R. Cibas. Vienybė

Smurtas šeimoje, gatvėje, patyčios paauglių tarpe – reiškinys labiau suprantamas, dažnesnis, vos ne kasdienis. O vienybė? Kažkas nepasiekiamo, kaip horizontas…

Augalui reikia vandens, šilumos… O ko trūksta jai, vienybei, apie kurios būtinumą koks nors senolis, ištraukęs vieną žabelį iš šluotos, aiškina dar mažiems vaikams. Bepigu šluotos žabeliams, kuriuos vienoje krūvoje laiko virvutė. O kokia „virvutė“ gali išlaikyti draugiškuose santykiuose žmones?

Geras sakinys apie tai (tikra nuoroda), yra JAV nepriklausomybės deklaracijoje – visi žmonės, dėl dieviškos (dvasinės) prigimties yra lygūs…

Tai pagrindų pagrindas, bet kokiam bendrumui, draugystei, meilei ar visos tautos Vienybei. Panaikink šią prigimtinę, dvasinę lygybę ir vienybės vietoje atsiras visai kiti dalykai.

Taip atsitiko prieš trisdešimt metų, iškart po to šviesiausio laisvės kovų laikmečio, kai naujos, jau savos valdžios struktūrų kūrėjai, perdėtai pasirūpino savo algomis, teisiniais imunitetais ir kitomis privilegijomis. Tokiu būdų dvasinį prioritetą iškeisdami į materialųjį. Tai buvo oficialus startas „laukiniam kapitalizmui“. Nuo kurio prasidėjo socialinė atskirtis, su kiekvienais metais vis didėdama, pagimdžiusi dar neregėto masto emigraciją, neviltį, alkoholizmą, savižudžių proveržį.

Ši atskirtis padalino visuomenę į valdžią turinčią mažumą ir jos neturinčios daugumą. Kas yra ne demokratijos, o priešingai – totalitarinės sistemos požymis. Daugiapartinė sistema demokratijos negarantuoja. Viską lemia valdžia. Jeigu ji koncentruota vienoje vietoje, „viršuje“, jeigu ji totali – neturinti proporcingos atsvaros, tai ir politinė sistema tuomet totalitarinė, nepriklausomai nuo to kas parašyta konstitucijoje.

Anuomet, Tarybų Sąjungoje buvo deklaruojama, kad valdžia priklauso liaudžiai (taryboms). Bet iš tikrųjų su ta „liaudimi“ niekas nesitarė. Visus reikalus tvarkė partinė nomenklatūra. Reali valdžia buvo mažumos rankose, kurios visuomenės dauguma nekontroliavo. Todėl ir politinė sistema buvo – totalitarinė, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis…

Dabartinė, laisvos Lietuvos politinė sistema, skiriasi nuo anos ir nuo dabartinės baltarusiškos tik viena (rinkimų) diena. Mes turime laisvus, demokratinius rinkimus, o jie – ne. Bet pasibaigus rinkimams, nebelieka ir mūsų demokratijos. Visa valdžia atsiduria mažumos rankose, kuriai visuomenės dauguma – piliečiai, pagal konstituciją – suverenas (šeimininkas), jokių poveikio priemonių nebeturi. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis…

Tai ne demokratija, tai ta pati totalios valdžios koncentracija „viršuje“.

Valdžią turintys tautos „tarnai“, nekontroliuojami šeimininko, vis labiau įgunda tuo piktnaudžiauti, užsimezga abipusės naudos ryšiai su stambiuoju verslu, susiformuoja oligarchinė nomenklatūra. Teisinėje srityje dar blogiau. Lietuvos teisėjai ir prokurorai nuo tautos ir kitų valdžios institucijų atsitvėrė tokia aukšta „tvora“, kad tapo valstybe valstybėje. Tapo nepriklausomi…

Tokią nepriklausomybę pasiekę ląstelės, nustoja dirbti visam organizmui. Jos pradeda dirbti tik sau – tampa vėžinėmis… Tą akivaizdžiai parodė Garliavos įvykiai. Teisėsauga net nepradėjusi tirti pedodofilijos versijos, puolė ginti savąjį „mundurą“…

Tuo tarpu piliečiai matydami valdžios žmonių degradaciją ir neturėdami jiems jokių poveikio priemonių, pasiduoda nevilčiai ir abejingumui. Šios „žirklės“ – valdžios žmonių nebaudžiamumas, jų visagalybė, degradacija (iš vienos pusės) ir piliečių neviltis, ABEJINGUMAS (iš kitos pusės), tampa vis didėjančia grėsme Tautos išlikimui.

Pilietinė teisė valdžios ponus kontroliuoti, blogai dirbančius išbalsuojant, duotų trigubą naudą:

– Apvalytų valdžios struktūras nuo degradavusių, poveikis būtų daug platesnis nei liustracija buvusių KGB darbuotojų
– Kitaip dirbtų likę, jie pagytų nuo amnezijos, prisimintų kam tarnauja.
– Piliečiams, pajutus savo vertę, įsitraukus į visuomenės reikalus, ištirptų neviltis ir abejingumas.

Tokiu priešrinkiminiu laikotarpiu, kaip dabar, ryškiau nei bet kada, pasijaučia pilietiškumo trūkumas, tas pats abejingumas. O juk tai tik pasekmė tos totalios valdžios sukoncentruotos tik „viršuje“. Kuri viskuo pasirūpina, viską nusprendžia, piliečiams palikdama tik amžino nebrendylos, nevisapročio vaidmenį.