Režisierė L. Lužytė: Kai atrandi laimę viduje, geografinės ribos tampa nebesvarbios (video)

„Pilis“ – tai jau antrasis režisierės Linos Lužytės (35 m.) ilgametražis filmas. Jis pasakoja jaudinančią iš Lietuvos į Airiją emigravusios šeimos istoriją. Nors „Pilyje“ kalbama apie emigraciją, ji tarsi lieka antraplanė. Daug svarbesnis yra pačio žmogaus – drįstančio svajoti, siekti to, ko nori, o ne imti tik tai, ką jam duoda gyvenimas, sumanymas. Apie naują kūrinį, laimės paieškas ir norą pasilikti Lietuvoje kalbamasi su filmo režisiere L. Lužyte.

– Prisiminkite, kaip nusprendėte stoti į režisūrą? Ar pasakoti istorijas mėgote jau vaikystėje?

– Nuo vaikystės mėgau žiūrėti filmus, bet nebuvau iš tų, žinančių visą kino klasiką. Į režisūrą tiesiog pakliuvau – tai buvo kažkoks laimingas atsitikimas… Įstojus aplankė užtikrintas jausmas, kad esu ten, kur ir turiu būti. Pieš tai studijavau psichologiją, tačiau jaučiausi ne savo vietoje. Istorijas pasakoti visada mėgau. Jas specialiai pagražindavau meluodama, mat norėjau, kad jos kitiems skambėtų žavingiau, įspūdingiau ir dramatiškiau…

– Pati esate ne tik režisierė, bet ir scenarijaus autorė. Kokiomis aplinkybėmis gimė filmo „Pilis“ scenarijus ir koks pagrindinis filmo sumanymas?

– Scenarijų rašiau gana ilgai – beveik trejus metus. Tuo metu gyvenau Mianmare, pradėjau daug galvoti apie Lietuvą. Klausiau savęs, kodėl aš keliauju? Pradėjau domėtis emigrantų gyvenimu, skaičiau apie lietuvius Anglijoje, Airijoje. Taip galvojant apie emigraciją, pradėjo dėliotis istorija. Filmas kalba apie jauną žmogų, kuris bando prasimušti gyvenime: neima to, ką gyvenimas numeta. Lietuvį norėjau parodyti ne kaip auką, o kaip kovotoją, kuris eina iškėlęs kumštį į orą ir sako: „Susikursiu gyvenimą tokį, kokio esu vertas, o ne tokį, kokį man siūlo aplinkybės“.

– Emigracijos tema, nors ir ne svarbiausia, tačiau sukuria pagrindą istorijai. Sakoma, jog pranašu savoje žemėje nebūsi. Kaip vertinate laimės paieškas svetur?

– Man atrodo, kad laimės išorėje niekada nerasi. Turiu omenyje karjerą, šalies pakeitimą ar bet kokią kitą veiklą. Kai atrandi laimę viduje, geografinės ribos tampa nebesvarbios. Bet kalbant apie žmonių judėjimą, migraciją, neabejoju, jog žmogus yra sutvertas eiti link gėrio, laimės. Todėl neradus jos vienoje vietoje, žmonės keliauja į kitą. O kol žmogus ieško, tol eina į priekį. Nebūtina atrasti, svarbiausia ieškoti.

– Siužetą kuria trijų kartų moterys: mama Jolanta (vaid. Gabija Jaraminaitė), dukra Monika (vaid. Barbora Bareikytė) ir demencija serganti močiutė (vaid. Jūratė Onaitytė). Kokią gyvenimo pusę kiekviena iš jų vaizduoja? Ir kodėl siužete pagrindinius vaidmenis atlieka moterys?

– Močiutė vaizduoja vyresniąją lietuvių kartą, kuri yra be galo prisirišusi prie praeities, ją saisto labai tamprūs ryšiai su gimtąja šalimi. Vidurinioji karta – tranzitinė. Ji man yra labai įdomi. Šių žmonių gyvenimai tarytum jau nebeišsipildo, nevirsta sėkmės istorijomis. Jie tampa tais kūnais, kurie perneša jaunąją kartą į geresnį gyvenimą. Monika vaizduoja globalaus pasaulio jauną žmogų, kuris eina atlapa krūtine ir galvoja, kad tai, ko jis nori, ir turi teisę gauti. Jaunosios kartos nebesaisto jokie ryšiai nei su praeitimi, nei su šalimi. O kodėl pagrindinius vaidmenis atlieka moterys didelės paslapties nėra. Tiesiog moterų vaidmenys man yra artimesni, nes pati esu moteris. Tačiau, visų pirma, man tai žmonės, kurie yra labai vieniši svetimoje šalyje.

– Su Gabija Jaraminaite dirbate jau ne pirmą sykį. Jūratė Onaitytė – teatro elitui priskiriama aktorė. Barborą apibūdinate kaip nepaprastai talentingą. Kaip jas atradote?

