svarbiausio. Šiomis diskusijomis nepastebimai įžengiame į visiškai naujos politikos – tapatumų politikos (identity politics) – erą Lietuvoje.

P. Dobrovolska giriasi esanti be galo kompetentinga ir turinti neįkainojamos patirties tokiose srityse kaip W raidė, vienos lyties partnerysčių ir transgenderių teisių gynimas. Tuo nedrįstant suabejoti, tenka pastebėti, kad taip visa mūsų teisinė sistema, pats teisingumas ir žmogaus teisės suskliaudžiamos į šias kelias temas. Tačiau kuriai piliečių daliai ar procentui jos išties aktualios ir aktualios būtent tokiu pavidalu (homoseksualų santuokos, lyties keitimo klausimai)? Taigis…

Kraštutinis problematikos marginalumas ir radikalumas, jos aiškiai importinis, iš vietos socialinio pasaulio ir jo reikmių nekylantis pobūdis užgožiami, be abejonės, nuoširdaus kandidatės įsitikinimo, kad to (ai, dar kandidatė į ministrus minėjo kalinių skaičiaus mažinimą, štai ir visi jos būsimosios politinės dienotvarkės punktai) visiškai pakaks ministerio vietai užimti. Jai nerūpi kitos teisingumo problemos. Tai, kad daugybė žmonių jo trokšta, ir nepasiekia, ir dėl to realiai nukenčia bei kenčia, suvedama į kelių ar keliolikos, itin specifinį teisingumo troškimą turinčių, piliečių interesų gynimą.

Kitas tapatumų politikos įsiveržimo į mūsų politikos pelkę momentas susijęs su kandidatės ir jos gynėjų reakcija į jai tekusią kritiką. Atmetant abejones kompetencijomis ir darbinės patirties stoka, belieka piktintis, kad ši kritika esą nukreipta prieš ją kaip prieš (jauną) moterį ir dargi lenkę. Antai tūlas Seimo narys konservatorius A. Navickas šoka ją ginti tuo pagrindu, kad esą ji negalėjo apsiginti magistro darbo, nes… augino vaiką. Tikrai? Vaiko auginimas šiais emancipuotais laikais yra kliūtis studijuoti ar siekti karjeros? Būdama jos amžiaus – 32 m. – jau buvau apsigynusi daktaro disertaciją, dirbau dviejuose darbuose ir viena auginau vaiką su negalia. Ar dėl to esu kažkuo ypatinga, kaži kokia išimtis? Vargu bau, daugybė moterų tai darė ir daro nesiskųsdamos ir nesiafišuodamos.

Moterys Lietuvoje turi teisę balsuoti ir net užimti įvairias vadovaujančias pareigas, priminkit, nuo kada?… Nuo 1918 metų, kuo jos daugiau ar mažiau sėkmingai ir naudojasi. Turėjome net moterį Prezidentę. O šis ministrų kabinetas išvis bus moteriškiausias iš visų kada nors buvusių ir niekam tai nekliūva. Pažangu, šaunu? Be abejo. Jei tik lytis derės su profesionalumu, savo srities išmanymu ir kitomis šiam garbingam postui pritinkančiomis savybėmis, ypač darbštumu ir sąžiningumu.

O gal p. Dobrovolska, jeigu jos kandidatūrą Prezidentas visgi atmestų, diskriminuojama dėl tautybės? Vėlgi leiskite tuo suabejoti. Turėjome, turėjome ministrų lenkų, netgi lenkių, ir ne vieną, ir net visai neseniai. Jos lenkiškumas kliūtų nebent kilus abejonių lojalumu Lietuvai, kas, matyt, turėta omeny garsiojoje tatuiruotėje įžvelgus Želigovskį ar Pilsudskį, socialiniuose tinkluose dalinantis nuotrauka, kur ji rankoje laiko Lenkijos vėliavą. Ar šie simboliniai gestai ir ženklai būtų kriminalas, net jei (dėl tatu) ir būtų tiesa, kuo nėra? Nemanau, nors tam tikrų minčių, žinoma, ir sukeltų. Tačiau čia galima būtų atkreipti dėmesį į kitą, svarbesnę ir konkretesnę, detalę. Interviu Jakilaičiui kandidatė giriasi, dirbdama Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, parengusi ir sėkmingai prastūmusi teisės aktą apie raštiško kreipimosi į savivaldybę įvairiomis kalbomis galimybę, kas keltų klausimą apie jo atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurioje valstybine kalba skelbiama tik lietuvių kalba.

Tad kam šaukti apie diskriminaciją, dargi iš anksto? Ogi tam, kad diskrimiNacijos nariai  iš principo atmeta diskusiją apie kompetencijas ir žinias, vietoj jos pasiūlydami kalbėti apie tokius iš esmės trečiaeilius klausimus kaip nekintamos ar tokiomis ideologiškai jų pačių laikomos biologinės ar kultūrinės savybės kaip lytis, odos spalva, seksualinė orientacija ar tautybė. Asmuo diskrimiNacijos atstovų pasaulėžiūroje ir vertybinėje sistemoje gali būti a priori geras ir tinkamas (kaip ir blogas, netikęs) vien dėl šių, nuo jo pastangų ir įdirbio niekaip nepriklausomų, ypatybių. Todėl taip drąsiai ir veržiamasi į postą, kuriam bet kas kitas, bent akimirkai, suabejotų turįs reikiamas kvalifikacijas ir išsilavinimą. Štai iš kur mergaitei tiek drąsos. Tiek nekuklaus pasitikėjimo savimi. Tiek įsivaizdavimo esant to verta lydere. O ko nepasitikėti ir nesiveržti būnant moterimi ir tautinės mažumos atstove šioje mažumų valstybėje? 

Tačiau pala pala. Tai jau kažkur girdėta. Aaaa, prisiminiau. Naciams arijai buvo nuostabūs ir tobuli, o žydai – sukti ir bjaurūs būtent dėl jų nekintamų biologinių duotybių. Bolševikai asmens politinį tinkamumą ir patikimumą labiausiai siejo su jo socialine kilme, kurios irgi nepasirinksi ir nepakeisi. Naujieji diskriminaciai apjungia šias kategorijas. Ir kodėl negalėtų to padaryti nūdieniame post-tiesos ir politkorektiškumo režime? Kas jiems, išrinktiems į valdžią, tai uždraus? 

Tad padėkokime poniai be penkių minučių magistrei…, ups, persiprašau, ministrei, kad mums atvėrė akis į šią naujają tikrovę, ir nuolankiai prieš ją nulenkime galvas. Tinka?