Lapkričio 4–15 dienomis, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose, vyks Europos šalių kino forumas „Scanorama“.

Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatys tarp vaidybinio ir dokumetinio kino teritorijų atsidūrusią lietuviškąją programą, apmąstančią skirtingas laiko patirtis. Joje tilps istorijos atspindžiai, asmeninės atminties refleksijos ir akistatos su kasdienybės metafizika.

„Scanorama“ visada laikėsi principinės nuostatos sieti praeitį ir dabartį. Ši dermė liudija ne tik papročio ir naujoviškumo jungtį, bet ir permąsto šių sąvokų reikšmę. Juk tai, ką šiandien vadiname kino klasika, kadaise drąsiai vertė naują puslapį pasaulio ir Lietuvos

kino istorijoje. Tuo galėsime įsitikinti peržiūrėję režisieriui Vytautui Žalakevičiui atminti skirtus lietuviškosios retrospektyvos filmus, o nacionaliniai pristatymai paliudys, kad šiuolaikiniai lietuvių režisieriai ieško išskirtinio santykio su istorine atmintimi ir laiko dimensijai nepaklūstančia būtimi,“ – teigia šventės įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Prarasto laiko atspindžiai

Filmo „Izaokas“ kadras | „Scanoramos“ rengėjų nuotr.

Vienas laukiamiausių šių metų lietuviškų filmų pristatymų – režisieriaus Jurgio Matulevičiaus vaidybinis filmas „Izaokas“. Pagal to paties pavadinimo išeivijos rašytojo Antano Škėmos apysaką sukurta juosta trina ribą tarp istorinės tikrovės ir vaizduotės pasaulio. Pagrindiniai jos veikėjai – karo ir emigracijos išskirti draugai, susitinkantys po dvidešimties metų. Į Lietuvą grįžęs Gediminas rengiasi kurti filmą apie „Lietūkio“ garažo žudynes. Andriaus sąžinę slegia baisus karo metų nusikaltimas. Elena vis labiau tolsta nuo savo vyro. Kurdamas tamsų kinematografinį sapną, J. Matulevičius apmąsto sudėtingas prarasto laiko, kaltės, draugystės, meilės ir lietuvių dalyvavimo Holokauste temas.

Prarasto laiko klausimas keliamas ir naujausioje J. Matulevičiaus bei Pauliaus Aničo dokumentinėje juostoje „Auksinis flakonas“. Režisieriai kviečia praleisti naktį sename keturių žmonių bute – jame niekas nepasikeitę, o gyventojų širdys nepasenę, tik protas, temdomas liūdno likimo, nebesugeba rasti aiškumo.

Begalybės link

Režisierius Jokūbas Vilius Tūras savo naujausiame dokumentiniame filme „Šventas laikas“ tęsia ankstesniuose filmuose tyrinėtas religingumo ir šventumo temas, istorijos ir kasdienybės kontekste kviesdamas įsiklausyti į krikščioniškajame paprotyje egzistuojančią muzikinę Dievo šlovinimo formą – grigališkąjį choralą. Išskirtinė giedojimo technika atskleidžiama kaip sakralinė ir estetinė patirtis, o gyvi dvasininkų ir choralo atlikėjų pasakojimai perteikia jo prasminį daugiasluoksniškumą ir artimumą įprastam žmogaus gyvenimui. Filmas panardina į lėtą, begalybėje ištirpstantį laiką, šventu muzikos skambesiu įprasmindamas skirtingas maldos ir šventumo patirties formas.

Rež. Almanto Grikevičiaus filmo „Sadūto tūto“ kadras (1975 m.). Aktoriai Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis | „Scanoramos“ rengėjų nuotr.

Režisūrinių ir aktorinių gebėjimų metraštis

Programa „Atvira Lietuvos kino istorija“ šiais metais nesulaukto 90-mečio proga atiduos pagarbą režisieriui ir scenaristui Vytautui Žalakevičiui ir švęs aktoriaus Juozo Budraičio garbingą 80-mečio sukaktį. Skirtingais sovietmečio laikotarpiais sukurti V. Žalakevičiaus filmai „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), „Atsiprašau“ (1982) ir pagal jo scenarijų Almanto Grikevičiaus režisuotas „Sadūto tūto“ (1974) netikėtai įdomiai suskamba šių dienų kontekste, kai gražaus gyvenimo troškimas, jautrumo stygių patiriantys žmonių santykiai ir kūrybinės įtampos išryškėja nebe niūrioje sovietinėje realybėje, bet šaltoje skaitmenos šviesoje.

Lietuvoje beveik nerodytas „Mosfilm“ ir Čekijos kino studijos „Barandov-film“ bendros gamybos čekų režisieriaus Jano Šmito (Schmidto) filmas „Lanfiero kolonija“ (1969) kuria simbolinę alegoriją apie amžiną individo akistatą su bendruomene ir neišvengiamą konflikto plėtotę. Atvykėlio Horno vaidmenį sukūręs J. Budraitis talentingai perteikia pagal rašytojo Aleksando Gryno romaną sukurtą svetimšalio dramą nusistovėjusių taisyklių visuomenėje, kurioje nepaklusnumas tvarkai susilaukia griežtos bausmės. Verta prisiminti, kad juostą lydėjo legendinio italų režisieriaus Mišelangelo Antonionio (Michelangelo Antonionio) dėmesys tuo metu mažai kitapus geležinės uždangos žinomam aktoriui.

Ateities iššūkiai

Filmo „Omarų sriuba“ kadras | „Scanoramos“ rengėjų nuotr.

San Sebastiano šventėje pristatytas ispanų režisierių Pepo Andrėjaus (Pepe Andreu) ir Rafo Moleso (Rafa Molés) dokumentinis filmas „Omarų sriuba“, kurio scenarijaus bendraautoris ir koprodiuseris yra lietuvių režisierius Arūnas Matelis, kviečia aplankyti islandijos Grindaviko mieste veikiančią legendinę kavinę „Bryggjan“. Jos šeimininkas Krilis kas rytą ruošia ingredientus omarų sriubai, o jo brolis Alis leidžia dienas, šnekučiuodamasis su senais žvejais. Ketvirtadieniais kavinėje grojamas džiazas. Kartą per mėnesį vietiniai susirenka čia prisiminti neseniai anapilin išėjusių kaimynų, taip tikėdamiesi ilgiau išsaugoti juos atmintyje. Vis dėlto Grindavike gausėja turistų, todėl viena stambi korporacija pateikia pasiūlymą pastatyti mieste aukščiausius standartus atitinkantį viešbutį, o kita – paversti šeimos kavinę teminiu restoranu. Broliams tenka spręsti, ką daryti su miesto simboliu tapusia kavine ir joje verdama omarų sriuba.