– Su Gabija Jaraminaite mūsų „vedybinė santuoka“ trunka jau ilgiau nei dešimt metų… (juokiasi). Kai rašau scenarijų, jau mąstau apie Gabiją kaip apie vaidmenį. Ji yra universali aktorė, turinti begalinį tiesos jausmą. Jūratė Onaitytė – plataus kalibro aktorė, su kuria dirbti labai norėjau, nors pradžioje buvo kiek nedrąsu. Pagrindiniam vaidmeniui ieškojau vaikų, Barbora nukrito tarsi iš dangaus. Iš visų atrankoje dalyvavusių mergaičių ji išsiskyrė ne tik savo išvaizda, prikaustančiu žvilgsniu, bet ir natūralumu bei jautrumu.

– „Pilis“ – tai bendras Airijos ir Lietuvos kino kompanijų darbas. Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdami filmą? Kokius prisiminimus išsinešėte?

– Beveik nebuvo jokių iššūkių – viskas ėjosi kaip per sviestą. Airiai mane be galo sužavėjo kaip žmonės, kaip darbuotojai, nes viską darė labai gerai. Į Airiją vykome su nuostata, kad pasitiksime lietų, tačiau per visą filmavimo mėnesį lietaus nebuvo nė dienos. Airiai juokavo, kad nieks nepatikės, kad filmas nufilmuotas šioje šalyje.

– Pakalbėkime apie svajones, juk ir filme pagrindinė veikėja daro viską, kad tik įgyvendintų savo troškimą… Kokie jūsų, kaip daug siekiančios jaunos režisierės siekiai ir svajonės?

– Šia vasarą praleidau afganistaniečių pabėgėlių stovykloje Lesbo saloje, Graikijoje. Ten filmavau dokumentinį filmą apie pabėgėlius. Taip pat noriu sukurti filmą apie Joną Meką, ko gero, suvalgysiantį pusę mano gyvenimo. Dar tiksliai negaliu pasakyti kas jame bus sudėta, bet teks paplušėti dirbant su gausia archyvine medžiaga. Žaviuosi rusų literatūra, kuri apima žmogaus egzistencijos klausimus bei didžiąją dalį Rusijos ir pasaulio istorijos. Mano svajonė yra sukurti tokį filmą, kuris, kaip ir mano mėgstama klasikų literatūra, turėtų be galo daug sluoksnių ir atlieptų laikmetį. Manau, būtina išsikelti dideles svajones, kurios taptų kelrode žvaigžde, rodančia judėjimo kryptį. O ar svajones pasieksi, tai jau yra antraeilis dalykas. Svarbiausia turėti tikslą link kurio einama.

– Rugsėjo mėnesį įvyko filmo pristatymas. Kaip jaučiatės atidavusi savo kūrinį vadinamajam „žiūrovų teismui“? Kokių atsiliepimų teko išgirsti?

– Pristatymas yra lūžio taškas, kai filmas patenka į žmonių rankas ir tampa jau nebe tavo. Nuo tos akimirkos nebegali turėti jokių reikalavimų, kad galbūt kažkas kažką ne taip suprato. Žiūrovai sprendžia ar filmas geras, ar blogas. Neslepiu, kad žiūrovų teismui jį atiduoti yra baisu. Vieną iš netikėčiausių atsiliepimų esu išgirdusi iš vyro, kuris po filmo pareiškė, kad jeigu jis būtų emigravęs, tai pasižiūrėjęs šitą filmą tuoj pat grįžtų į Lietuvą. Tai išgirsti buvo malonu ir keista, nes filmo tokia mintimi nekūriau. Kiekvienas žmogus filmą pamato iš savo požiūrio taško, perleisdamas per savo patirtį.

– Gal galite išvardinti bent tris priežastis, dėl kurių patartumėte filmą pažiūrėti dar jo nemačiusiems?

– Pirmoji priežastis – pati emigracijos tema, kuri daugeliui lietuvių yra gana svarbi. Filmų šia tema nėra daug, nors kiekvienas vienaip ar kitaip esame su tuo susidūręs: turime artimųjų ar pažįstamų išvykusių svetur. Antra priežastis – pamatyti įgimto talento pagrindinio vaidmens atlikėją Barborą Bareikytę. Tai ypatinga aktorė, kuri būdama trylikos metų sukūrė vaidmenį, kurį išgyveno, perleido per save, o ne tiesiog suvaidino… Trečia priežastis – reikia remti lietuvišką kiną ir jį žiūrėti.

– Žadate likti Lietuvoje ar vėl kelsite sparnus?

– Ilgą laiką keliavau po pasaulį: domėjausi, pažinau, atradau, mačiau… Šių metų sausį grįžau į Lietuvą ir bandau čia likti… (juokiasi). Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėjau dėstyti nedideliam magistrantų kursui. Aišku, niekada negali žinoti, bet kol kas noriu likti ir kurti Lietuvoje.